II Skyrius

Džema

ano tėvai visiškai nieko nenutuokia apie gimdytojų pareigas. Įic įsivaizduoja, kad tėvystė yra savotiška inžinerija ar kažkas panašaus: darai tifc paskui ana., kol galų gale gauni pageidaujama rezultatą..

Žmonėms, ketinantiems daryti vaikus, turėti] Imli pri­valomos tėvystės pamokos.

Ta. naktį garaže mes nieko tokio neveikėm. Žinokit, aš norėjau permiegoti su Tarų. Tai butų buvęs gražus atsisvei­kinimas, oTarui tikrai būtų palikes gražus atsisveikinimas. Tiksliau, būtų buvęs gražus, jei aS kada nors tai bučiau da­riusi, bet nežinau, ar pirm.] karta, lai daryti ir yra tinkamas atsisveikinimas. Gal ir šiaip būčiau padariusi – dėl savęs, dėl jo. Nė vienas nekaltas, kati nepadariau.

Atsakiau Tarui tik dėl savo tėvų. Kad galėčiau jiems pasakyti: klausykit, tai mano draugas, jis buvo susikrimtęs ir įskaudintas, nes pakliuvo j bėda.. Jį ntaji karta, primuse tėvas, todėl jis pabėgo iŠ namų. Mes kariu praleidom naktį, nes jam reikėjo, kad kas paimlų su juo.

(ialbūt jis net įsimylėjęs mane.

Tuiau nebuvo jokio sekso, mes to nedarėme. Mes tik buvom… labai arti.

Ar tai kažkas nežmoniško?

Gailiuosi vienintelio dalyko: kad tėti vertinau labiau nei Tarą. Niekad nekartosiu šios klaidos.

Kai rytojaus dieną grįžau, namuo.se užvirė tikras pragaras.

Tėtis lakstė iš kampo j kampą.

-        Turi būti kažkokios ribos!.. Turi būti kažkokios taisyklės! Mama perbalusiom lūpom sėdėjo ant kėdės krašto steng­damasi sulaikyti ašaras.

-Visi mes turime laikytis tam tikrų taisyklių. Džemą. Kai aš draudžiu tau ką daryti, tikiuosi, kad manęs klausysi. Pabandžiau mamai nusišypsoti, bet ji apsimetė nematanti. Po to tėtis pavarė patj gražumą. Tik paklausykit:

-  Mergaitei garbė yra didžiausias turtas… Akmens amžius!

-  O ką pasakysit apie brandos atestatą? – paklausiau. -Apie jos sugebėjimą tinkamai dažytis lupas?

Mama pamėgino grąžinti pokalbį į tikrovę.

-    Mieloji, tu dar labai jauna, – pradėjo.

-    ji iurės išmokti!

-  Ką mes darysim, Džemą? Tavo tėvas teisus, turi būti kažkokios taisykles. Negi lo nesupranti?

Kur Deividas? – paklausė tėtis. Jis kalbėjo apie Tarą, Taip praminiau jj todėl, kad amžinai bandė atkrėsti mane nuo rūky­mo „T.ivn pl.uu’i.ii pasidarys kaip derva”, vis kartodavo jis*.

Paskambink Ir sužinosi/  pasiūliau tėčiui.

|au skambinau, jis dar negrįžo. Bet jo tėvas pažadėjo gerai (krėst j kailį, kai lik šis parsibalados.

I’avargs laukdamas, vos neišsprūdo, bet laiku prikandau liežuvį.

-  jau spėjo jkrėst, – tepasakiau. – Užvakar vėl jj prilupo.

■ Tai ta’i$l.>. – „derva, degutas” (Veri. pKMfuA

-  Vadinas, vėl su kuo nors susimuš*’, sušnarpšie lėlis. Taro Ietis mokytojauja vienojo vidurinėje. Puikiausias

pavyzdys, kaip veikia mano tėtušio smegenėles: mokytojas – gerai; hlogas Taro elgesys ^a Taro kaltė.

-    Taro tėvas – girtuoklis. Užsuk kada j svečius ir pats pamatysi. Tiksliau -u/uo-.i Žinoma, tokiu pavyzdžiu turėtų sekli jaunimas

-    Nebandyk mano kantrybės!

-    Klausykit… Taras buvo labai nusiminės. Jam reikėjo, kad kas nors pabūtu šalia. Tačiau nebuvo jokio sekso. Garbės žodis. Dabar patenkinti?

Po šių žodžių stojusioje tyli»je lėlis akimirka, spoksojo j mane. Galil įsivaizduot, koks įsiūlęs buvo, įei mano nuošir­dumą palaikė kėsinimusi į įo autoritetą,. Melagė, – pagaliau išspaudė.

Staiga kambarys atsalo. Spėju, mama taip pat įniršo, nes tiesiog spigini* į mane. Tiesą sakant, nežinau, ar ji patikėjo manim, tačiau bent jau norėjo tikėti. Nenutuokiu, kas dėjosi tėčio galvoj. Jtariu, jam knielėįo tik įskaudinti mane.

Ir įskaudino, bei aš neišsidaviau. Pasakiau, kad taip pat tikiu kiekvienu įo žodžiu ar kažko panašaus, ir nudrožiau prie durų. Aišku, jis nenorėjo Šilo taip palikti, todėl partempė mane algai ir pradėjo visk.) iš pradžių. Man buvo gana, todėl nebesusivaldžiau.

-  Kad jūs prasmegtume!! – suspiegiau ir išbėgau iš kambario.

Užsirakinau kambary ir pabandžiau užsimiršti su muzika.

THEN VVtfflN HE SEESYOL’ IN TIIE COLD MOKNING LIGI H HE SAYS OALGHTER VVHAT YOU GONNJA IX) IVITII YOUR l-l-IFE?

i)l I DADDY DEAR YOU KMCftV YOU’Rl- SN1.I. NUMBERONE

I1UT GIRLS JUST VVANN A H AVE PU- UN

i III GIRLS JUST VVANN A HAVE FUN

11IATS ALL THEY REALLY YVA-A-A-A-ANT…*

Vis leidau ir leidau šią dainą, bet įtariu, jog be rei kalo. Mano lėtis niekad nesiklauso dainų tekstų.

Taro tėtis – Šiaip jau protingas bičas, nors kai kada už­miršta būti protingas. Tuo jis skiriasi nuo mano tėčio: šis iš likrųįų yra

kvailas bičas, kuris niekad neabejoja, kad galima išbristi sausam vien tik atrodant protingam.

Po kurio laiko jis atėjo ir atsiprašė. Man net dingtelėjo, kad šis barnis bus draugiškai išspręstas. Turėjau nuspė­ti, kas vyksta, kai jis ėmė porinti, kaip jam pakakdavę kilnumo prisipažinti, jog neteisingai elgiasi. Tada atėjo mano eilė.

Tiesą sakant, aš nemaniau, kad neteisingai elgiausi. Ti­krai būčiau buvusi beširdė kalė, jei nebūčiau kartu su Tani praleidus jo paskutinių valandų Mainlyje. Pradėjau net galvoti, jog neteisingai pasielgiau tik vienintelį kartą – kai atsisakiau permiegot su Taru. Bet aš žinau, kada kalbėti ir kada geriau laikyti liežuvį už dantų. Tėtį nesunku apmauti. Didžiausia bėda, kad jis taip mane įsiutina, jog kartais už­mirštu tai padaryti.

Sumečiau, jog puiki proga viską užglaistyti. AŠ atsipra-Šinėjau, žliumbiau, apkabinau jį ir pabučiavau.

Kai jis pamato iavk KUTOJl Rvro šyikso;k. Sako: dukra, k,\ hj ?adi v pikti gyvcnimki o ifcri, žinai, 111 MAN vis DAR svarbiausias h h. f mergaitės s’obi PAlŠDYKAUTI MltflATrtfl noki l’Al5DYKAVTI

‘><a1 ko |os iŠ : IKi-.l        nihkkkiri…

-  Iii man vis dar svarbiausia s, tėti, – pasakiau, ir jis iš­raudo kaip vyšnia. Jau apvyniojau įį aplink pirštą.

lol, kol pro duris, kaip per kalėdinį vaidinimą, vaikams, įsmuko mama.

-Jūs jau susidraugavo!? – paklausė, lyg nežinotų. Matyt, ji vis.) tą laika lindėjo už durų laukdama savo eilės. Neken­čiu, kai manimi žaidžiama.

-  O taip, – atsakė tėtis, – aaa… mes svarstėm, ka toliau daryti, ar ne, Džemą?

Taigi tėtis linkęs praktiškai pabaigti šį tėvystės reika­lą.. Na, o mama užsiundo tėlį ant manęs, kai nori mane pašokdinti. Buvo palyginti lengva įveikti tėtušį, bet kai pasirodė mama…

Yla išlindo iš maišo.

Nė žingsnio iš namų visa. savaitę. Kiekviena vakarą -namų darbų tikrinimas. Jokių privilegijų. (Kokios dar privi­legijos? Kvėpuoti? Naudolis tualetu?) Taras uždraustas. Taro draugai, tėvų žodžiais tariant, „storžieviai, bcsišlaistantys prie juros”, uždrausti. Penktadienio ir šeštadienio vakarai laisvi, bet devintą valandą – jau rupėt namie.

-    Oi, gal galima pusę dešimtos?

-    Gerai, jei pažadi grįžt hfgki pusę dešimtos. – Mano sarkazmas mamai buvo nė motais.

Mano darbas – taip pat užrauktas.

AŠ tikėjausi Šito. Atseit darbas buvo mano „nuopuolio” priežastis.

Tačiau mama buvo neperkalbama.

Išsižiojau, kad tarčiau ką nors protingo, bet tik kažką neaiškiai numykiau.

Ih

-    Kol vėl grįši į vėžes, – atsistodama ir lygindama sijoną pasakė mama.

-    Jūs manot, kad manim negalima pasitikėt, bet aš vi­suomet… ūhūhuū…

Reikėjo patylėti. Taip ir nepabaigiau sakinio. Apsižlium-biau. Išlėkiau iš kambario, bet neradau kur pasidėti jie sėdėjo ant mano lovos. Tėtis dar pašaukė:

-    Džemą!

-    Palik ją… – tarstelėjo mama.

Nulėkiau laiptais kaip teniso kamuoliukas. Gaudydama kvapą pasislėpiau virtuvėje.

Kai po kurio laiko mama ir tėtis irgi nulipo, puoliau atgal j savo kambarį ir užsirakinau.

-  Niekšai, NIUKSAI, NIFKŠAI! – suklykiau. Supratinga tyla.

Greitai nusiraminau ir nusprendžiau laikytis šaltai ir tikėtis, kad viskas nurims. Savaitę neiškišau nosies į lauką… o ko ten, juk TaiO nebėra? Likusioji šutvė trynėsi pajūryje, bet galėjau keletą dienu apsieiti ir be jų. Tačiau savaitgalį išsiruošiau į darbą. Nenorėjau jo netekti.

I uri’i-iu neblogą darbelį – nešioti turistams arbatą. Kai dabai atsimenu, visai neatrodo „neblogas darbelis”, tai būvu \i’igi|.i Ii

liktai tokiame užkampy kaip Mainlis prie Įuros galėjai arhaltis padavėjos darbą laikyti įdomiu.’luomet mani.tu, kad tai aukso kalnai, šiaip ar taip, turėdavau šiek liek žvangančių kišenėje.

Nei mama, nei tėtis nė mur mur. Jie leido man ištrūkti iš namų ir netgi nepasiteiravo, kur braukiu.

Kai galop nusibeld/iau į „Tetulės Džoanos arbatinę”, ten kažkokia mergiotė prie lango jau dengė staliukus. Tada atstypino tetulė Džoana.

-O… Džemą… Koks netikėtumas. -Aš čia dirbu, – priminiau jai.

Pro savo akinius įsispitiėjo į mane. Man ji jokia teta. Kiek ži­nau, ji niekam ne teta. Pasikrikštijo taip pagal savo arbatinę.

-    Girdėjau, kad truputį negražiai elgeisi? – maloniai paklausė.

-    Tikrai?

Ką galėjau jai pasakyti? Kad arbatinės klientams Šlamš-Čiant bandeles aš nesilaižau su savo draugu?

-    Tavo levas pranešė, – gudriai sumurmėjo. Nieko nesakiau. Tik laukiau.

-    Ir bijau, kad daugiau čia tau nebebus darbo…

Ji nė nesistengė bent iŠ mandagumo apsimesti, kad jai nesmagu.

Ar dar reikia kąsakyli? Ar reikia sakyti, kaip aš persititau? Tas senbe/.da paskambino ir užraukė man darbą! Ne jo reikalas. Jis neturėjo teisės!

Pagaliau ši žiežula, Ši veidmainė, kuo ji save laiko?

-    Nuo kada dirbi dorovės policijos inspektore? – pa­klausiau.

-    Nereikia Šitaip, – akiplėšiškai atšovė. – Man labai gai­la, bet man būtų per didelė atsakomybė įdarbinti mergaitę prieš jos tėvų valią.

Ir apsisukusi išdrožė.

Atsigręžusi įsmeigiau akis į mano vielą užėmusią mer­giotę. Ji siaubingai išraudo ir pabandė pasislėpti už. lėkštu­čių. Turbūt manė, kad virtuvėje užkaitusi arbatinį viena sau keldavau orgijas.

Šitoks pažeminimas.

-  Dar klausimas, ar aŠ norėčiau dirbti tokioj vietoj, kur braškių uogienė atsiduoda ŽUVIMI! – užrikau iš visų plau­čių ir išdūmiau lauk.

Nuo šių žodžių ji krūptelėjo. Vien.ik.irt patikėjusi, k.ul >-.11i manimi pasikliauti, ji prasitarė namie uogienes verdanti lame pačiame puode, kuriame virdavo ir žuvų atliekas ••avo katinui. Saulei dar nenusileidus, tai žinos jau visas M.iinlis.

Nukėblinusi prie jūros, paleidau dūdas, verkiau ir pludausi, ir vėl žliumbiau. Mano gyvenimas visiškai su­mautas. Žinoma, ta boba… ponia tetulė Džoana dėl to tik trynė rankas. Čionykščiai prekybininkai laikėsi mito, kad visų Mainlio nelaimių kallininkai- vieliniai vaikigaliai, lei pajūrio bulvare kam nulenkdavo automobilio anteną arba kas rasdavo apverstą šiukšlinę, jie visi kaip kirai su­sispiesdavo krūvon ir piktai niurnėdavo apie pasileidusj [aunimą, niokojantį Mainlį, ir kad nėra drausmės. Žinoma, jie išskėstomis rankomis sutikdavo atvykėlius banditus. I iei: niekas nedraudė iki valiai gyliuoti po miestą, vemti, laidyti gerklių ar spardyti šiukšlinių - tai jau būdavo tik jaunatviškas smarkumas.

liesą sakant, kiekvienas, turintis penketą svarų kišenėje, Mainlio prekeiviams tapdavo Motina Terese iš Kalkutos.

Visas Mainlis buvo pritaikytas turistams. Jei butų prekeivių valia, žiemą ši vietovė būtų užplombuota, o jos gvventojai išsiųsti j Skarborą, Sibirą ar kitą panašią vietelę, liet tai jau kita kalba.

Siutau ant tetulės I )žoanos, bet šis pyktis buvo tik Švelni pavasario diena, palyginti su tuo vidurius deginančiu įnir­šiu, kurį jaučiau savo mylintiems tėveliams.

Tą dieną namo neparėjau. Po teisybei, visą savaitgalį negrįžau. Protestuodama.

Atsakas-namų areštas ir savaitgaliais.

Maištavau toliau: nutariau kasdien nepareiti bent iki dešimtos vakaro, ievai juk negalėjo dėl drausmės neleisti manės į mokyklą, liesa? Tada levas įsigudrino pasiimti mane liesini iš mokyklos. Šakės! Visi sužinojo, kas dedasi. Tėtis tiesiai atėjo į klasę manęs pasiimti! Maniau, griūsiu negyva iš gėdos.

Dievaži, padėtis nebevaldoma. Supratau, kad mama jau lyg ir atlyžo, tačiau tėtis kaip reikiant įsismagino. Nugirdau vieną vakarą juos ginčijantis. Buvo malonu patirti, kaip mama bando tėtį raminti, tačiau jo autoritetas buvo pasta­tytas ant kortos, todėl sustabdyti lėti turėjai tiek pal šansų kaip ir mėgindamas popiežiui uždrausti laiminti vaikelius. Aišku, ji negalėjo atsispirti, juk pati ir užvirė visą tą košę.

Mama yra mūsų Šeimos filosofė.

- Visa tai yra meilė. Džemą, aiškino ji savo ir tėčio elgesį. - Dosnumas. Kompromisai. Man nepatinka elgtis su tavimi kaip su vaiku. Tau tereikia įrodyti mums, kad sugebi laikytis kelių paprasti) taisyklių, ir mes vėl būsime darni šeima. Tu susirasi naują darbą ir vėl turėsi laisvus savaitgalius. Mes tik norime nors trupučio atsakingumo. Daugiau nieko.

Tėvai prašėsi geros pamokos.

Tik bėda, kad nėra taip lengva, ar ne? Kitaip sakant, gali būt ir lengva, ir sunku, bet iš kur gali žinoti? Tu dar tik geltonsnapis, daug ko neišmanantis. Parduotuvėje juk nenusipirksi vadovėlio.

Na, gerai, štai ir jis - kurio visi taip laukėt:

DŽEMOS BROGAN PRAKTINIS VADOVAS, KAIP PABĖGTI IŠ NAMŲ Nuoseklus vadovas radikaliems maištininkams

I Hu lini daiktai: drabužiai - vilnoniai marškinėliai, ilgi apatiniai, kuo daugiau šiltų skudurų. Krūva baltinių ir kitų asmeninių daikčiukų. Neperšlampamas paltas. Miegmaišis. Pieštukas ir popierius. Pinigai. Tėvo kreditinė kortelė ir PIN kodas.

I  Sveikas protas - jo tikrai prireiks.

i Pamąstyk Štai apie ką: ką darys mama ir tėtis? Na, žinoma, stengsis tave susigrąžinti. Skambins policijai. Prasidės: „Jė-/usmarija, mano vargšę mergaitę kažkas pagrobė". Arba: i nll dabar, va, šią akimirką, koks baisus iškrypėlis laiko ją -avo gniaužtuose. Gal KAIPTIK ŠIĄ SEKUNDĘ guli nužu­dyta miesto sąvartyne!" Jiems niekaip neateina j galvą, kad |i( nu/iijai l.usindai mamytė ir tėvuliukas jau taip skersai f.ii k les siuvi, jog ji savo noru ncŠc kudašių. Taigi jei nenori, kad kiekvienas faraonas tau liptų ant kulnų ar kad tavo lUlolianka spindėtų kiekviename šalies dienraštyje, tiesini i-.n</k levams, ką sugalvojai. (Žinoma, nebent Ui nori, kad Invo nuotraukytė puikuotųsi vietos laikraštpalaikyje. Tik |.ni ne aš Aš bėgau iš namų,)

I I.iiii ii irilaliiigas pieštukas Ivi popierius: laiške tėvams i .1. iii kt.l i v,i/iiiii|i n k,ui artimiausioje ateityje jie turi

l a...................... i <i l.n ■■ |mpm,iI\ li l'.iliukėk sekinės, parašyk,

i kI imi •■ ' ti-i |i|tl.iniu% Ir UrrlkAk vilt], jog jie supras tavo l’iiijų i nili i’itl.u s h n nij-.n paklausti, kaip jie galės >mv. j a, m |*| vdlkelK neapsikentęs jų sukurto gyvenimo, i . . i I it., i » n i< • kaip lik lee-li’. į žiaurų pasaulį, irt. t. ir I t l,i. i m tu) .iigus! |ie gali tavimi nepatikėti. Iii iii „Vlwi” kortele susimokėk už autobuso bilietą.

fi   l’.iaunk pinigų   ir pirmyn!

Jei tikrai nori įtikinti tėvus, rašai ar skambini jiems ir porini, kad pilvas pilnas, vardiji, kiek vilnonių apatinių esi prisiv-ilkusi. (Štai kodėl ne pro šalį pasirūpinti krūva apatinių!) Taigi kai tėvai policijos pareikalaus padėti jiems susigrąžinti savo nuosavybę, pareigūnai ims mykti:

-Ji vilki dvejus vilnonius apatinius, taip? Hmm… Ir mie­gmaišį pasiėmė?

Matot, nors policija gali iki begalybės klausinėti viso­kiausių niekniekių, kai tu jau po velėna, jie neišleis nė penso viršaus, kol tu dar gyvas.

Iš tikrųjų – tai paslaptis! – aš tik trumpam išvažiuoju. Morai savaičių ar galbūt mėnesiui – nuspręsiu vėliau.

Mama su tėčiu, aišku, to nežino.

Taras paskambino antradienį. Tėvai buvo išvažiavę /aisti skvošo. Pradėjau kalliėti ir nė nepajutau, kaip išsišiepiau iki ausų. Tada ir supratau, kad padarysiu tai. Lig tol… suprantat, aš galvojau bėgti iš nnmij, bet abejodavau, ar tik neapgaudinėįi i savęs. Tačiau kai išsišiepiau, supratau. Jis taip pat šypsojosi. Net per telefoną girdei.m. kaip viepiasi jo lūpos.

Tiesa, mažumėlę jaučiausi kalta, nes larui… taip manęs reikia… Žmonės visuomet kalba apie meilę kaip apie kaž­kokį kasdienį dalyką. Jie mėgsta kartoti, kad myli tėvus, tačiau ką reiškia tie

Tik neskieskit: jūs irgi buvot susiėdę su gimdytojais. Gy­venimas šlykštus. Kodėl turėtum su tuo taikstytis, mąstai. Išties kiHiėl? Kodėl neišsinešdinus iš* namų? Juk taip lengva ir nesudėtinga. Ir akimirksniu visų problemų kaip nebula.

žodžiai? Nieko labai jaudinančio, ar ne? Kartais nekenčiu savo tėvų, bet tai nereiškia, kad aš juos myliu mažiau nei kiti. Žinau tik vieną dalyką: jei meilė iš tiesų yra, – dar niekada jos nepatyriau, – kada pamilsiu, PAMKSIU GALVĄ. Visiškai. Padarysiu viską dėl jo. Bet ką. Ką tik norės.

O kol kas noriu pasidžiaugti laisve.

Taras toks mielas. Jis iš tų žmonių, kurie taip ir traukia. Taras, kaip niekas kitas, nenusipelno to jovalo, kurio jam

teko paragauti. Jis iš tų, kuriuos verta įsimylėti. O aš, kiek save pažįstu, pamilsiu kokį auskarotą stūgaujantį šiknių. lokia jau mano dalia.

Taigi galbūt aš jį prigavau. Antra vertus, nė vienas lu-rniukas man taip nepatiko kaip Taras, be to, klaikiai jo norėjau. Po to telefono skambučio ėmiau svajoti, kaip nie­kieno nekomanduojama leisiu dienas drauge su juo. Nuo iii minčių pasidarė neapsakomai GEEEERA. Vaizdavausi, kaip tamsoje laikau jo ranką, kaip kartu miegam ir vienu du kalbamės, Kaip rūpinuosi juo, nes vargšui Tarui reikia kito žmogaus. Jam reikia manęs.

Kartais minioje Taras taip stipriai spausdavo mane glėby, l .u! atrodydavo, jog jis ne tiek mane laiko, kiek laikosi pats, lyg aš

neleisčiau jam pasimesti. Taras žiūrėdavo į mane, o i-i akys būdavo sklidinos… Nežinau. Tartum tuoj tuoj pra-\ nktų. Suprantu, kvaila, bet gal jam būdavo skaudu, kad iimane myli, o aš jo ne. Tuomet gerklėj pajutusi gumulą, iš v imj jėgų spausdavau jį prie savęs stengdamasi lygiai taip p.it karštai pamilti.

i y kartais atrodydavo, kad paprasčiausiai jo toks veidas.