III Skyrius

Aš ir Džema.

Niekada nebūtumėt patikėję. Pirmiausia aš pats nepati­kėjau. Kai lą šeštadienio vakarą Džemą pirmąkart pasirodė paplūdimy, nemaniau, kad ji man patiks. Už pusės mylios nuo miesto, prie senos gamyklos garažų užkūrėme didžiulį laužą. C ierą, galingą laužą. Buvom radę senos valties lieka nas – didžiuli dervuolą medžio gabalą su vinimis. Mudu su Kėniu atvilkome jj į paplūdimį. Varinės vinvs nudažė laužo liepsna-, žaliai Magiška

Džemą tiesiog pametė galvą, ji taip moka žavėtis, lai viena iš jos savybių, kurios man patinka. Džemą džiaugėsi prie laužo susipažinusi su mumis, džiaugėsi jūros ošimu tamsoje, naktimi…

Mainlis yra beviltiška skylė. Vietiniai čia Šuns vietoje. Bastydamasis po savąjį miestą jautiesi kaip koks priklydėlis, ir staiga… už pusmvlui nuoMainlio užeini krūvą vien mečių, kurie piie va tokio stebuklingo laužo įraukia durną ir tuština butelius, ir

daro ką tik nori Prisimenu, kaip paN atradau paplūdimio gyvenimą, jėga.

Džemą buvo graži, bet ji vis tarškėjo ir tarškėjo, kaip nuosta­bu tas ir IooIb nuostabus anas. Alkoholis ir /ulė mušė jai j galvą, o aš galvojau nogi j: niekada ivpavaigsla nuo savo balso?

Tačiau nei aš, nei ji dar nesiruošem namo, paskui likom penki ar šeši.

Tokiu metu aš paprastai traukdavau namo, nes kuo toliau, tuo daugiau iš kompanijos susimesdavo poromis, [eigų tikdavai vienas, šalia porelių jausdavaisi kaip šuniui penkta koja. Stengdavausi nelaukti iki tol, tačiau tą naktį aš pasitikau, lygiai kaip ir Džemą. Visi kiti jau buvosusikukavę, ir aš pagalvojau: o, ne…

Mat tokioj padėty visad jaučiu, kad reikia pradėti pačiam, bet man amžinai pritrūksta drąsos. Bet nenorėjau tiesiog atsistoti ir

nueiti, nes visi šaipytųsi, jog prileidau į kelnes, jei jau neuŽkalbinau jos. Reikia daug labiau savim pasitikėti, k.id pakabintum tokią kaip Džemą.

Priėjo ji pati ir atsisėdusi šalia ėmė Šnekėti…

Aš ilgai tylėjau. Bijojau, kad jai atsibosiu, bet nieko. Po to I >žema ėmė kamantinėti mane ir… aŠ išpliurpiau viską apie savo šeimą, mamą ir tėtį. Žinot, jaučiausi idiotas. Mat visi iki vieno žino mano reikalus, o čia aš juos dėstau šitai gražiai panelei. Turėtų būt velniškai nuobodu, galvojau. Tačiau Dže­mą vis klausinėjo ramiu balsu – niekaip nepatikėtum, kad prieš kiek laiko ji galėjo taip klykauti ir rėkauti. Papasakojau viską. Viską – net per daug. Neatitraukdamas nuo jos akių galvojau: kodėl viso šito klausinėji? Ko tau iŠ manęs reikia?

Tada ji užkalbino kažkurį iš mūsiškių ir man dingtelėjo, kad lieku ant ledo, kai staiga… pajutau Džemos pirštus savo delne.

Negalėjau patikėti, tikriausiai klaida. Mes susikabi­nome rankomis. Paskui, sukaupęs visą drąsą, apkabinau ją per liemenį, ir ji prisiglaudė prie manęs. Aš tik šypsojausi. Buvau toks patenkintas. Net pabučiuot jos nesugebėjau, taip buvau išsišiepęs.

-Oi! – prunkštelėjo Džemą, kai bučiuodamiesi susidau->ėm dantimis.

-   Aš toks laimingas, – pasakiau.

-   Gerai, – (arė ji. – Gerai.

Kai tą antradienį Džemai paskambinau ir ji pasako, kad pas mane atvažiuos, aš išsiviepiau iki ausų kaip ir tą pirmą vakarą. Atrodžiau tikras idiotas. Kai išlindau iš telefono būdelės, Žmonės man šypsojosi. Buvo nuostabu.

jaučiausi nekaip – toli nuo namų, ir dar vienas kaip pirštas. Dabai man išaugo sparnai. Troškau, kad ši akimirka tęstųsi iki

begalybės. Kažkas panašaus į filmą: dainuoja dainą ar groja, ir tas jausmas nesibaigia – šitaip. Vaizdavausi, kad plaukiu valtimi pasroviui, paskui, gitarai skambant, kylu oro balionu. O iš tikrųjų stovėjau nušiurusios Bristolio gatviukštes vidury puikiai suvokdamas, jog kiekvieną akimirką gali kas nors nutikti ir man vėl bus baisu. Turėjau ką nors </firyf t.

Šovė gera mintis – pasivaikščioti po parką. Ot kaip. Prie karuselių buriuosi* pypliai, suaugusieji vedžios šunis. Buvo pats pavasaris. Tebežydėjonarci/ai, pražydo medžiai. Žmo­nės lesins antis ir balandžius. Galėjau nusipirkti ledų. Ik- to, turėjau ausinuką ir net galėjau paklausyti mu/ikos.

IŠ džiaugsmo norėjosi šokinėti…

Pats nežinau, kuriam galui kyštelėjau ranką kišenėn. Ir-šūdas! – susikeikiau mintyse, kai ten leužčiuopiau vieną svarą. Pajutau, kaip gera nuotaika eina velniop.

Prasti reikalai: išleidęs pinigus ledams, turėčiau prašyti išmaldos pėsčiųjų alėjoje, vadinamajame Dulkių Dubeny­je, kad galėčiau ką nors įsimesti į skrandį. C) elgetauti taip nesmagu. Elgetauti neįmanoma gražiai. Ištiesęs ranką, slepi galvą tarp kelių ir apsimeti, kad nieko nevyksta.

Kaip kvaila. Tarsi reikia turėti pinigų, kad galėtum džiaugtis Džemos atvažiavimu! Žinojau, jog taip atsitiks jog aplink | – ■ ■ daug mėšlo, kad galėčiau ilgiau nei akimirkai visa lai pamiršti. Ta laimės akimirka šoko j viršų lyg balionėlis… o aš likau žiūrėti, kaip ji nuskrenda. Tuomet pastebėjau pienes.

Jos žydėjo Žolėje palei kelią. Vientisas geltonio ruožas, šviesiai auksinio geltonumo. Stovėjau ir galvojau apie nardzilS, kai tiesiog prie kojų žydi pienės augančios sau, «i ne kad aš grožėčiausi. Purvinos gatvės pakraščiai švietė geltonai tačiau nė vienas praeivis to nepastebėjo.

AŠ pals turbūt kokį tuziną kartų praėjau pro šalį. Kartais vaikštau niekei nematydamas.

Suprantu, kati kvailai skamba, bet man atrodė, jog gėlės pražydo Džemai.

Stypso jau ten ir svaigau nuo geltonumo. Man patinka geltona saulės šviesos spalva. Kai reikalai susitvarkys, stosiu į dailės kolegiją. Noriu būti dailininku ar dizaineriu. Manau, aš tikrai turiu tam gabumų.

Stovėjau spoksodamas į pienes, ir staiga man šovė į galvą paveikslo idėja. Jame turėjo būti pienė, vienui viena milžiniška pienė juodame fone. Gelsvai oranžinė pienė ilgais trikampiais vainiklapiais. Paveikslas bus didelis. Ketinau nupiešęs pakabinti jį ant sienos Džemai.

Staiga ana laimės akimirka vėl atskrido, aš ją sugavau ir nuėjau. Prisiskyniau visą šluotą pienių ir grįžau į savo bustą. Jaučiausi puikiai.

Sakau būstas. Iš tikrųjų landynė, bet per porą dienų truputį ją apkuopiau.

Pirmas dvi naktis miegojau tarpu varlėse. Pačią pirmą naktį bandžiau pratempti nedidelio prekybos centro prie­angy, tačiau miegmaišyje buvo per šalta. Atsikėliau ir lig aušros šlaisčiausi po miestą. Paryčiu metro pamačiau krū­voje snaudžiančius žmones. Jie lindėjo kartoninėse dėžėse.

Va, kaip reikia! Kiek pasibastęs prie vienos parduotuvės radau išmesti paruoštų kartoninių dėžių krūvą ir vieną pasiėmiau. įsitaisiau joje. Taip buvo geriau, tačiau ištisą naktj prabudinėjau. Atrodo, kad gatvėje nėra jokių šansų normaliai išsimiegoti.

šitaip nakvojau keletą naktų, tačiau negalėčiau sakyti, kad man patiko. Viešoje vietoje tave nuolatos kas nors stebi, net ir miegantį. Kartais naktį prižadindavo policininkai, spigindami prožektoriumi

tiesiai į veidą, Negalėjau pakęsti minties, kad žmonės, visi tie nepažįstamieji, apžiūrinėja mane snaudžiantį. Pradėjau jaustis lyg zoologijos sode. Todėl kai užėjau Šitas landynes, pamaniau tvarka. C’ia bus mano namai.

Susiradau kambarėlį su dar nepradangintomis durimis. Pirmąją naktj kokius penkis kartus mane žadino beldimas į duris. Kambarėly buvo tamsu kaip maiše, todėl naktibaldos manęs neįžiūrėdavo. Pirmuosius du kartus išsigandau, bet greitai suvokiau, kad tie Žmonės taip pat ieško vietos nakvynei. Šūktelėjus „užimla”, jie nueidavo.

Rytojaus dieną ant durų iškeverzojau. „Netrukdyti”. Apačioje mažesnėmis raidėmis pridūriau: „C’Riuvenų viešbučio nuosavybė*.

Naktiniai svečiai, degtukais ar žibintu vėliais šviesdamie-si kelią, pamatydavo perspėjimą ant durų, ir nuo to laiko man niekas

nebetrukdė, lik porą sykių kažkokie Įkaušėliai, nepaisydami užrašo, įvirto j mano kambarį. Prikelti miegantį jiems turbūt atrodė didžiausias pokštas.

- Gal paliksit savo balus už durų, kad nušveistų? -sužviegė vienas. Kitas:

-Ar ponas įsakys pusryčius į lovą atnešti?

Ir panašiai liet niekt).

Nors mano kambarys ir buvo su durimis, jame velnias būtu nusilaužęs koja. Cia buvo priversta maišu su Šiukšlė­mis, makulatūros, skudurų, net statybinio šlamšto. Miegojau ant to visko keletą naktų. Turbūt mane buvo užpuolusi de­presija, nes daug galvojau apie mamą. Paskui susizgribau, kad reiktų susitvarkyti.

Pirmiausia susėmiau visas šiukšles į maišus ir išnešiau lauk. Maišus buvau nušvilpęs iš kažkieno šiukšlinės. Kontei­nery

susiradęs nulūžusiu kotu šluotą, gerai ja pasišvaisčiau. Tai tebebuvo urvas, bet aptvarkytas urvas.

Nuo to karto pradėjau temptis į landynę visokius nie­kniekius: medines dėžes, kilimo atraižą. Negalėjau perdaug išpuošti kambario, nes bet kas galėjo daiktus nukniaukti arba sulaužyti. Šiaip ar taip, pabandžiau savo irštvą paversti namais. Štai kodėl taip apsidžiaugiau sugalvojęs nupiešti tą pienę. Turėjau savo pieštukus, tik dar nebuvau jais naudoję­sis, o dabar sugalvojau nupiešti paveikslą Džemai.

Iki mano landynės dar buvo likę apie porą mylių. Pake­liui turėjau praeiti pro Džo Skolo tabako parduotuvę. Sakau, nusipirksiu „Twix”. Nudžiuginsiu savo skrandį. Elgetavimas buvo visai išgaravęs iŠ galvos. Taip irgi atsitinka. Užsimiršti, nusiperki šokolado ir tada susigriebi – ot velnias…

DŽO Skolas – geras žmogus. Porą kartų per tas dienas jis man davė po porą svarų. Turbūt Džo neretai sušelpia ••Igetas gatvėje.

-   Šiandie tu, Deividai, atrodai lyg svarą radęs, – pasakė jis, per prekystalį apžiūrinėdamas mano pienes.

-   Pas mane atvažiuoja mergaitė, – paaiškinau. Dingtelėjo, jog Čia užsukau tik tam, kad norėjau šituo pasigirti.

-  Tai va, kam ta puokštė, – galva parodė į pienes.

-  Aha, – nusijuokiau. Paėmęs „Twix”, ėmiau raustis ki­šenėje. Jis nesijuokė, nes niekad to nedarydavo. Džo veide niekad nekrusteldavo nė vienas raumenėlis, lik antakiai nuolat būdavo pakelti. Vargu ar kas kada matė kokia mimiką jo veide, net ir tada, kai priversdavo tave raitytis iš juoko. Kaip medinis.

-  Vadinasi, geros naujienos. – Jis nepaėmė pinigo, tik žiū­rėdamas j mane paklausė: – Irgi tėvus paliko kaip ir lu, ką?

-  Aha…

-  O kiek jai metų, Deividai, a? Nedrįsau sakyti teisybės.

Šešiolika, – sumelavau ir atsikandau „Tvvi\”, kad nuslėp­čiau sumišimą. Buvau jam sakęs, kad ir pats turiu tiek metų.

-   Gražu. – Džo Žiūrėjo į mane nuleidęs rankas. – Kur tu su ja dėsies, a? – Man vel pasidarė liūdna. – Medaus mėnuo „Griuvėsių” viešbutyje?

-   Aha… – (simečiau savo svarą atgal į kišenę.

-   Dėkui, Skoli, kad pavaišinai „Twix”, – pasakė jis.

-   Ai, tikrai… Labai atsiprašau. Maniau…

-Viskas gerai. Vis dėlto nelabai prašmatni vietelė jaunai panelei, kaip manai, Deividai?

Apie tai nepagalvojau. Džo buvo teisus! Olbanio gatvė gera man, bet nelabai tiko Džemai, Ten pilna visokių – val­katų, alkoholikų, narkomanų. Dauguma visai normalūs, bet pasitaiko ir tokių… Kartą ar dusyk mačiau chronių poras, bet jaunų moterų nepamatysi. Merginos miega lauke, viešose vielose…

Niekada nesusimąsčiau kodėl.

-   Stai… – atkišau pinigus, tačiau Džo papurtė galvą.

-   Nekvailiok.

Jau norėjau įsidėti monetą į kišenę, tačiau apsigalvojau.

-  Ne, geriau paimkit. Kitaip nebegalėsiu daugiau čia užeiti.

-Aa…

-   Dar pamanysit, kad elgetauju.

-   Norėjai pasakyti, viskam savas laikas ir vieta, Deividai? Supratau. – Jis pasilenkė per prekystalį ir paėmė mone­tą. -Grąžinsiu pinigus vėliau, gerai?

Nusijuokiau. Jis toks juokingas. Veidas juokingas. DŽo buvo storas ir plikas, be to, visuomet atrodydavo taip, lyg ką tikbūtum jj nemaloniai nustebinęs, pavyzdžiui, pranešęs, kad pabrango Šokoladas, ar panašiai.

-Gyvenimas-sudėtingas reikalas, – pasakė ir pasisuko ) naujus pirkėjus. Linktelėjau jam ir nuėjau durų link.

-  Palauk, – pašaukė Džo.

Stovėjau ir laukiau, kol jis parduos laikraštį. Vėl pasijutau klaikiai. Kaip nepagalvojau. Savanaudis. Negalima kviestis Džemos gyventi tokiame lauže.

-   Ji negyvens pas mane. Tik pasisvečiuos, – pradėjau, kai likome vieni.

-   Ką šįvakar veiki?

-   Lyg ir nieko…

-   Šeštą valandą ateik. Turiu su kai kuo susitikti. Gal ką nors tau sukombinuosim.

-   Tikrai?

-Supranti, turiu su kai kuo susitikti. Šeštą būk čia. Galiu, pavyzdžiui, paprašyti tavęs sutvarkyti namą.

-  Ačiū, pone Skolai!

Pone Skolai… – Jis užvertė akis, – Skoli.

-   Ačiū, Skoli.

-   O dabar nešdinkis.

Grįžau kone pasišokinėdamas. Viskas tik į gera! Atvyksta I )/ema, Skolisduos darbo! Nors, teisybę pasakius, ne viskas gerai. Buvo viena tikrai didelė bėda – ir ji niekur nedings. Mano mama.

Buvau prisižadėjęs neskambinti jai visa. mėnesį. Tačiau negalėjau atsikratyt įkyrios minties, jog pakalbėjęs su ja pasijusiu geriau. Žinojau, kad neliesa. Išvažiuodamas pali­kau jai raštelį, tačiau atrodė, jog tai atsitiko kaži kada. Man Džemą patarė kurį laika neskambinti mamai. Sakė, jog po pokalbio nuotaika dar labiau subjurs, galbūt ji netgi įkalbės mane sugrįžti. Tačiau dabar viskas ėjo kaip iš pypkės, todėl pamaniau, gal ištversiu. Tos pora savaičių ne namie buvo ilgiausias tarpas mano gvvenimo Iv mamos,

Žinojau, kad Džemą teisi: skambinti nereikia. Nepažįstat mano mamos – ji Ivt h) privers padarvti. Bijau jos labiau nei tėčio, patikėkit.

Galų gale nutariau – pažiūrėsiu, kaip šįvakar pasiseks su Skoliu. Jeigu jis sukombinuos man plotą gyventi, viskas bus puiku ir aš galėsiu pagalvoti, kaip susisiekti su mama. Jei ne, viskas apsivers. Katastrofa. Reikės paskambinti Džemai ir pasakyti, kad nevažiuotų. Skolis neklydo – tikra nesąmonė kviestis Džemą gyventi tokioj Olbanio gatvėj.

Man nepavyko nupiešti tokios pienės, kokios norėjau. Spalvos per blyškios. Pieštukais neišgausi ryškiai geltonos spalvos ir juodo kaip aksomas fono. Įmanoma nebent su pastelėmis, kurių namie turėjau visa, rinkinį. Keikiau save, kam nepasiėmiau jų. Maniau, sulūš, juk pastelės lokios trapios.