V Skyrius

Taras

Niekad gyvenime man dar taip nebuvo pasisekė. Aš ne lik susiradau pastoge, bet ir susipažinau su šiais žmonėmis. Jie visi tiesiog nepakartojami. Kuo pat pradžios. Ypač Ričardas. Kai tik manęs paklaust*, kiek turiu metų, nė nemirktelėjęs pasakiau, kad šešiolika. Sėdėdami ratu jie rūkė ir gurkšnojo alų. Tik pamelavęs susizgribau: jie nieko vienas nuo kito neslepia, o aš Štai kvailai meluoju. Tad sukaupiau vis,) drąsą ir išpyškinau:

-  IŠ tikrųjų ne šešiolika, o tik keturiolika.

-   O varge… – Ričardas atrodė pritrenktas. Buvau tikras, kad lieps išeiti, liet kaip greit paaiškėjo, jis tiesioj- pasibaisėjo mano tėčiu, mušančiu keturiolikos meti) vaiką.

-   Vadinasi, negali registruotis darbo biržoje, – atkreipė dėmesį Džeris.

-  Aš elgetauju. Noriu kokio darbo…   pradėjau. Ne, niekada neatspėsit, ką pasakė Ričardas. -Turėsi porą metelių pas mus parazituoti.

Džeris turbūt nelabai apsidžiaugė, bet Vonė greit pasakė:

-  Vienu daugiau ar mažiau.

Ar patikėsit? Kalbu apie tai, kad aš pagaliau atsistojau ant kojų! Aš jiems tikrai patikau, ir jie norėjo priimti mane j savo kompaniją, nors patys nebuvo kokie turtuoliai. Visi, išskyrus Ričardą, gyveno iš bedarbio pašalpos. Jis netgi pa­siūlė p.irie-h šiokio lokio darbo 3 d\ ir.u ui Mlduotuvės.

Buvau laimingas. Juk jie net nepažinojo manės… Ga­lėjai visą amžinybę išgyventi Bristolyje ir nesulikti tokių žmonių.

Net Džeris nusileido. Jis truputį skyrėsi nuo kilų dviejų. Tariau ir jis nusišypsojo.

-  Galbūt išmokysiu Tarą vagiliauti parduotuvėse, – pa­sakė ir mirktelėjo man.

-One. nemanau, kad gera idėja, – įsikišo Ričardas. – Jei Tarą sučiupti), išsiųstų namo arba patupdytų į prieglaudą. O mes juk to nenorime, ar ne? – pridūrė šypsodamasis šaldytuvui.

Jie ėmė svarstyti, kaip galėčiau šiek tiek užsidirbti, kai prisiminiau Džemą. I ik dabar supratau, jog… radau vietą, kur mudu galėsim gyventi! Pagaliau ji galės pasilikti čia visam laikui. O Šitas nuostabių draugų būrelis, panašus į tikrą Šeimą, padės jai lygiai kaip ir man ir visi nekantraudami lauks jos atvykstančios.

Tuoj pat papasakojau jiems apie ją, ir… na, truputį nusi­vyliau, nes jie per daug neapsidžiaugė.

Gal ir aš kaltas, nes nežinojau, ar Džemą atvyksta ma­nės aplankyti ar pasilikti visam laikui. Vyliausi, kad norės pasilikti, ir prašiau jų, kad padėti) ją įkalbėti. Papasakojau apie jos namus, bet…

-  Matai, Tarai, per daug iš jos reikalauji, – paaiškino Džeris. – Dėl tavęs ji turėtų palikti tėvus, mesti mokslą ir visa kita..,

Nieko panašaus, – bandžiau prieštarauti. Bei ar tikrai? Vėl ėmiau pasakoti apie jos tėvus, tačiau Vonė pertraukė:

-  Aš taip pat nesutardavau su tėvais, bet man nereikėjo bėgti iš namų.

Aš žiauriai nusiminiau, Taip troškau, kad Džemą atva­žiuotų pas mane gyventi, tačiau žiurėjau į šj reikalą gana vienpusiškai. Turbūt kaip savanaudis.

-    Ar tikrai labai nori, kad ji Čia atvažiuotu? – paklausė Vonė.

-    Aš ją myliu, – pasakiau ir pajutau, kad esu arti ašarų.

Džeris prunkštelėjo. Nesuprantu, kodėl jis manimi ne­tiki. Matėsi, kad ir Vonė šiek tiek abejoja. Tačiau Ričardas patikėjo.

-    Mes dar susipažinsime su ja, – pažadėjo. – Dabar tu vienas iš mūsų, – pasakė šypsodamasis ir žiūrėdamas kaž­kur man virš galvos.

-    Ričardai, jam tik keturiolika, – piktokai priminė Vonė.

-    Kad ir kiek tau metų, gali bet kada įsimylėti iki ausų, – pasakė Ričardas. – AŠ nuolat įsimylėdavau, kai buvau keturiolikos.

Visi trys nusijuokė.

Vėliau pasakiau jiems, kad norėčiau paskambinti mamai, ir žinote, ką? Jie sukrapštė man visą svarą, kad galėčiau ilgai su ja paplepėti.

Nutuokiu, ką manot apie mane ir mano mamą: kad ji laikė mane po padu. Nieko panašaus, bent jau aš taip manau.

Žmonės įsitikinę: jei tėtis mane muša, vadinasi, jis bloges­nis už mamą. Iš tikrųjų yra atvirkščiai. Tėtis sugyvenamas, tiesiog nekenčiu jo, ir viskas. Nekenčiu todėl, kad leidžia namuose netvarką ir visus dėl

to kaltina, nors pats nepaju­dins nė piršto, kad bandytų ką nors pakeisti. Be to, mus su mama jis laiko už nieką. Turbūt ir mamos nekenčiu. Visa bėda, kad ją dar ir myliu.

Tėtis visą vakarą mirkdavo bare. Mama gerdavo ištisą dieną. Niekas nežinojo, net tėtis ilgai to nesuuodė. Mat ji

gurkšnodavo po truputį. Bet būdavo ir blogiau: ji pasiger­davo, o tėvas grįžęs iš darbo ją tokią rasdavo.

Tai buvo dar pusė velnio – baisu, bet plaukai dar nesišiau-šė. Įkaušusi mama netgi būdavo patraukli, tokia kikenanti plunksnelė. Bet kuo toliau, tuo mama darėsi šlykštesnė: parkritusi ant grindų žliumbdavo, dejuodavo ir grieždavo dantimis.

Tėtis turėjo matyti, kad ji serga, kad pati negali mesti, bet jis tik širsdavo. Grįžęs rasdavo sujauktus namus, mama keikdamasi ir burnodama sverdinėdavo po kambarius arba be žado drybsodavo ant grindų. Jie baisiai, siaubingai ki-virčydavosi, grasindavo vienas kitą užmušią ir, ne juokais įtūžę, daužydavo viską, kas pakliūdavo po ranka. Tiesa, iš pradžių jie nelietė vienas kito, nebent netyčia.

Taigi aš ėmiausi padėti mamai. Grįžęs iš mokyklos, eidavau į parduotuvę, virdavau arbatą, aptvarkydavau na­mus – kad atrodytų, jog ji šį tą veikė, o ne visą rytą pratysojo lovoje ir per dieną gėrė.

Taip ir gyvenome su mama, nes tėčio beveik nematy­davome, tik rytą ir vakare. Jis per daug nekvaršindavo sau galvos, jei tik laiku rasdavo vakarienę. Mama man kartoda­vo, kad be manęs ji būtų kaip be rankų. Man patiko, kad ji mane taip giria. Gal būtų buvę ir nieko… bet mano mama tokia netikusi.

Matot, po to jai visai nebereikėjo nieko dirbti. Iš pradžių aš tik padėdavau jai, tačiau po kurio laiko sugrįžęs namo rasdavau ją nusilakusią, gulinčią ant sofos, pavyzdžiui, prie krūvos nelygintų drabužių. Ji maldaudavo išlyginti tėčio

marškinius, nes kitaip jai teksią nuo jo. Darbo aš nebijojau, nors buvo aišku kaip dieną, kad ji tiesiog išnaudoja mane. Labiausiai pykdė tai, kad mama imdavo darbuotis, jei pati ruošdavosi kur išeiti arba laukdavo kokių svečių. Tuomet išblizgindavo namus ir maisto pripirkdavo. Tačiau dėl ma­nęs ir tėčio ji nė piršto nepajudindavo.

Aš gerokai įklimpau. Vieną dieną matematikos mo­kytojas Vebsteris pagavo mane per pamoką sudarinėjantį pirkinių sąrašą.

- Bent jau sudėti moki, – tepasakė ir nusišypsojęs grąžino lapelį. Turbūt žinojo, kas dedasi. Vis dėlto, matyt, papasa­kojo direktoriui ar dar kam, o tas žmogus persakė mamai su tėčiu.

Po poros dienų grįžęs namo, radau abu juos nusigėrusius iki žemės graibymo, laukiančius manęs. Jie buvo įsiutę. Tėtis mane užsipuolė, kam, dirbdamas už mamą, dar labiau stu­miu ją į girtuoklystę. Ją užsipuolė, kam išnaudojanti mane kaip tarną ir trukdanti mokytis. Mama rėkė tėčiui nesikišti į motinos ir sūnaus reikalus ir skundėsi, kaip jai manęs reikėjo ir kaip manimi pasikliovė, kai negalavo.

Mama buvo girta kaip dūmas. Ji pradėjo glėbesčiuotis. Ji moka. Apsikabina, pradeda dejuoti ir verkti, aiškinti, kaip mane mylinti ir kad aš turįs padėti jai atsitiesti. Klaiku. Ir tada tėtis iš tiesų nebesusivaldė… Išsproginęs akis ir mojuodamas rankomis, staiga šoko ant mūsų. Dar spėjau pagalvoti, kad tikriausiai ją užmuš. Mama šastelėjo man už nugaros… Ir aš taip gavau į žiauną, kad nuskridau. Jau kėliausi pažiūrėti, ar mama gyva, kai jis mane ėmė spardyti…

Aš jam buvau atpirkimo ožys, ir visąlaik šitaip! Negalėjau tuo patikėti. Negalėjau suprasti. Kol jis vaikydamasis po visą kambarį mane spardė, mama tysojo šalia stalo. Mačiau, kaip ji surado alaus skardinę ir užsivertė. Tada atsistojo ir puolė tėtį. Palikęs mane, jis nubėgo į viršų. Girdėjau, kaip po kiek laiko išpuolęs laukan įjungė variklį. Tuo metu mama flanele šluostė man prakirstas vietas. Savaitę jie neleido manęs į mokyklą, tačiau kai kitą pirmadienį ten pasirodžiau, su­mušimų žymės dar matėsi. Daugiau niekas tėvams manęs nebeskundė.

Nesugebėjau paaiškinti sau tik vieno dalyko: kodėl tėtis nuolat kibdavo prie manęs. Jei būtų kamavęs mamą, – žino­ma, nenoriu, kad taip būtų, – aš bent galėčiau suprasti, už ką. Tačiau kodėl persekiojo mane?

Iki šiol dar neįminiau šios mįslės.

Kuriam laikui reikalai pasitaisė, tačiau greit viskas sugrį­žo į senas vėžes. Tėtis kažkodėl nejuokais nervindavosi, kad aš tvarkausi namuose, todėl stengdavausi viską pabaigti iki jam sugrįžtant. Tada jis galėdavo manyti, jog visa sutvarkė mama. Ji vis dažniau ir dažniau užkraudavo visus darbus man, vis anksčiau nusigerdavo, o aš jaučiausi kaltas, kad pavaduodamas mamą skatinu ją girtuokliauti. Barniai tapo kone kasdienybe, o aš vis dažniau gaudavau į kailį…

Štai kodėl pabėgau iš namų. Suprantat, visa bėda, jog… mama priklausė nuo manęs. Aišku? Negalėjau negalvoti apie kivirčus, be kurių jie tikriausiai neapsieina. Įsivaiz­duodavau, kaip tėtis siunta ir kaltina mamą, kad ji išginusi mane iš namų.

Vonė pasisiūlė palydėti mane iki telefono būdelės, tačiau aš, net nežinau kodėl, nusprendžiau skambinti vienas. Tai buvo klaida. Man reikėjo paklausyti Džemos patarimo – ji daug geriau pažįsta žmones nei aš. Gatvės gale suradęs telefono budelę, surinkau numerį. Širdis pašėlusiai daužėsi. Pasisveikinau ramiai – kad ji per daug nesusijaudintų, bet… Telefono laidais sklido šoko banga.

- Deividai… – tepasakė ji. Laukė mano pasiaiškinimo.

Pradėjau kalbėti, net nepamenu ką: na, kažką apie tai, kad man viskas gerai, kad jau turiu kur gyventi ir kad viskas susitvarkys, kad sutikau gerų žmonių, kad turiu ką valgyti ir prisižiūriu ir 1.1., ir 1.1.

Kai nutilau, ji nieko nepasakė. Ragely tesigirdėjo, kaip rūko, tik tiek. Dažniausiai mano mama svirduliuoja, kad nepargriūtų, stveriasi už manęs arba staltiesės, arba sienos, bet ko, kas pasitaiko po ranka. Bet tąkart ji buvo nepapras­tai budri, lyg akių nesudedantis paukštis ar žuvis. Ji laukė ištempusi ausis.

-       Atsiprašau, kad išvažiavau, – tariau. – Norėjau pasa­kyti… Aš nenorėjau, tai yra… O… tau viskas gerai, mama? Mama, pasakyk ką nors!

-       Nedaug turiu ką pasakyti, Tarai, – pasakė paprastu balsu. – Jis klausosi viršuje. – Po to šaižiai sušnibždėjo: – Jis pradėjo mane mušti…

Pajutau, kaip žemė slysta iš po kojų.

Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad jis gali taip padaryti. Dabar akivaizdu: anksčiau nemušė jos tik dėl to, kad buvau aš! Atrodė, lyg kas būtų pakėlęs visą pasaulį ir iš aukštai paleidęs ant betono grindų. Ir vis per mane.

O paskui ji, kaip paprastai, užsipliurpė. Iš pradžių pa­maniau, jog visiškai blaivi, bet iš tikrųjų, kaip visada, buvo girta. Vis dėlto vakaras.

-       Aš jo taip bijau. Kas vakarą jis taip nusitašo, kad aš ne­žinau, kas jam šaus į galvą. Aš čia tokia vieniša. Brangusis, aš nepajėgiu susitvarkyti namuose. Aš stengiuosi… Tu gi žinai, koks jis… siunta ir kabinėjasi, kai nesusitvarkau. Jis nekaltas, esu bloga žmona, bloga motina. Kaip galėjai palikti mane vieną, juk tu supranti, ar supranti?

-       Taip, – pasakiau, kai ji nutilo. Ką gi daugiau galėjau pasakyti?

-       Tu juk žinai, kaip aš pasitikėjau tavimi… Ir kaip sten­giausi… Ak, mielasis, kaip tu šitaip galėjai?..

Kone pajutau, kaip apsipylusi ašaromis, visai išskydusi ji slysta nuo sofos ant grindų. Net išsigandau, kad jos ašaros ims sroventi iš telefono ragelio tiesiai man ant rankų.

-Paklausyk, mama… – Girdėjau, kaip ji kūkčioja. – Liau­kis verkus, mama, prašau, nustok ir mes pasitarsime. Ar tau labai blogai? Ar labai tave muša?

-        Brangusis, prašau, parvažiuok namo, prašau… Jis prikaišioja, kad dėl manęs tu išvažiavai… – Nenustojo žliumbti.

-        Gerai, mama, maldauju, liaukis… Klausyk, aš parva­žiuosiu namo, parvažiuosiu. Juk ne visam laikui išvykau. Aš parvažiuosiu. – Tąsyk būčiau prižadėjęs bet ką. Tie baisūs kal­tinimai, kad dėl mamos pabėgau iš namų, buvo iš piršto laužti. Pabėgau aš dėl jo. Nors… ir jo žodžiuose buvo teisybės.

-Aš parvažiuosiu namo. Sutarta?

-        Kada?

-        Greitai. Mama, dar turiu sutvarkyti keletą reikalų.

-     Tu gali grįžti jau dabar. Gali tučtuojau pasigauti kokį autobusą…

-     Aš visai neturiu pinigų.

Girdėjau, kaip užsitraukia cigaretę galvodama, ką sakyti.

-        Važiuok autostopu, – pasakė.

-        Pasistengsiu parvažiuoti kaip galima greičiau.

-    Tai tu visai be pinigų? Bet lyg sakei, kad viskas gerai… Ji visuomet jaudinasi dėl manęs, todėl ėmė mokyti, kaip

prisižiūrėti. Ji visada nori žinoti, ar aš sočiai pavalgęs, ar tinkamai apsirengęs ir visa kita. Šiaip nebloga mama. Arba bent jau tokia būtų, jei įstengtų mesti butelį.

Kai ji pradėjo mane klausinėti, išsigandau, kad neiš-pliurpčiau ko nereikia… Ji teiravosi, kur aš ir su kokiais žmonėmis apsistojęs, norėjo sužinoti, koks mano adresas ir kokie tų žmonių vardai. Sakė, kad norėtų jiems kaip nors atsidėkoti, bet aš nepasitikėjau ja. Negalėdama nieko išklausti, mama užsiplieskė.

- Tu manimi nepasitiki, Deividai? Tu manimi nepasiti-ki? – kartojo ji. Žinoma, kad ne, bet aš niekada negalėčiau jai to tiesiai pasakyti. Taigi turėjau atsiprašinėti. Pokalbio galo nesimatė. Minutės bėgo, o aš vis kišau ir kišau monetas į telefono aparatą. Prapliurpiau su ja tris svarus. Padėjau ragelį tik tada, kai išsibaigė pinigai ir telefono pypsėjimas nutraukė mus vidury sakinio.

Nekenčiau savo mamos labiau nei tėčio, nes jo tiktai bijau, o mama verčia mane pasijusti niekam tikusiu pašlemėku. Ji amžinai sujaukia visus mano planus. Tas skambutis sudir­bo man nuotaiką. Daviau jai žodį parvažiuoti, prižadėjau galybę dalykų, kurių buvau prisiekęs nežadėti. Supratau, kad nereikėjo skambinti!

Ji visada sugeba priversti mane padaryti bet ką. Kartais tik dėl juoko, kad pačiai būtų smagiau. Ji taip elgėsi, kai Dže­mą buvo atėjus pas mane. Vis šnekėjo ir šnekėjo, o aš turėjau lakstyti po namus pildydamas jos kvailiausius įgeidžius, kol iš gėdos ir sumišimo man viskas ėmė kristi iš rankų. Paste­bėjau, kaip mama blyksi akimis į Džemą. Turbūt ir Džemą suprato, koks spektaklis vyksta, nors niekada vėliau apie tai neužsiminė. Mama norėjo pasirodyti.

Tačiau daviau jai žodį sugrįžti ir negalėjau jo laužyti – tik jau ne mamai. Kam kam, tik ne jai. Dabar turėsiu paskam­binti Džemai ir pasakyti, kad nevažiuotų. Dabar reikės grįžti namo ir visam laikui murkdytis tame mėšle…

Vaikštinėjau visą amžinybę. Parėjau labai vėlai. Vyliausi, kad jie visi jau gulės, tačiau rūsyje vis dar degė šviesa. Jie norėjo sužinoti, kaip man sekėsi.

Nėjau į vidų ir dar kurį laiką paslankiojau gatvėje, bet šviesos niekas negesino. Ką gi, laikas padėti tašką…

Kai baigiau pasakoti, visi sėdėjo tylūs, bet paskui Ričardas priėjęs stipriai suspaudė glėby, tada Vonė… Netgi Džeris atsistojo ir apkabino mane. Jie… Jie manęs gerai net nepažinojo, ir iš pradžių jaučiausi truputį nepatogiai, nes aš… Mano šeimoje nesiglėbesčiuojama. Tai buvo kažkas panašaus į vaistus. Bet greit tokios mintys išgaravo iš galvos, ir apkabinęs juos iš paskutiniųjų stengiausi nepaleisti dūdų. Buvo neapsakomai graudu.

-    Aišku, tu nesiruoši grįžti, ar ne? – tarė Ričardas. Aš nustebau. Tikrai nesitikėjau tokių žodžių.

-      Džemą buvo teisi, – įsiterpė Vonė. – Bėgdamas iš namų pasirinkai geriausią išeitį.

-      Bet aš pažadėjau…

-      Ji tave privertė, tai ne pažadas, – pasakė Džeris.

-      Nemanau, kad reiktų laikytis prievarta išgauto paža­do, – pridūrė Ričardas.

-      Tačiau tėtis ją muša…

Kelias valandas jie bandė mane atkalbėti. Vonė aiškino, jog aš vis tiek nebesustabdysiu tėčio, jei jis jau išdrįso ją mušti. Ričardas garsiai ištarė mano mintis: aš neatsakingas už tėvo veiksmus, bet ir jis nepakeitė mano nusistatymo.

-    Ji negali tavęs prižiūrėti, o tu irgi ne, juk taip? – sakė Ričardas.

Jie visi trys sakė gryną teisybę. Visa tai jau buvau apsvars-tęs dar prieš šį pokalbį. Šiaip ar taip, nuo to niekas nesikeitė. Svarbiausia buvo tai, kad mamą mušti tėtis pradėjo man išvažiavus ir galbūt man pasirodžius jis liautųsi…