IX Skyrius

Vonė

Nuojauta man sakė, kad būtina ją par­siųsti namo, kol dar nenusivažiavo. Buvo aišku, kad ji gali iškrėsti bet ką. Paprasčiausiai eidama gatve ji stebeilydavo j kiekvieną, kuris jai atrodė vertas dėmesio, verždavosi į jai patikusią parduotuvę. O vargšelis Taras neturėjo menkiau­sios progos išsiaiškinti, kas jis per žmogus, nors kaip tik jam pirmiausia to reikėjo.

Labiausiai mane erzino, kad Džemą ničnieko neveikė. Ji neturėjo sunkumų, bent jau tikrų. Taras šitiek laiko pra­gyveno toje siaubingoje šeimoje, ir jis toks atlapaširdis, taip stengiasi. Ištrūkus iš namų, dabar jam reikia kiek atsikvėpti. Tačiau apie tai galėjai tik pasvajoti, kai šalia Džemą. Jos visur pilna.

Vis dėlto man ji patiko. Tiktai būčiau norėjusi su ja susi­pažinti po kokių dešimties metų, štai ir viskas.

Persiu ta u, kai iš to koncerto ji grįžo apsikarsčiusi oda ir kitokiu šlamštu. Mes ją maitinome, apmokėjome sąskaitas, netgi šelpėme cigaretėmis.

- Tai mano vakarėlių apranga, – pasakė ji ir įlingavo it manekenė. Tikriausiai turėjau paploti, tačiau ji to nesulaukė. Aš gaudavau bedarbės pašalpą. Iš savo varganų trisdešim­

ties svarų per savaitę pirkdavau jai maisto, gėrimų ir rūkalų, o ji visą tą laiką…

-      Cia ne vakarėlis, – pasakiau jai. – Ir aš ne tavo motina. Ji suraukė nosį.

Visa bėda, kad Džemai jos tikrai reikėjo. Motinos.

Ne paslaptis, jog Džeris visai niekam tikęs. Jam patiko šalia besisukinėjanti jauna mergiotė, su kuria galėdavo kartu traukti žolę. Daugiau nieko. Iš tikrųjų dėl jos mano ir Džerio santykiai pašlijo. Jis tik norėjo malonumų, daugiau jam nieko nereikėjo. Net manęs. Aš taip pat nieko prieš pasismaginti, bet manau, kad gyvenime ir daugiau yra ką veikti.

Ričardas matė, kad iš Džemos niekam jokios naudos,
labiausiai vargšui Tarui. Blogai, kad Ričardas nemėgsta
teptis rankų. Jis buvo už tai atsakingas, bet manė, kad vis-
kas baigsis juokais. Kai tik prireikdavo griežtai apsispręsti,
Ričardas susiraukdavo:                                                                                                                         ,

-      Politika.

Taras kas kita. Jis buvo matęs vargo. Su Taru susipažinę žmonės elgdavosi dvejopai: pajusdavo poreikį motiniškai globoti arba apvynioti jj aplink pirštą, o dažniausiai – ir tą, ir tą, panašiai kaip jo tikroji motina. Džemą elgėsi lygiai taip pat. Ne, ji nebandė jo valdyti, ne tokia. Ji tik buvo per daug save įsimylėjusi.

Pradėjusi pankuoti, ji ėmė manyti, kad surado TIKRĄJĮ GYVENIMO KELIĄ. Aišku, nebūtų Džemą – nėrė stačia galva. Tą naktį į namus įžengė su auskarais ir dviem žiedais perverta nosimi. Po poros dienų ji įsivėrė dar tris. Pasiskolino iš manęs adatą ir privertė Tarą pradurti nosį.

-     Dabar aš niekada negalėsiu grįžti namo, dabar niekada negalėsiu grįžti namo, – krykštavo kaip užsukta. Progai pasitaikius ketino persidurti liežuvį. Fui! Nors, ko gera, ji tikriausiai tenorėjo šokiruoti mane.

Paskui atėjo Taro eilė. Ji nuskuto jam galvą, tik vidury paliko tikrai netrumpą plaukų skiauterę. Ją nudažė raudonai ir žaliai, o kad plaukai stovėtų, sunaudojo devynias galybes drebučių. Šukuosena buvo tokia juokinga, kad mes visi juo­kėmės susiėmę už pilvų, nors tai buvo gana žiauru – Tarui ji visiškai netiko. Jis buvo pasirengęs kartą ar du išbandyti bet ką, tačiau šitokia šukuosena jam absoliučiai nederėjo. Taras yra ištįsęs nerangus vaikėzas, o dabar ant ilgo lieso kaklo pūpsojo juokingai dėmėta galva su baltų dantų pilna burna, nerimu akyse ir skaisčiai raudona ir žalia skiautere ant viršugalvio. Buvo panašus į kažkokią papūgą.

-        Tu nesiruoši palikti jam šitos šukuosenos, a? – paklau­siau šluostydamasi ašaras.

-        Jis atrodo pritrenkiančiai, – atšovė Džemą. Mačiau, kaip įsitempęs ir sukandęs dantis Taras bando susigyventi su nau­jąja išvaizda. Buvo panašus į turistams skirtų atvirukų perso-nažą. Žinoma, Džemą tik erzino mane. Ji apkarpė skiauterę ir kiek nublukino dažus. Vis tik Taras atrodė juokingai.

Nuo minties apie vakarėlį man šiaušėsi plaukai. Iki tol Džemą retai iškišdavo nosį, bet užėjusi „Alberto koplyčią”, ji nebesitvėrė kailyje. Laimei, jos kišenėse švilpavo vėjai. Visą savaitę ieškojo kokio laikino darbo, pavyzdžiui, padavėjos, bet, ačiū Dievui, jai nesisekė.

Tuo tarpu aš neatstojau nuo Ričardo. Jis nenorėjo nieko daryti, nors ir buvo akivaizdu. Taro atvejis kitoks. Tačiau net ir jis turėtų sėdėti namuose, tačiau dėl baisiosios šeimos tai buvo neįmanoma. Bet Džemą… Aš nenorėjau už ją atsakyti ir žiūrėti, ką ji išdarinėja su Taru. Ir neslėpsiu: neturėjau jokio noro, kad ji maišytųsi man akyse.

Pokalbis su ja įvyko įkurtuvių išvakarėse. Viskas teko man vienai. Tuo laiku su Džeriu beveik išvis nebesišnekėda­vau. O Ričardas man įgriso iki gyvo kaulo. Jis nesnaudžia, kai reikia vado eiti prieš valdžią, bet jei būtina prisiimti atsakomybę, sėdi kampe nukabinęs nosį.

Ji puikiai suprato, kas laukia.

Viskas teisingai. Mes įspėjom prieš savaitę, – kad apsi­prastų su ta mintim. Ir taip prisidūko, dar leidom pabūti vakarėlyje. Bet po to…

Iš jos pusės negražu. Ji teturi keturiolika metų, ir jos niekas nedaužo kaip Taro. Na, gerai, tėvai šiek tiek per daug ją varžo.

-     Šiek tiek per daug varžo? Man viskas uždrausta… – su­inkštė ji.

Bet pabėgdama iš namų ji tikrai negalėjo nieko pakeisti. Po vakarėlio iš tikrųjų teks ruoštis kelionėn.

Nuojauta neapgavo: mes sulaukėme scenos. Džemą drebėjo iš įniršio. Taras sėdėjo nusiminęs. Aš tikrai užjau­čiau jos tėvus. Jei kas nors ne taip, kaip jai norisi, ji negali pakęsti. Mes pagal galimybes elgėmės su ja kiek įmanoma žmoniškiau. Pas mus ji gyveno jau dvi savaites. Aš netgi pasisiūliau pati pakalbėti su jos tėvais, bet ji nė už ką nedavė telefono numerio.

-     Neduočiau tau net tualetinio popieriaus, – nusišaipė. Dievaži, jokios sąžinės – mes padarėm viską, ką galėjom! Tai buvo nelegalu! Mes ją maitinom, slėpėm, viską! Tačiau negalėjom nieko patarti. Tik jau ne Džemai.

Galiausiai bandžiau prikalbinti Tarą, kad jis įdėtų jai proto. Jis suprato. Jam buvo nesmagu, kad jis paskatino Džemą atvažiuoti, bet iš tiesų nenorėjo, kad ji išvyktų. Bandžiau iš Taro išgauti jos namų telefono numerį, bet jis liko ištikimas.

-      Sito manęs neprašyk. – Aš jo nespaudžiau. Taigi ką dar galėjome padaryti?

Manau, Ričardas jautė kaltę dėl to, kad liepė jai susi­krauti daiktus. Vėliau jis vertėsi per galvą organizuodamas kuo geresnį vakarėlį, tačiau, mano manymu, padarė didelę klaidą. Vieną vakarą geriant arbatą jis grįžo ir išsišiepęs iki ausų pranešė į vakarėlį pakvietęs kelis Taro ir Džemos bendraamžius.

-      Kas jie? – paklausiau.

-     A, tu juos pažįsti. – Buvo patenkintas kaip katinas saulėje. – Ta porelė iš Miesto gatvės.

Prieš akis akimirksniu iškilo mergaitė tinkliniais drabu­žėliais ir vaikis be priekinių dantų.

-        Tuos, su kuriais mane supažindinai?..

-        Taip.

-        Ričardai! -Kas?

Aš tik žiūrėjau negalėdama patikėti. Jam trūksta poros varžtų.

-        Ar tu kada įsižiūrėjai į jų akis?

-        O kam?

Na, taip, Ričardas niekada nežiūri į žmogų.

Tiksliai nežinojau, ką tie jaunikliai vartoja, bet tikrai var­toja. Nereikia nė sakyti: supažindinti juos su Džemą nebuvo genialiausia idėja.