IV Skyrius

Skolis

Jis įau laukė manęs. Argi galėjo būti kitaip?

-    Labas vakaras, Deividai.

-    Sveiki, pone Skoli.

-    Vadink tiesiog Skoliu, – priminiau. Patraukiau gatve, ir jis nužirgliojo paskui mane. Išstypęs, gerais Šešiais coliais UŽ mane aukštesnis.

-  Jūs toks geras, kad man padedat… Aš dar nieko nepadariau.

I.abai mandagus vaikinukas. Ir dėl Šios savybės aš \i pamėgau. Atrodė toks nuoširdus, pastriuokom eidamas šalia manęs. Deividas

vilkėjo odinj Švarką, nešėsi ganėtinai švarią kuprinę – vadinasi, dar neilgai trynėsi gatvėje. Džin­sai, sunkūs batai, ilgi plaukai. Kaip visada. Jie visi visada vaikšto vienodai. Nelabai turtingas garderobas.

Pirmąkart gyvenime pajutau, kad Deividui noriu pa­dėti, o ne vien tik, kaip kitus, šelpti pinigais, cigaretėm ar saldumynais. Dauguma kitiĮ būna apimti depresijos arba paprasčiausi dundukai. Jiį viela namie, pas tėtukus ir ma­mytes. Sutikęs Deividą pirmąsyk, daviau jam porą svaru ir paklausiau, ką jis vaidina.

Jis lik žvilgtelėjo j mane ir palietė sau veidą. Mėlynių dar nebuvau pastebėjęs. Jam nebereikėjo nieko sakyti, ir taip j.iu nelaimingas atrodė. Supratingai linktelėjau. Kai prie pinigų dar pridėjau keletą „Marso” batonėlių, jo veide nušvito šypsena. Mane tai apstulbino. Aš ji pradžiuginau, minutei ar dviem nesvarbu, ir man pasidarė neapsakomai gera. Man patinka, kai gera.

Neatrodė, kad jis turėtų įžūlumo. Šioj ašarų pakalnėj reikia daug įžūlumo. Pažiūrėkit į mane. Gyvas įžūlumas. Ką matai, tą ir gauni, Bet šitas vaikis iškart aišku, kad panorėjęs jam galėtum kabinti makaronus, Toks jausmas, kad jei nelaikytum jo už. rankos, žmonių minia jį Iv vargo sutryptų.

-    Nori cizo? – atkišau jam „Uenson” pakelj.

-    Dėkui, aš nerūkau.

-    Greit pradėsi, – pasakiau. Beveik visi gatviniai rūko.

-    Jūsų organizmas pilnas dervos, – pasakė atsistojęs priešais ir stebeilydamas man į veidą. – Va, nuo rūkymo jums jau oda pilkėja.

Trumpam sustingau šaligatvio vidun. Kažkokia senute vos neatsitrenkė man j nugarą.

-  Baik tuos juokus!..

Suprantat, aš jam padedu, o jis aiškina, kad man oda pilkėja. Jis tiktai išsišiepė. Ak, tu šelmi, juokus kreti, pa­galvojau.

Mums traukiant Piktono gatve, turėjau s,iu pripažinti, kad jis sako teisybe. Mano aštuoniasdešimt dvejų metų tėvas dumi ja kaip garvežys, ir juoda išties pelenų spalvos.

Pats rūkau cigarus. Kai buvau jaunesnis, stengdavausi smilkstantį ci/ą kaip reklamose laikyti lupų kamputyie. Jei nerūkysiu aš, tabakininkas. kas tada išvis berūkys?šiais lai­kais priviso tokių prekeivių, – daugiausia azijiečių, kurie, galima sakyti, nėra ragavę dūmo. Taip nesąžininga. Išeitų, kad negerbi savo klientų, jei rūkorius laikai kvailais pada­r.iis. Iš kur tada žinosi, ką jiems pardavinėji? Manau, kad užsimerkęs, vien iš kvapo, galėčiau atskirti „Bėrison” nuo ., Regai’-, Bent jau atskirdavau.

Mečiau cigaretes, nes buvau pernelyg įjunkęs. Tabaki-ninkui labiausiai tinka cigaras, kurį gali nuolat Čiulpti, net ir užgesusį. Taigi trauki durną nerūkydamas, jei suprantat, ką turiu omeny.

-Tai gal „Marso”?

Šokoladukus jis paėmė. Visada turiu jų pilnas kišenes, kaip ir dera rūkalų pardavėjui. Tiesa, aš juos valgau, dėl to ir esu inks išpleręs ir nuolat pridusęs, bet nors neveidmainiauju.

Beje, aŠ dar ir apsišvietęs – paskaitinėju laikraščius.

Ričardas mūsų laukė senojoje 1 )žordžo Doulo elektros prekių parduotuvėje, kurioje nelegaliai įsikūrė prieš dvi savaites.

-   Sveikas, Skoli, — šyptelėjo man. Tikriau ne man, o durims man už nugaros. Keistas žmogėnas tas Ričardas. I abai draugiškas ir visad šypsosi, tačiau kažkodėl vengia /turėti į akis.

Ričardas, kaip ir aš, truputį vaidina, -štai tas bičas, apie kurį pasakojau. Kumštelėjau Deividui į nugarą, ir jis kluptelėjęs nuėjo prie durų. Ričardas padavėjam ranką.

-   Visad smagu susipažinti su nauju skvoterių judėjimo l .mdidatu, – paaiškino.

-  Dėkui dėkui… – tarė Deividas. Apsisukau eiti atgal.

Negi prie mūsų neprisidėsi, Skoli? – neslėpė nusivy­limo Ričardas.

AČiū, bet turiu savo namus.

Turėjau minty, gal išgersi arbatos? Specialiai tau darau mėsainius.

- Mėsainius?

Kaskart, sutikęs mane, įis kviesdavo pasivaišinti kokiu bjauriu pupelių ir daigintų grūdų jovalu su jogurtu.

-Specialiai tau, – pakartojo Ričardas, šiepdamasis kitai gatvės pusei.

Ėmiau galvoti. Pati svečiuose pas vaikus Tontonc. Ruošiaus j barą, tačiau jis juk veikia kiaurą parą. Ričardas norėjo atvesti mane i tiki ijj kelią, o >>■’■. kitaip ne dauguma kitų, niekada neprarandu smalsumo. Tegul pabando mane atversti. Gali būti visai juokinga.

Stumtelėjau Deividą priekin ir u/lipau jiems iŠ paskos j butą virš parduotuvės.

Kai tik sužinojau, kad Džordžo Doulo parduotuvę užėmė skvoteriai, gerokai nusiminiau. Džordžas buvo mano bičiulis, bet prieš pusantrų metų jj pakirto Širdies smūgis. Aš nevirškinu skvoterių. Kas jiems neduoda dirbti ir mokėti mokesčių? Ir tokie šlykšlalai. Vaizduojasi priklausą pogrindžiui, tačiau žinau, jog dauguma tų sukčių Čirba, kad nedvėstų badu.

Jau iŠ pradžių kilo įtarimas, kad čia ne paprastų skvo­terių darbas; raštelis ant durų skelbė, jog namas užimtas prieš tai pranešus policijai. Štai puikiausias pavyzdys, kuo virsta šita Šalis, jeigu tie niekšai paprašo faraonų netrukdyti jiems dirbti savo darbelių. Ar įsivaizduojat, kad šitaip būtų įmanoma suorganizuoti kitokį nusikaltimą? Maždaug toks skelbimukas: „Šitas bankas bus

apšvarintas rytoj II vai.” Policininkai atiduoda pagarbą ir atsiprašo: „Tvarka, pone, praneškit, jei kiltų kokių keblumų…”

Po poros dienų pasirodė įprasta minia: apdriskę jauni­kliai su skiauterėm ir keliais dydžiais didesniais kerzais. Jie kaip žiurkės šmirinėjo pro duris. Nusprendžiau, kad ne įų nosiai tokie rašteliai. Bet kai lauke pamačiau Ričardą, tuoj supratau, jog tai jo darbas.

Ričardas nešiojo trumpus plaukus ir auskarą. Trupučiuką, mėgdžiojo skiauterėtuosius: plaukai per vidurį galvos buvo ilgesni nei šonmtse. Tačiau buvo kokių dvidešimt penkerių metų, gerokai vyresnis už tuosžiurkiūkščius. kuriems galėjo būti nedaugiau kaip septyniolika. Kai jis pasirodė gatvėje, aš i vinojau prie savo parduotuvės durų ir stebėjau praeivius. ‘<\ psodamas sau į ūsą, Ričardas užrakino duris ir patraukė gatve vis taip pat kvailai šypsodamasis vėjui, pastatams… Nežinau – gal ir sau pačiam.

Palikęs už prekystalio žmoną, kibau jam j atlapus,

Matot, man rūpėjo parduotuvės inventorius. Mano /iniomis, Džordžas Doulas niekad neturėjo giminių, taigi kažkafl turėjo paveldėti jo gerą.

Neketinau su Ričardu terliotis, tad įrėmiau pirštajam į pilvą Ir išdrožiau;

Nenuraukiu, koks biesas tave išginė iŠ namų. t). man visuomet malonu bendrauti su kaimynais, – iŠ-mšm’įv jis dar plačiau. – Gal galiu kuo padėti? (iali būt.

Papasakojau jam apie elektros prietaisus. Jis pakvietė mani’ ai balos. Prisipažinsiu, lai mane išmušė iš vėžių. Miniau. |og skvoteriai nieko daugiau neveikia, tik prie a pinu vinilo Aaldvlovo ruko žolę.

Iml’iil Mipranli mane,   pasakiau, kai jis rakino duris.
Kum puikiausiai Vagių aš negerbiu,   pareiškė išdidžiai,

<> i pykteli |<iii po lokių |o /ihI/iu. Kažkada teko kai kanu-
‘……… > u Aišku, ne /odeliu |am apie (ai neužsiminiau.

AA issi/iojau msi elektros prietaisai, sudėti į dėžes nu tvarkingai priklijuotom kortelėm, buvo išnešti į mažą kamhaielj

-    Prisipažinsiu, kati pasinaudojau saugikliu, kai vedžiau elektrą, – pasakė jis. – Bet aš jau jį pakeičiau, – žiūrėdamas į duris, iš pasitenkinimo išsišiepė jis.

-    Vis dėlto be menkiausių sąžinės priekaištu okupuoji svetimus namus,   įgėliau.

-    Taip, jeigu jie trūnija tušti, o žmonės miega gatvėse. Tiesą sakant, nuosavybės idėja man keistoka.

Pamaniau, kad reikės išklausyti paskaitą ta tema, bet jis nutilo ir nuėjo užkaisti arbatos.

Po teisybei, jo vietoj būčiau prakalęs visus tuos prietaisus dar nespėjus suskaičiuoti iki trijų. Tačiau Ričardas buvo do­ras žmogus. Jis iš tiesų manė, kad užgrobdamas parduotuvę ir nieko nenukniaukdamas pakeis žmoniją. Štai kodėl jis taip norėjo mane pavaišinti arbata. Ričardas neabejojo, kad jei tokie žmonės kaip aš stos jo pusėn, parlamentas žlugs jau rytojaus dieną.

Paaiškėjo, kad jis dirba dviračių parduotuvėje Ešlio gatvėje, o laisvalaikiu benamiams vaikiščiams parūpina pastogę. Jis įsilauždavo į apleistus namus, įvesdavo elektrą, priklijuodavo skelbimą, pranešdavo policijai ir keletą parų pagyvendavo – kad įsitikintų, ar nebus bėdos. Tada grįždavo namo, o po kelių dienų vėl darydavo tą patį.

Visada įtariai žiūrėjau į valgymą skvoterių namuose. O ši vieta buvo tiesiog šlykšti. Galva neišnešė, kas sugebėjo ją taip nugyventi nuo to karto, kai su Ričardu čia gėrėm arbatą.

-  Turbūt nemanai, kad aš čia valgysiu? – pasakiau per­braukdamas bato nosimi per riebaluotas grindis. – Aš čia net Šokoladą bijočiau išvynioti.

Ričardas rišosi didžiulę baltą prijuostę; ji buvo tokia švarutėlė kaip visa kita aplinkui – purvina.

-Neimk j plaučius, Skoli. Viską atsinešiau savo, net pri-kaistuvj. Nežadu tavęs vaišinti vabalų mėsainiais.

-  Ir visi Šitaip gyvena?

-Šitas namas ypač apleistas, – pripažino baisiai nusimi­nęs. Pastebėjau, kaipsusigėdę keli šiiį namų gyventojai susi­žvalgė. -Gadina skvoterių vardą, – garsiai pasakė Ričardas, jaunuoliai susiraukė, o vienas išėjo iŠ kambario.

įsitaisiau krėsle prie virtuvės stalo ir ėmiau laukti.

Deividas, iš nuostabos išvertęs akis, stovėjo kampe ir bandė aprėpti viską iš karto. Jis negalėjo atplėšti akių nuo Ričardo. Pakeliui aš jam spėjau papasakoti, kuo Ričardas užsiiminėja. Aiškus daiktas, jis manė, jog Ričardas turėtų pakeisti dabartinį ministrą pirmininką.

-    Tai, ką tu darai, yra fantastika, – leptelėjo. Ir, dievaži, išraudo.

-    Dėkui, – žiūrėdamas pro langą Šyptelėjo Ričardas. -Tada tau bus malonu išgirsti, kad Šiąnakt mes ruošiamės atidaryti naują namą. Neliestas plotas. – Vargšas vaikis persigando, ir pamaniau, kad jis maus iŠ čia. Tačiau tuoj pat, suraukęs antakius, ryžtingai sulinksėjo. Aaa, mylimoji, sumečiau. Pusei vaikiščių skvoteriauli atrodo tikras vanda­lizmas. Vien iš vargšelio Deivido išvaizdos galėjai matyti, jog jis niekad neturėjo reikalų su teisėsauga.

Ričardas supažindino Deividą su būsimaisiais įnamiais, gerokai vyresniais už krautuvėje Šmižinėjančių žiurkiūkš-čių tuntą.

Čia Vonė, o čia Džeris. Jie anarchistai, – pranešė Ričar­das virtuvės jungikliui ir taip išsišiepė, jog pamaniau, kad dantys tuoj išslys iŠ burnos. Pastaroji pastaba buvo skirta man: mačiau, kaip akies krašteliu jis stebi mane. Džeris at­rodė sumišęs, o Vonė linktelėjo, mandagiai paspaudė ranką tr pasiūlė išgerti.

Aš neatsisakiau, skardinės šalto alaus.

Deividas nuėjo padėti Ričardui gaminti mėsainii), ir gana greitai jie abudu su j karščiu tau/ijo apie Skvoleriavi-mą, Anarchizme Individo Teisę Laužyti [statymą ir kitas panašias nesąmones.

Mėsainiai iš tiesų buvo gana skanūs. Ričardas ypač rū­pinosi, kad jie neprisiliestų aplinkos, už ką buvau jam labai dėkingas. Sužiaumojau porą.

-   Kaip namų darbo   neblogi, - pripažinau.

-   Tokie pat geri kaip „Makdonalde"?

-   Skonis neblogas, bet balus muša trupi bandelė.

-  Tačiau įtariu, jog makdonaldai su mėsa, - išsišiepė Ričardas luboms.

O tu ko dėjai? - pasiteiravau.

-  A, sojos baltymų. Ar nesakiau, kad esu vegetaras?

Jis išsišiepė kaip mėnulis, kad įkišo man savo ėdalą. Juokėsi ir kvatojo. Turbūt manė, kad suvalgius porą pupelių sumuštinių iki anarchizmo belieka vos keli žingsniai. Visai neprieštaraučiau tapti anarchistu, tik kad prastai atrodau su auskarais ir iš mano plikės nesulipdysi skiauterės.

Neišdrįsau pasakyti Ričardui, kad mano žmona gana dažnai naudoja soją.

Pats nesuprantu, kaip tą vakarą išėjau su jais pasivaikščioti. Ričardas neapsakomai džiaugėsi. Sakė, dėl to, kad aš būsianti puiki priedanga, tačiau ir arkliui aišku: manė, jog baigia mane prisivilioti.

Be jokios abejonės, jūs galit paklausti, ką toks konservato­rius kaip aš mano padėdamas skvoteriams. Konservatorius iki kaulų smegenų, ne Iš lų išskydusių nuosaikiųjų. Būtų mano salia, visi juodukai keliautų namo. O kodėl gi ne? Jie turi savo kultūrą, mes - savo. Jeigu kaip aš pažinotume! tiek žmonių, kurie nebeįsi vaizduoja savo gyvenimo be prakeik­tų kanbiškų pupų, ir būtumėt malę, kaip Bristolis atrodė prieš dvidešimt metų, įūsirgi taip manytumėt. Ik* to, vienu mostu užraukčiau pinigų Švaistymą, socialinei apsaugai ir panašiems dalykams.

Bet, nepaisant politinių įsitikinimų, mes visi apeinam jstatymus. (statymų nepaiso tarai, teisėjai, verslininkai, pro pirštus j juos žiūrite ir tamstos su manimi. Vien dėl to, kad esu patriotas, nereiškia, jog aš ir idiotas. Girdžiu, klausiat kaip aš prasilenkiu su įstatymu? Išmintinga nežinoti perne­lyg daug, bičiuli. Kitaip sakant, išmintinga žinoti tiek, kiek reikia, bet dar protingiau laikyti liežuvį už dantų,

AŠ nusistatęs prieš skvoteriavimą tik todėl, kad tai legalu. Tik tarp mūsų kalbant, už šią veiklą turėtų būti baudžiama, kaip ir už visus kitus darbelius. Nori pažeisti įstatymą žaisk pagal taisykles. Mažiausia, ko gali tikėtis - tikimybė, kad tave gali sučiupti.

Vos už poros gaivių, - Sent Polo rajono Monpeljė gatvės gale. puikiame dideliame sode stovėjo labai gražus namas. Milžiniški kambariai, didesni nei mano paties namuose. Kol kas ;.is pastatas

buvo užkaltas, matėsi, kur vietos vaikė/ai buvo įlindę vidun, iškūlę keletą langu ir šiaip pasišvaistę.

Nors ir keista, jaučiausi kaip senas vilkas. Jie slankiojo aplinkui žvalgydamiesi per tvorą į gatvę, kol Ričardas mė­gino surasti, kaip įsigauti. Aš, susikišęs rankas į kišenes, maklinėjau be tikslo. lX'ividas prajuokino mane bandyda­mas u/lįsti už šiukšlių dėžės. O dar nori neatkreipti j save dėmesio! Na, kokios mintys jums šauti) j galvą, jei devintą valandą vakaro pamatytumėt ką lendant už šiukšlių de/es? Stovėdamas šalia jo paklausiau, ką jis ten veikia. Turėjo pasijusti tikru kvaiša.

(ieriau palenktum galvą, Skoli.   sušnypštė Ričardas.

-Tegul Dtane skradžiai, jei nesugebėčiau nusiplauti, - pa­sakiau.

Tą vakarą Ričardas mano akyse smuko, nes elgėsi ne­profesionaliai. Pavyzdžiui, kai aš ką nors kombinuodavau, stengdavausi atrodyti taip kaip visada. O šie anarchistai, aišku, ir buvo apsirengė kaip patrakę skvoteriai. Aš atro­džiau kaip niekuo neišsiskiriantis tabakiniu kas, todėl būčiau lengvai išsisukęs.

Vis dėlto jaudinausi. Šimlą metu nieko panašaus neda­riau. Vienas Dievas žino, ką būti] pasakius pati, jei mane būti) sučiupę.

Ričardas tiek krapštėsi atidarydamas langą, kad aš pri­ėjau padėti, tačiau jis ėmė panikuoti.

-  Per tave mus visus supakuos, sušnypštė jis irzliai. -Palenk galvą.

-  Aš tik norėjau tau truputį patarti…

Veltui, jis nesiklausė ir pakvietė Vonę, kad pasirūpintų manimi. Ji norėjo priversti mane atsitūpti už gyvatvorės, tačiau aš nebuvau

pratęs tūpčioti. Nė vienam iš jų niekad neatėjo į galvą, kad aš esu išlupęs daugiau langų nei jie visi kartu.

Galų gale Ričardas atidarė tą langą. Kai kažkas pasirodė gatvėje, kilo nedidelė panika. Netgi aš turėjau slėptis už telefono budrios. Kad ir kas ten buvo, nuskubėjo pro šalį ir nepamatė lango su nuplėštomis lentomis, o gal jiems tai nerū|H>jo. Po to mes vienas paskui kitą sulindome vidun. Aš gerokai uždusau ir vos nepriplojau Ričardo, kai jis įtraukė mane pro langą, lada jis pritvirtino lentas taip, lyg jos ne­būtų judintos.

Viduje buvo tamsu, nors į akį durk. Jie visi Šnibždėjosi. Ričardas ėmė dalyti žibintuvėlius.

- Žiūrėkit, kad niekas gatvėje nepamatytų šviesos, – su­šnypštė jis ir ėmė skirstyti darbus: kas turi padėti jam sutvarkyti elektrą, kas – sužiūrėti, ar visi langai užtaisyti, kas – patikrinti dujas, pažiūrėti, ar galima atidaryti užpa­kalines duris. Užsidegiau cigaretę ir įsistebeilijau pro lentų plyšį į gatvę.

-  Gal galėtum nerūkyti priešais langus? – griežtai pa­klausė Ričardas.

-  Kas yra? Juk mes jau viduje, ar ne?

-  Geriau keletą dienų pasisaugoti – kol įsikursime, – pa­aiškino. -Kuo ilgiau čia būsime, iki mus suras, tuo daugiau Šansų, kad neiškrapštys lauk.

Jis nuskubėjo tvarkyti elektros, o aš cigaretę pribaigiau laiptinėje.

Kas galėtų pamanyti: as įsilaužiu į namą, kuriame nėra ko vogti? Kiek paslampinėjau, tačiau išties nieko nebuvo. Štai jums

pavyzdys, kaip keičiasi nusikaltimų pobūdis. Ar kas kada nors svajojo nudžiauti visą namą, ir netgi… nepa­judindamas jo iš vietos.

Džeris lakstė ir ant laiptų bei kambariuose statinėjo bute­lius su žvakėmis. Elektrą Kičardas įjungė greitai, tačiau dėl praeivių niekam neleido degti lempų. Jis kartu su Džeriu bėgiojo pro užpakalines duris ir tempė į vidų dėžes, laga­minus ir krepšius. Reikėjo įsikurti kaip galima greičiau. Kur kas sudėtingiau skvoterius išmesti į gatvę, kai visas namas užgriozdintas jų manta.

Sumečiau, kad pats metas nusiplauti.

Nuėjau pažiūrėti, kaip sekasi Deividui, ir atsisveikinti su juo. Juodu su Vone pusrūsio virtuvėje buvo užsikūrė, dujinę, ir Deividas užplikė arbatos. Kažkuris čia atitempė kartono dėžę, pilną virtuvės reikmenų: keptuvių, lėkščių, stalo įrankių, miltų, aliejaus ir panašiai.

Žvakių šviesoje virtuve atrodė labai gražiai, jiems tepri­reikė pusvalandžio, kad paverstų šią skylę beveik gyvenama vieta, pamaniau.

Atsisėdau ant senos kėdės.

-    Ką gi, Deividai.

-    Fantastika, pone Skoli. -Skoli.

-  Dar niekada nieko panašaus nebuvau matęs. O šie žmonės yra…

Manau, jis truputį paraudo. Jie ne žmonės, jie – anarchistai,   pataisiau jį.

-    Visi tokie įdomūs…

Gal išgersi arbatos, Skoli? – pasiteiravo Vonė. Na, ir vaizdelis: skusta galva, liesas nu peštos žąsieskaklas. Sunku pasakyti, kokia ji

-    po… Net nežinau, kaip pavadinti, – mai­šais ar kuo. Bet aš linkęs tikėti, kad lenais nieko netrūksta. Džiaugčiausi, jei taip būtų.

-    Ne, dėkui. Jau turiu eiti.

O ką pasakysi apie šilą, a? – paklausė Ričardas. Jis siūlė parūkyti žolės. Akies krašteliu pažiūrėjau į suktinę. Suėmė pagunda.

-  Jau dvidešimt metų nebandžiau.

-   lai prisimink prabėgusią jaunystę, – paragino Ričardas. Paėmiau ir užtraukiau. Neblogai.

-   Galybę šio šlamšto surūkiau jūroje, – pasakiau. Penke­rius jaunystės merus praleidau prekiniame laive.

-   Didžioji narkotikų vartojimo tradicija Britanijoje. Ne­sulaužei jos. • išsišiepė Ričardas.

Prieš perdutklamas toliau cigaretę, dar porą sykių giliai užsitraukiau.

Aš retai ko taip gailėjausi gyvenime. Neslėpsiu: kai buvau bernas, nespjaudavau į hašišą. Nežinau, kokio stiprumo buvo ši Ričardo žolytė, bet mani’ išpylė šaltas prakaitas. Išgirdau, lyg… kažkas liptų laiptais į pusrūsį. Nors ir žino­jau, kad mano pati yra už daugelio myli ii pas Doriną, apėmė keistas jausmas, kad ji tuoj pasirodys ir užtiks mane šitoj pri-rūkytoj lindynėj su tais vaikiščiais… Pasiųstų, jei sužinotų.

Akimirką stebėjausi, kas gi čia dedasi, kol pagaliau su­vokiau, kad nuo žolės. Na, man ir sekasi, pamaniau. Širdis daužėsi kaip iš sunkvežimio pilamos anglys. Aš užsimer­kiau. Girdėjau, kaip Ričardas klausė, ar viskas gerai, bet aš dėjausi užsnūdęs. Nenutuokiu, ką jis turėjo pagalvoti. Pasijutau visiškas asilas.

Kai pagaliau įstengiau praverti akis, pamačiau Džerį, Vonę ir 1 Jeividą sėdinčius ant grindų ir toliau rūkančius tą šlykštynę, Ričardas buvo dingęs. Atrodė, kad visas kambary s knibždėte knibžda mažų kirmėlių. Siaubas. Jie gėrė arbatą. Prie mano kėdės taip pat stovėjo puodukas, lodei ii aj gurkštelėjau apyšalčio skysčio.

Mergina baksnojoalkūne Džeriui, kad pažiūrėtų į mane. Jie visi trys nusijuokė.

-1 lašas! Prakeiktas hašas! – pasakiau suirzęs. Atėjau čia ne tam, kad iš manęs šaipytųsi saujelė popierinių anarchis­tų. Vadinti įuos anarchistais – tas pats kaip mano kambarį pakrikštyti polilbiuru.

Dar kiek luktelėjau stebėdamas tą trijulę. Spėju, kad jie visai nieko žmonės, bent jau geresni už tą gaują Džordžo Doulo parduotuvėje. Iš to, kaip Ričardas su šiais dviem bendravo, galėjai manvti, kad jie šiokie tokie draugai. Su Deividu jie elgėsi labai maloniai, kalbėjo rimtai ir klausėsi, kai jis turėdavo ką pasakyti. Jiems galėjo būti po aštuonio­lika ar devyniolika, o Deividas tikrai neturėjo daugiau kaip keturiolika, na, penkiolika metų.

>\š .iKJMoi.iu ir susilyginau kelnes.

-  Na, Deividai, ką manai apie Si ta, vielelę? 2,ivus namu­kas, ar ne?

-O… – Deividas pašoku, tarytum bučiau karalienė moti­na. -Ačiū, Skoli, čia tikrai nuostabu. Mostelėjęs jaunuolių pusėn, jis droviai nusišypsojo.

-Štai… švystelėjau jam pakelj cigarečių. – Su naujaisiais draugeliais galėsi rūkyti vieloj žolės.

Buvau pastebėjęs, kad ir jis rūkė. Rodos, paliko. Deividas abejodamas varlė cigareles, kai pasirodė Ričardas.

Verbuoju dar vieną klientą, – paaiškinau Ričardui. Jis mandagiai nusijuokė, bet neatrodė labai patenkintas. Jis nepritarė rūkymui, tačiau nepriėsta ra vo. jei savo smegenis nuodiji marihuana.

Susiruošiau eiti. Ričardas palydėjo mane laiptais j viršų.

-  Būsi pirmas žmogus, išėjęs pro naująsias duris – pasakė. Hašišas dar nebuvo išsigaravęs. Ričardui pravėrus duris,

pakvipo tokiu gaiviu om, kad aš tiesiog liuoktelėjau laukan. Stoviniuojant ant šaligatvio, pro šalį kaip tik ejo viena pa­žįstama, Merė Doleri.

-Labą vakarą, Mere, – nusišypsojau jai. Metusi žvilgsni į mane, paskui – į Ričardą, ji nurėpliojo kaip krabas ant dviejų kojų.

-  Jeigu vėl pastebėtum panašių j Deividą, būtinai pranešk man, – išsišiepė Ričardas.

Nedaug dėmesio vertų tipelių.

-  Galvės pilnos tokių, – liūdnai tarstelėjo jis. |o akimis Žiūrint, jei žmogus neturi pastogės, taip įam ir reikia, jei turi   ką nors apiplėšė.

I’er lą sumautą žolę VOS nepakračiau kojų, – pasakiau jam tiesiai.

-  (X Visai nenorėjau, – susikrimto Ričardas.

-Atrodė, kad mano pati lenda iš grindų pas mane. Tikras košmaras.

Ričardas nusijuokė.

-  Gana stipri žolė. Gavau jos tik šį vakarą,, – šyptelėjo jis priešais stovinčiam namui, bet tuoj susiraukė prisiminęs manąjį nuotykį. – Labai atsiprašau.

– Viskas gerai. Man buvo gera pamoka, – pasakiau taip, kad suprastų, jogsusimovė darydamas iš manęs anarchistą. Ričardas atrodė nusiminęs: dar vienas žingsnis atgal nuo Naujojo Pasaulio Tvarkos.

Padaviau jam „Twix” batonėlį ir atsisveikinau.

-  O ne, negaliu… Jame yra gyvulinių riebalų, – pasakė.

-  Pabandyk parūkyti, – pasiūliau. – Atsijungsi. iŠ juoko jis vos nepakratė kojų.

Po to Deivido nebemačiau gal šimtą metų. Jis pradingo iš gatvės, taigi skvoteriai tikriausiai pasirūpino juo. Nepaisant įo išvaizdos, spėju, kad jis iš tų vyrukų, kurie moka nusitverti šiaudo. Jautei, kad visada atsiras žmonių, kurie nepaliks jo likimo valiai.

Galėjau kokj kartą kitą užsukti pas juos, tačiau netrukus aš susipykau su Ričardu. Keli mano pažįstami, kuriems esu už kai ką dėkingas, nugirdo apie tas elektros prekes Džor­džo Doulo parduotuvėje. Tai buvo geri daiktai, – garso ir vaizdo grotuvai, televizoriai, – verti vieno kito svaro. Tiesą sakant, aš pats ir užsiminiau apie juos. Galvą guldau, jog Ričardas padarė viską, ką galėjo, kad įtikinti} tuos neklau­žadas palikti prekes ramybėje. Tačiau kalbėkim tiesiai: tik toks žmogus kaip Ričardas galėjo susilaikyti nekišęs nagų prie tų daikčiukų.

Šiaip ar taip, tie mano pažįstami nusprendė patys su­tvarkyti šį reikalą. Vienas iš Ui skvoterių, kaip tik tuo metu

sugrįžęs ii.uno, pasimaišė vyrukams po koįu ir blIVO tru-putolj pamokytas. Nieko rimto – teko atsisveikinti su pora dantų. Ričardas baisiausiai susikrimto. Sutikęs mane gatvėje, kone verkdamas papasakojo, kas nutiko. Tikriausiai kvailai pasielgiau duodamas suprasti, jog viena ausim buvau kažką apie tai girdėjęs.

Tie vyrukai davė į nosj juk ne kokiai senikei. Tas vaike/a-, vis dėlto buvo užėmęs svetimą namą, lad kūnu galų dabar dėl šito įvykio veidmainiškai stvertis už galvos? Nepamirš­kim pažiūrėti į šj reikalą iš abiejų pusių: pažįstu daugybe niekšų, kurie susėdę keikia skvoterius. O tas vaikigalis, mano galva, gavo neblogą pamoką. Bent pust’¹ jų gyvena Svajonių šalyje. Nors ir menkas susidūrimas su realiu pasauliu išeis jiems lik į naudą.

Bet, kaip sakiau, Ričardas baisiausiai susikrimto. Neturiu supratimo, ko jis iš manės tikėjosi. Kad pranešiu policijai? 1 ¹ i >■ .1 Žinią, kurią naktį vaikinai apsilankys pas juos? Ne­reikia nė sakyti, kad tie daikčiukai būtu išgaravę Išduoti savo draugelius, kad vožtelėjo

kažkokiam snargliui? Ne, nė už ką. Tačiau vėliau Ričardas nebenorėjo su manim kalbėtis. Tokiems žmonėms neužtenka, kad būtum draugas. I )ar turi žinoti, katrą pusę remti…

K viso to reikalo man teko padorus naujas vaizdo grotuvas.