VI Skyrius

Džemą

— Ji meluoja, – pasakiau.

-       Ji taip nedarytų, – nepatikėjo Taras.

-       Tu taip manai? – atšoviau, nors vargu ar reikėjo to klausti, abu puikiai žinojom, kad jai nieko nereikštų paskies-ti. Jei reikėtų, ji nė nemirktelėjus pasakytų, kad miegojo su pačiu princu Čarlzu. Ir manytų, kad Taras patikės.

Jis ir patikėtų.

-    Sakiau tau neskambinti jai. Ji taip šneka tik todėl, kad jaustumeis kaltas. Ji visada taip elgiasi.

Stojo ilga tyla. Sulaikiusi kvapą beveik girdėjau, kaip jis galvoja prie telefono.

-    Ir vėl prisidirbau, ar ne? – pagaliau pratarė.

Aš kone susijuokiau iš laimės, nes buvau mirtinai išsigan­dus, kad jis grįš į Mainlį. Kur tada būčiau galėjusi sprukti?

-       Aš toks bukagalvis.

-       Ne, tu tiesiog per daug geras, – pasakiau. Būčiau ga­lėjusi jį išbučiuoti.

Po teisybei, aš nebuvau taip įsitikinusi savo žodžiais. Visai logiška, kad nebelikus Taro jis griebėsi auklėti žmoną. Lygiai taip pat logiška, kad ji melavo.

-    Nieko nuostabaus, jei jis vėl būtų pradėjęs… – nepa­baigė Taras.

-       Todėl ji taip ir pasakė. Supranti?

-       Aha…

Susitarėme su Tam susitikti šeštadienį. Manau, per daug nesumeluosiu, jei pasakysiu, jog jo nuotaika po mūsų po­kalbio kiek pasitaisė.

Gana greitai išsiaiškinau, kad Taras vis dėlto ne be reikalo būgštavo. Džoana Roberts papasakojo. Ji pati gyvena netoli Taro namų ir viską sužinojo iš savo tėvų. Džo skiedė, kad tai buvo didžiausias nuotykis jų gatvėje per keletą metų.

Taro mama vaikščiojo ištinusia lūpa. Džoana pati matė ją parduotuvėje su tamsiais akiniais, kurie vis dėlto negalėjo paslėpti sutinusios lūpos.

Žinoma, kaip jau yra atsitikę, ji galėjo susimušti veidą dardėdama laiptais ar atsitrenkdama į sieną. Bet galėjai lažintis, kad ponas Stipruolis ją taip išgražino. Atrodo, jis nebuvo nusiteikęs tempti gumos: žiebė, kai tik ji parodė Taro raštelį. Tada ji nulėkė pas draugę, ta viską ir papasakojo Džo-anos mamai. O ryte jų valytoja už sofos, ant kurios miegojo Taro mama, rado privemta. Tačiau Tarui apie tai neprasita­riau. Dar ne laikas. Menkiausia dingstimi jis galėjo parlėkti namo ir vietoj mamulės palįsti po tėčio kumščiais.

Kai kartą užėjau pas Tarą, ji tiesiog prilipo prie jo. Stebė­jausi, kaip dar neįkišo Tarui į ausį liežuvio. Aš nė kiek neper­dedu. Ji lyg JAUNIKLĖ glėbesčiavo jį ir vertė ant savęs, tik viena smulkmena: tai sudžiūvėlei apsmukusiais drabužiais ir išsidraikiusiais plaukais buvo apie keturiasdešimt, ir ją ga­lėjai vadinti nebent Mainlio Ragana. Kuriam laikui tai mane atstūmė nuo Taro. Jo drabužiai kartais atsiduodavo motina. Kad permuštų alkoholio tvaiką, ji naudojo kvepalus trilitriais. Kvapas būdavo toks, lyg ji juos gertų. Gal taip ir buvo.

Vargšas Taras nežinojo, kur dingti iš gėdos, o jo tėvas net pažaliavo iš pykčio. Tarškindamas stiklines pripylė sau ir jai, aišku, nepamiršdamas pakeikti žmonos, kam ši geria. Niekad negirdėjau tokių žodžių. Taro tėtis turbūt jautė, kad ji taip daro tik norėdama jį paerzinti, tačiau nemokėjo nepykti. Nepasakysi, kad jis troško jos šlapio liežuvio savo ausyje… bet negalėjo pakęsti, kad ji apsimestų norinti tai daryti kam kitam, o ypač Tarui. Kaip tik todėl ji ir meilinosi jam.

Tai buvo didžiausia nesąmonė, ir Taras su tėvu puikiau­siai suprato, ką ji vaidina, bet neatrodė, kad jie sugebėtų ką nors pakeisti. Dėl jos elgesio vyras prikuldavo Tarą, nors iš tikrųjų norėdavo išperti kailį žmonai.

Dabar, atrodo, jis negaišo ir įgyvendino savo svajones. Todėl aišku kaip dieną, jog ji laukia nesulaukia sugrįžtančio Taro – kad mėlynės papuoštų jo veidą, o ne jos marmūzę.

Neturėjau nė menkiausio noro, kad taip atsitiktų.

Aš mėginau aplankyti Taro motiną. Galvojau nueiti ir pasibeldusi suvaidinti, kad labai ją užjaučiu. Kur tau. Tėvai verčiau mane būtų sušėrę rykliams, nei leidę iškelt koją iš namų.

Kai Taras paliko Mainlį, mane kaip reikiant suvaržė. Tėtis ne tik parsiveždavo mane iš mokyklos – įsigudrino netgi rytais mane ten pristatyti. Tam jis aukojo savo darbo laiką, mat susiruošdavau į mokyklą tik prieš devynias. Po aukš­čiausio lygio susitikimų mokykloje mokytojai mane sekdavo žvilgsniais, net kai eidavau į tupyklą. Aišku, viskas Tik Mano Pačios Labui. Jie buvo pasiryžę kontroliuoti kiekvieną mano žingsnelį. Įtariu, jie manė, jog, ištaikiusi laisvą minutę, aš nusimesiu kelnaites ir nersiu į berniukų išvietę…

Bandžiau jiems paaiškinti.

- AS DAR MERGAITE! – surikau vieną dieną nuo vir­šutinės laiptų aikštelės.

Nesulaukiau jokio atsako.

Užtat namuose sulaukiau svečių: policininkai kaman­tinėjo mane apie Tarą. Mama su tėčiu dėl to labai raukė nosį: matyt, JU supratimu, užtraukiau šiems namams blogą vardą ar panašiai. Vakarais netgi ėmė rakinti duris, kad neišsėlinčiau naktį. Tikras marazmas, kai geriau pagalvoji… Juk būčiau galėjusi pasprukti kad ir pro langą. Žinoma, kol kas aš dar turėjau laisvus savaitgalius, nors neabejo­jau, jog tai tik laiko klausimas. Kalbant be užuolankų, jei būčiau norėjusi pabėgti iš namų, jie niekaip nebūtų galėję sutrukdyti. Nebent prirakinę prie laiptų turėklų. Greitai galėjo tuo įsitikinti.

Aišku, jie manė, kad aš įjunkus į narkotikus. Mane ap­kaltino su paplūdimio šutve rūkius bei uosčius klijus.

-    Nenustebčiau, jei tas tavo berniukas jau negyvas, – pra­sitarė tėtis, duodamas suprasti, jog dėl to per daug neliūdėtų. Klijus uostantis Taras… Na, žinot. Nesiginčysiu, kai kurie vaikiščiai uosto, tačiau aš tik kartais patraukdavau hašo. Aišku, jie tai žinojo. Neįsivaizdavau, kas jiems pasakė, tačiau tikrai žinojo.

Mano gimdytojai išpažino Slydimo Nuokalnėn filosofiją. Jie buvo šimtu procentų įsitikinę: jei mano gyvenimas nebus kaip reikiant suvaržytas, vidurnakčiais tapsiu apsinarkaši-nusia kekše.

Mano planas buvo toks: nemaištauti prieš jų dienotvar­kę. Susitaikiau su ja: lindėjau namuose, vakare rodydavau namų darbus, prie mokyklos vartų laukdavau pasirodant tėčio. Netgi neberodydavau sarkazmo.

-    Tikiuosi, panelyte, nieko nerezgi, – kartą pasakė mama. Dar kalba apie pasitikėjimą. Manau, kiek perlenkiau dėl to sarkazmo. Sarkazmas man įaugęs į kraują. Šiaip ar taip, tai puikiausias įrodymas, kokios mintys sukosi jų galvose apie brangiąją dukrytę, jei net šokdama pagal jų dūdelę kėliau įtarimą.

# sf *

Jeigu ne karo padėtis namie, būčiau geriau viską suor­ganizavusi: apsimetusi, jog savaitgalį būsiu pas draugę, ir papusčiusi padus jau penktadienio vakarą. Jie nebūtų suuodę iki pat pirmadienio ryto. Bet šitaip aš negalėjau jų apmauti. Mano tėvų akimis žiūrint, toks savaitgalis reikštų ne ką kita, kaip orgijas ir senučių apiplėšinėjimą.

Vis dėlto ir taip man gana neblogai pavyko. Pabėgimui geriausiai tiko šeštadienis. Tėvai įsiustų man neprisistačius namo vakare, kai geriama arbata, o naktį jau neberastų sau vietos. Tačiau galų gale ta paranoja praeitų – turbūt pagalvotų, kad leidžiu naktį su kokiu vaikinu. Kažin, ar jiems šautų į galvą, kad iš tikrųjų aš palieku juos ant ledo. Rimtai susirūpintų – taigi praneštų policijai – maždaug se­kmadienio vakarą. O pirmadienio rytą juos pasiektų gražus mylimos dukrelės laiškas.

Stai kaip visa tai atrodė.

Penktadienio vakare sode už kelių namų paslėpiau kuprinę, kad tėvai nematytų išeinančios su ja. Šeštadienio rytą: dušas, pusryčiai…

-     Kur susiruošei šį savaitgalį? – griežtai paklausė tėtis. Pastarosiomis savaitėmis jis visiškai nustojo apsimetinėti, kad myli mane.

-     Galbūt į miestą, – patraukiau pečiais.

Jis prunkštelėjo. Mama pasilenkė ir palietė man ranką.

-     Neprisidaryk bėdos, Džemą, – paprašė, tačiau aš nesiteikiau net žvilgtelėti į ją. Jeigu tik ji žinotų, šmėste­lėjo galvoj.

Išsmukau iš namų apie dešimtą. Mama sėdėjo antrame aukšte, o tėtis buvo išvažiavęs į prekybos centrą. Nudrožiau gatve į autobusų stotį.

A, pamiršau papasakoti dar apie vieną pabėgimo plano punktą. Penktadienį aš trumpam pasiskolinau tėčio „Visa” kortelę ir užsisakiau autobuso bilietą. Nepasikuklinau pa­imti ir jo kreditinės kortelės. Jis amžinai blaškydavosi po namus klykaudamas:

- Ar niekas nematė mano kortelių? Kur dingo kortelės? Kur dingo mano kortelės? Jei neatsiras, turėsiu vėl skambinti į banką ir sustabdyti jų galiojimą…

Taigi jei jis pasiges jų savaitgalį, praeis keletas dienelių, kol jam kils įtarimas.

Jau esu sakiusi, kad mano tėvai nebuvo dideli proto bokštai. Tėtis buvo užrašęs kortelės kodą ant kitos vei­drodžio pusės miegamajame. Jis negali pasigirti puikia atmintimi. Pakeliui į stotį užsukau į banką ir šaltu veidu išsiėmiau šimtą svarų. Miesto centre išsiunčiau tėvams atsisveikinimo laišką.

Paskui įlipau į autobusą.

Ir autobusas pajudėjo.

Ir viskas buvo paprasta kaip dukart du.

Tik nereikia manęs kaltinti. Niekam neprivalau teisintis. Aš nebuvau devintam dangui dėl kai kurių savo darbelių, tačiau neturėjau kitokio pasirinkimo. Apšvarinau namiškius… Ką gi, reikėjo rinktis – vogti iš jų ar kitų žmonių. Mano nuomone, jei jie būtų nutuokę… Noriu pasakyti, jei jie sugebėtų įsivaizduoti save mano vietoj, kas, žinoma, juok­inga, tikiuosi, man atleistų.

Tame laiške, kurį jiems išsiunčiau, mėginau viską pa­aiškinti. Tiesą sakant, aš parašiau šešis ar septynis laiškus.

Kol neatsisėdau kurpti laiško, niekad nebūčiau pagalvojus, kad taip sunku parašyti: „Klausykit, aš išvažiuoju”. Ką tu gali tėvams pasakyti? Jie mylėjo mane mažą, tačiau dabar vargu ar mane besuprato, o aš jaučiausi bejėgė kaip nors jiems paaiškinti. Ačiū už viską, viso labo – ir daugiau nieko. Dar – aš myliu jus. Parašiau. Nelabai tikėjau tais žodžiais, bet vis dėlto apsižliumbiau. Rašiau laiškus ir plėšiau vieną po kito, rašiau ir plėšiau. Jau lyg ir pusėtinai, bet ant popieriaus likdavo ašarų žymės, todėl tekdavo rašyti iš naujo. Neke­tinau siųsti jiems savo ašarų. Aš išvažiuoju… Išvažiuoju, nesvarbu, kiek širdžių sudaužysiu: savo, tėvų ar kieno nors kito. Mintimis jau buvau toli.

Sėdėdama autobuse stebėjau pro šalį slenkantį miestą. Aš neatsisveikinau su šia vieta, kurioje prabėgo vaikystė, tiesiog laiminga žiūrėjau į pastatus ir žmones ir džiaugiausi, kad jie lieka. Neturėjau supratimo, ar ilgai nebūsiu Main-lyje. Kartais atrodydavo, kad išvykstu savaitei ar dviem, o kitąkart neabejodavau, jog daugiau niekada nebepamatysiu šitos skylės. Ir ačiū Dievui.

Kelionė truko dvi valandas. Visą kelią sėdėjau lyg ant adatų. Kiekvienąkart, kai prie autobuso priartėdavo policijos automobilis, galvodavau, jog autobusas tuojau sustos, po-licininkai mane areštuos ir pargabens namo. Žinoma, nieko panašaus neatsitiko. Kai įvažiavome į Bristolį, išvertusi akis žvalgiausi pro autobuso langus. Buvau taip įsiaudrinusi, jog troškau stačia galva nerti ir kaip maža žuvelė išnykti tose judriose gatvėse.

Kol nusigavome į autobusų stotį, iš susijaudinimo ir nekantrumo vos nenusigraužiau nagų. Nė nebandžiau tram­dyti savo jausmų, kad šaltakraujiškai ir išdidžiai nulipusi autobuso laipteliais tarstelėčiau Tarui „labas”. Ruošiausi

pasisveikinti su Tarų taip, kad jis atsimintų visą gyvenimą. Norėjau išversti jį iš koto.

Vargšelis Taras tiek prisikentėjo, tad norėjau, kad jis nors kartą pasijustų devintam danguj. Aišku, neturėjau nieko prieš, kad jis ir mane priverstų šokinėti iš džiaugsmo.

Galvojau, jog mano viduje susikaupęs jaudulys tik ir laukia išsiveržti kaip raketų kuras…

Kai pro autobuso langą išvydau jį laukiantį, pasilenkiau. Nenorėjau, kad mano jausmai atslūgtų vien žiūrint į jį pro langą. Nepakėliau galvos tol, kol neatsistojau ant paskutinio laiptelio. Tada pamačiau jį…

-       TARAI! – surikau, numečiau kuprinę ir lyg verdančiu vandeniu perlieta katė, iš visų plaučių klykdama jo vardą, pasileidau per asfaltą prie jo. Jis aiškiai sutriko. Apsivijau jį rankomis, spaudžiau glėbyje, bučiavau, vėl spaudžiau prie savęs, vėl bučiavau. Šokinėjau aplink jį, paskui vėl apkabi­nau, išbučiavau ir -et! -įrėmiau savo buferius jam į krūtinę. Plati šypsena nuslinko jo veidu…

-       O, kaip GERA tave matyti… O, aš tavęs PASIILGAU, PASIILGAU… – čia spaudžiau jį prie krūtinės, čia vėl at-stumdavau ir… ir manau, jog tai suveikė.

Gal man ir nereikėjo šitaip persistengti. Ir taip buvau nebe­toli isterijos. Bučiuodama Tarą džiaugiausi, kad pagaliau aš laisva kaip paukštis ir manęs laukia ne vienas nuotykis. Taip, čia tai bent gyvenimas. Važiuodama autobusu baisiai jaudinausi, bet kai tik išlipau Bristolyje, visa kaip ranka nuėmė. Aš tiesiog drebėjau iš džiaugsmo. Paprasčiausiai eidama gatve jaučiausi kaip vaikas. Jeigu šalia manęs būtų bu vęs ne Taras, kažin, ar būčiau taip nesitverusi kailyje, bent jau h iriau pasistengusi elgtis šalčiau. Taras visada buvo toks

m,

ramus. Norėjau jį apkrėsti Džemos džiaugsmu ir įtariu, jog man pavyko. Jis ėjo išsišiepęs lig ausų.

Prikalbinau jį truputį pavedžioti mane po miestą. Per centrą nusigavome iki prieplaukos, ir… aš įsimylėjau Bristolį. Jis nebuvo toks didelis ir judrus, kaip daug kas įsivaizduoja didmiesčius. Piktžolės augo sienų plyšiuose, o žmonės ne­lakstė lyg akis išdegę. Aš kiek nusiraminau ir atsipalaidavau. Žinoma, vis dar buvau pakilios nuotaikos, ir man patiko šis jausmas. Nebuvau praradusi sveiko proto, nors niekas manęs ir nesirengė drausminti. Prisimenu, mąsčiau, kad man turėtų patikti Bristolyje.

Taras skubino namo.

-    Jie išvirė mums valgyti, — kartojo jis. — Tikrai malonūs žmonės, nemandagu vėluoti…

Tačiau aš jais nesidomėjau.

Kaip jau esu sakiusi, nemyliu Taro, bet tądien jis žiau­riai man patiko. Aš vis dairiausi į savo atvaizdą vitrinose. Mano veidas buvo smarkiai išraudęs, o vietoj įprastų džinsų vilkėjau rausvai rudos spalvos džemperį ir sijoną, ryšėjau šaliką.

Suprantat, taip pasipuošiau dėl Taro. Tądien būčiau leidusi jam daryti su manimi bet ką.

Iš prieplaukos pasukome į turgų, ten aš staiga atsišliejau į sieną ir prisitraukiau jį. Taras beveik pėda aukštesnis už mane, todėl turėjau prisilenkti jį. Iš jo veido supratau, ką jis jaučia. Tada jis mane pabučiavo – pačiu tikriausiu ilgu bučiniu, lyg mes būtume vieni kur nors miške ar dykumoje, už šimto mylių nuo žmonių, kur galime daryti viską, kas tik šaus į galvą.

-       Oho… – pasakiau.

-       Stai taip.

Taip geidžiau, kad jis mane liestų, kad, ko gera, būčiau galėjusi nutempti j j į parduotuvės prieangį, tačiau tenai buvo per daug žmonių. Na, nieko. Turėsime marias laiko.

Galiausiai parsiradome pas jį. Prisipažinsiu, nustebau: vos per dvi savaites Taras ne tik susirado šiltą vietelę, bet ir susipažino su krūva žmonių, kurie savo noru sutiko jį penėti. Tačiau vieno dalyko Taras neturėjo – žmonių, su kuriais gali kartu šlaistytis. Draugų. Ričardo, Džerio ir Vonės negalėjai vadinti bičiuliais: jie buvo daug vyresni ir pernelyg malonūs. Neslėpsiu: jų elgesys man pasirodė dirbtinokas. Vonė priėjusi mane apkabino, aš atsakiau jai tuo pačiu ir nusišypsojau. Bet ji juk manęs beveik nepažinojo. Ir man pasirodė, kad ji nelabai manęs laukė.

Nuolat dantis rodantis Ričardas atrodė, švelniai tariant, keistokas ir kėlė šypseną. Turbūt labai drovus, ar ką… Džeris elgėsi gana normaliai, tačiau ir jis truputį vaidino. Kažkodėl vaizdavausi, kad jie visi galėtų būti užsimaskavę vampyrai… Neapleido jausmas, jog jie maloniai bendrauja tik dėl mados. Geriau įsižiūrėjus buvo matyti, kaip jie stengiasi. Nors iš tikrųjų gal nė kiek ne geresni už mane.

Na, jei ne Taras, dabar būčiau nakvojusi tarpuvartėse ir vietoj vakarienės graužusi nagus. Bet greičiausiai ir tam už­siėmimui būčiau radusi kompaniją. Galiu pasakyti, kad man mažai rūpi malonus elgesys. Kartais mane pavadina malonia mergaite, tačiau tik dėl to, kad su manimi tie žmonės jaučiasi laimingi. O iš tiesų aš tenoriu smagiai pasibūti.

Pirmiausia buvo negerai, kad Ričardo mums pagamintas patiekalas tebedžiūvo orkaitėje.

- O, puiku, – pasakė jis, kai užsiminiau, jog su Taru padarėm ekskursiją po miestą. Spoksodamas į lubas, jis nusišypsojo taip, lyg jos būtų pats juokingiausias daiktas pasaulyje.

Vonė vis tiek buvo truputį suirzusi, nors ji ir nedarė valgyti, tiesa, iškepė obuolių pyragą desertui.

-Kiek laiko pas mus būsi, Džemą? – valgant obuolių py­ragą, paklausė ji. Tada visi taip nutilo. Ir sužiuro į mane.

Tai bent, pamaniau. Neklausia, ar man čia patiks, bet iš karto klausia, kiek laiko…

-Nežinau. Kol kas nežinau… – nusišypsojau. Jie, taip pat ir Taras, irgi šypsojosi.

Jau sakiau: visi buvo mandagumo įsikūnijimas.

Kiek vėliau išsiruošėm į barą. Buvo visai nieko sėdėti ir gurkšnoti šviesųjį alų. Jie turėjo mus su Taru truputį pri­dengti, jei barmenas būtų atsisakęs mudu aptarnauti.

Jie norėjo išgirsti, ar ką girdėjau apie Taro mamą. Gerą valandą tai aptarinėjom, ir Taras visiškai nusiminė. Jiems, žinokit, atrodo, buvo visai linksma.

Greit paaiškėjo, kad jie visi anarchistai. Ši žinia mane kiek atšaldė. Aš ne per daugiausia apie tai išmanau, bet ar anar­chistai neturėtų sprogdinti žmonių užuot juos glėbesčiavę? Galiausiai sužinojau jų didįjį sekmadienio nakties planą: pripurkšti klijų į visų Bristolio bankų užraktus.

Ričardas vien nuo tos minties nebesitvėrė kailyje. Vis statė savo alų ant stalo ir pakėlęs akis j lubas šiepėsi laukine šypsena, išduodančia jo pasitenkinimą, kad kokiai dienai bus sutrukdytas bankų darbas.

-       Tačiau argi bankuose nėra atsarginių durų? – pa­klausiau.

-       O, mes ir atsargines duris užklijuosim. Ir visus banko-matus. – Jo šypsena pasklido visame bare, lyg būtų išlošęs milijoną.

Viskas jau buvo suruošta. Mes su Taru taip pat buvom įtraukti. Aš rimtai įsijaučiau. Galvojau, kad čia visai kas kita. Mainlyje aš kreivai žiūrėjau į chuliganus, kurie smaginasi siaubdami vaikų žaidimo aikšteles. Didelis kaifas, ar ne? Bet šita akcija turėjo tikslą, be to, būčiau daug ką atidavusi, kad pamatyčiau veidą banko direktoriaus, kiurksančio prie neatrakinamų durų. Visi mes prisikvatojome bandydami įsivaizduoti.

Paporinau jiems apie savo tėvus, ir jie visi, atrodo, mane suprato. Ričardas netgi nuliūdo.

- Mano tėvai netrukdė man elgtis, kaip išmanau, – pa­sakė vis taip pat beprotiškai šypsodamasis luboms. – Ir aš nežiopsodavau, – pridūrė jis laimingas.

Ričardas man pradėjo patikti.

Ėmėme vieni kitiems pasakoti istorijas apie savo nepa­taisomus tėvuliukus. Taras tylėjo. Visai suprantama, ar ne? Tačiau aš nebegalėjau susilaikyti nekikenus. Be alaus, dar išmaukiau degtinės su apelsinų sultimis ir vaizdavausi, kad kaip tik šią akimirką mano tėvai ima kunkuliuoti iš pykčio. Laikrodis rodė pusę vienuolikos, taigi aš jau valan­dą vėlavau į namus. Mama ir tėtis dabar tikriausiai sėdėjo ir grieždami dantimis planavo naujas bausmes, kurios, atvirai kalbant, turėjo viršyti jų vaizduotę, mat daugiau jau nebebuvo ko uždrausti. Įsivaizdavau, kaip spėlioja, su kuo aš šiuo metu dulkinuosi, kokiu šlykštalu svaiginuosi, ir 1.1., ir 1.1. Plyšau juokais galvodama, kaip jie dabar blaškosi po namus, skambinėja visiems mano draugams ir prisiekinėja sau rytoj būti nepermaldaujami. O aš tuo metu sėdžiu už šimto mylių nuo jų…

Tai jie sužinos tik pirmadienio rytą, perskaitę mano laišką.

Ir staiga Vonė lyg niekur nieko atsisuko į mane ir pasakė:

-    Kaip tu manai, ar tau nereiktų paskambinti tėvams ir jų nuraminti?

Įsmeigiau į ją akis: kas per veidmainystė! Ką tik jie baisėjosi savo tėvų darbeliais, o dabar ji nori, kad būčiau rūpestinga dukra.

-       Kuriam galui? – nesupratau.

-       Jie turėtų jaustis siaubingai. Galėtum bent nura­minti juos.

-       Ir pranešti, kada tikėtis manęs sugrįžtančios? Ir papra­šyti atsiųsti vilnonių apatinių?

-       Ne, jau sakiau – nuramintum, kad esi gyva ir sveika.

-       Manau, Vonė teisi, – pritarė luboms Ričardas.

Ką gi, mane įspraudė į kampą. Kartojau jiems, kad pirma­dienio rytą tėvai gaus mano laišką, tačiau to buvo negana. Mamytė ir tėtukas jaudinasi jau dabar. Stengiausi paaiškinti, kad šiuo metu iš tėvų galima tikėtis nebent baisaus pykčio, bet tai negelbėjo. Netgi Taras spyrė mane skambinti. Kas be ko, jis irgi užsigeidė persimesti žodeliu kitu su savo mama, ir mes turėjome jį atkalbinėti. Slapta vyliausi, kad jie atstos nuo manęs, bet kai tik Taras atsisakė savo užmačių, jie vėl atsigręžė į mane.

Jie kalbėjo vienas per kitą, kad net negalėjau atsikirsti. Nė nepajutau, kaip atsidūriau prie telefono aparato ir kiš­dama monetas kartojau sau: kiaulė, kiaulė, kiaulė. Kaip tai liejo atsilikti?

-       Džemą… kur tu buvai? Kur esi dabar?

-       Viskas gerai, aš tik…

-       Tu mus iš proto išvarysi…

-       Dar tik pusė vienuolikos…

-Jau vienuolikta ir jau prieš pusantros valandos tu turėjai sėdėti namie. Maniau, kad pasitaisei, kad viskas eina į gera. Tavo mama…

-       Klausyk, skambinu pasakyti, jog šiąnakt negrįšiu…

-       Tu… Geriau sugrįšk. Vėl susidėjai su paplūdimio sė­brais, ar ne?.. Tikrai negerai, Džemą… lia lia lia, lia lia lia…

Tėtis užsivedė. Tiek ir naudos iš to skambučio. Ragelį kiek atitraukusi nuo ausies, šnibždėjau: „Prašau, nereikia šito daryti, prašau../’ Telefonas buvo baro kampe, tačiau neabejojau, jog jie visi nenuleidžia nuo manęs akių. Nega­lėjau kalbėti su tėčiu, jis rėkė it apykurtis. Nenorėjau, kad jie matytų mane sutrikusią. Turėjau dėtis, jog tai normalus pokalbis su normaliu žmogumi.

-    O taip, smagiai sėdime, ačiū. Gerai, būsiu atsargi. Taip taip, dėkui, tėti. Pasimatysim rytoj… Aha, mamai bučkis.

O tėtis putojosi:

-       Ką čia dabar pliauški? Tyčiojiesi, ar ne? Džemą, kas čia darosi? Klausyk, pamirškim šį tavo nusižengimą. Duodu tau VALANDĄ, kad sugrįžtum, ir mes galėsime tai aptarti…

-       Ne, aš jau pavalgius, mes išsikepėm bulvių. Aš tau paskambinsiu, tikriausiai rytoj. Gerai, iki pasimatymo, tėti, ačiū. Ate!.. – Ir padėjau ragelį.

Nežinau, kodėl tas pokalbis mane taip prislėgė. Aš išė­jau iš namų, pabėgau, dar nebuvau pasirengusi kalbėtis su tėvais. Tai užklupo mane taip netikėtai.

Stovėjau ir rydama ašaras spoksojau į vieną tašką sienoje. Negalima, kad jie pamatytų mane ašarojančią po pašnekesio su tėvais. Netrukus priėjusi Vonė norėjo žvilgtelti man į veidą, bet aš nusisukau.

-    Ar viskas gerai? Džemą? – Ji palietė man ranką. – Ar namuose viskas gerai?

O kaip ji pati mano? Kvaila karvė! Užmerkiau akis ir linktelėjau galvą. Jaučiau, lyg ji akimis gręžtų skylę man pakaušyje. Aš prisiverčiau sušnibždėti:

-    Klausyk, aš paskambinau, gal jau pakaks?

Vonė kiek pagalvojus linktelėjo, o aš nupėdinau į tualetą susitvarkyti makiažo.

Vėliau jie susiruošė į kažkokį vakarėlį, bet man jau buvo gana. Aš tikrai neblogai leidau laiką, tačiau po skambučio į namus sugniužau, visiškai sugniužau, tartum būčiau ne autobusu atvažiavusi į Bristolį, bet spėjusi suskraidyti į Mėnulį.

Su Taru parėjome ir susėdome jo kambaryje. Sirdau ant jo, kam susidėjo su tais žmonėmis. Mes vos nesusiginčijome, o paskui aš paleidau dūdas ir…

Iš tikrųjų negalėjau ilgai ant jo širsti. Tik pamatęs ašaras, jis iškart susikrimto. Apkabinęs atsiprašinėjo, ir jo akys taip pat sublizgo. Susigriebiau, jog atvykau čia ne tam, kad pykčiausi su Taru dėl tų dviejų viršilų.

Mes susitaikėme. Norėjau užkurti židinį, tačiau tai buvo uždrausta: kaimynai, pamatę dūmus, galėjo pamanyti, jog namas dega, ir iškviesti ugniagesius. Jie neturėjo žinoti, kad name gyvenama. Dėl tos pačios priežasties šiukštu negalima buvo jungti elektros. Mane truputį ėmė erzinti tas draudžia­mų dalykų sąrašas. Tačiau Taras prikaišiojo į butelius devy­nias galybes žvakių ir išvirė kavos. Pasitiesėme ant grindų pagalvėles, susėdę apsikabinome ir neskaičiuodami laiko plepėjome apie… net nežinau, apie ką, turbūt apie viską.

Atėjo laikas miegot. Aš buvau pasiėmus miegmaišį. Taras turėjo čiužinį ir taisantis gulti vis įkalbinėjo miegoti ant jo.

- Gerai jau, gerai, – sumurmėjau jausdama kaip senka kantrybė. Aš turėjau jam dovaną ir nenorėjau sugadinti jos įteikimo.

Tą vakarą kažkodėl drovėjausi. Pasitiesiau miegmaišį šalia jo čiužinio. Kol Taro nebuvo kambary, nusivilkau ir nėriau į miegmaišį.

Gerai, pagalvojau, aš padariau, kas man priklauso. Dabar jo eilė.

Sugrįžęs į kambarį, Taras užpūtė žvakes, kampe nusi­rengė ir apsivilko pižamą. Tada įsirangę į savo miegmaišį ir gulėjo nekrutėdamas.

Aš įsiutau. Juodai. Buvau beveik iki nosies užsitempusi miegmaišį, matėsi tik akys ir plaukai. Už trijų pėdų nuo savęs įžiūrėjau užmerktas Taro akis – aiškiai ketino miego­ti. Blogiausia, kad man darėsi šalta ir po kiek laiko būčiau turėjusi lįsti iš miegmaišio ir vilktis pižamą.

Stingdama į ožio ragą, gulėjau apie dešimt minučių.

-       Gal pasimyluojam? – staiga paklausė jis.

-       Na, gerai.

Taras atsitempė čiužinį prie manęs, atsigulė ir apkabino. Nebučiavo. Paskui palietė kaklą, pirštai nuslydo mano petimi…

Aš stebėjau jo veidą. Mačiau atmerktas Taro akis, pagavęs mano žvilgsnį, jis tuoj pat užsimerkė. Po akimirkos pajutau jo pirštus ant savo liemens, paskui ant klubo.

Tai buvo mano dovana. Dovanojau save. Buvau nuoga.

Taras atsimerkė ir nusišypsojo. Aš taip pat šyptelėjau ir pasakiau:

-       Jis dvigubas. Miegmaišis.

-       A…. Stuobrys.

-       Aš sujungiau du miegmaišius, užtrauktuku.

Kai jis atsikėlė iš savo guolio ir jau ruošėsi įsikraustyti į mano miegmaišį, paklausiau:

-       Ar turi ką nors?..

-       Aaa… Ne…

Gyva bėda. Buvau pikta kaip širšė. Atsisėdusi čiupau šalia pasidėtą šaltos kavos puodelį.

-    Negi viskuo turiu pasirūpinti aš? – sužaibavau akimis ir sriūbtelėjau šaltos kavos.

-Atleisk, aš toks kvailas…

Ką gi… Manau, kad aš turėjau jų pasiimti. Iš kur jis galėjo žinoti? Taras nepanėšėjo į skautą, aišku kaip dieną.

-       Palauk… – susizgribo. Šmurkštelėjęs į džinsus, išlėkė iš kambario, ir man tik tada…

-       O ne! – Supratau, ką jis sugalvojo. Ketino pasiskolinti iš Džerio ir Vonės… Nežinojau, džiaugtis ar pykti, nes… Suprantat, man tai buvo pirmas kartas. Nenorėjau naudotis skolintais anarchistų prezervatyvais!

Tačiau Taras užtruko visą amžinybę. Tikriausiai po pus­valandžio parpėdino suglumęs ir ramus kaip avelė – kad nepažadintų, jei būčiau užmigus.

-Atleisk…

-    Kas atsitiko?

-Jie nenorėjo skolinti.

-       Kodėl?

-       Na, matai, tau tik keturiolika metų, ir…

Dabar viską supratau: visą tą laiką jie ginčijosi, ar Džemą pakankamai suaugusi šiam dalykui… Aš sėdėjau ir kunku­liavau iš pykčio. Taras slankiojo po kambarį nerasdamas sau vietos. Jis prisėdo šalia ir paklausė, ar aš daugiau to nebenoriu. Klaiku. Sito labiausiai bijojau. Vaizdavausi, kad jis aptiks mie­gmaišyje mane visiškai nuogą, ir viskas paprasčiausiai įvyks. Dabar jis rymo su tais savo mėlynais džinsais, o aš buvau užsitraukusi megztuką, nes laukdama visai sustipau.

-Ai, nieko tokio, – pasakiau ir nusisukusi, lyg ketindama miegoti, vėl susivyniojau į miegmaišį. Kiek pastovėjęs jis įlin­do į savąjį. Taras gulėjo visai šalia, todėl apkabino mane.

Taip, kartais tenka pasistengti. Aš atsisukau, ir jis mane pabučiavo, paskui persikraustė pas mane. Kurį laiką gulėjo ramiai, nors ir jutau, kad negali nuslėpti susijaudinimo. Kartais jis būna labai taktiškas. Susiglaudę mes greit suši­lom, netgi įkaitom. Mano megztukas greit rado kelią per galvą…

- Aš myliu tave, – kiek vėliau tyliai pasakė Taras. O aš…

Oo… Man buvo labai jo gaila, tačiau nieko kito jam nega­lėjau pasiūlyti, suprantat? Tą akimirką mes buvome kartu. Man jis buvo tikrai brangus, bet… jaučiau, kad bet kas galėjo pasirodyti ir stipriai pūstelėjęs atitraukti mane nuo jo, įsukti į vėją ir nunešti… į kitą namą, o gal į kitą planetą. Bet kur, su kuo nors kitu. Tik todėl, kad papūtė vėjas.

Nenorėjau jo skaudinti.

-    Sšššš… – pridėjau pirštą jam prie lūpų.

Iš jo akių supratau, kad užgavau jį. Pyktelėjau, nes pada­riau, ką galėjau. Ir kokią jis turi teisę mane mylėti?

-    Nesakyk šito, – paprašiau.

Po ilgos tylos Taras pasakė nei šį, nei tą:

-    Pienė…

Aš tik pažiūrėjau – juk taip ne į temą.

-    Ką tai galėtų reikšti?

Jis nusišypsojo ir patraukė pečiais, o aš irgi šyptelėjau, nes supratau…

Taras dovanojo man savo pieštą gražų pienės paveikslą. Aš nežinojau, ką jam reiškia ši gėlė, bet suvokiau, ką jis norėjo pasakyti. Kad jis mane tebemyli, nors…

Norėjau ką nors jam pasakyti… Prisipažinti, kiek daug aš jam jaučiu, nors ir nemyliu. Negalėjau sakyti „pienė”, todėl ištariau:

-    Boružė. – Man taip šovė į galvą. Jis nusijuokė ir paklausė:

-       Kodėl boružė?

-       Todėl, kad jos geros ir visi jas mėgsta, be to, gražios, raudonos… – Jis ėmė bučiuoti man lūpas.

ir dar jos mėgsta pienes. Labai, – pridūriau. Piršto galiuku paliečiau jam nosį, lyg išskirdama jį iš kitų. Taras nusišypsojo ir linktelėjo.

-       Pienė, – pakartojo.

-       Boružė.

-       Pienė.

-       Boružė.

Ir tą akimirką aš jį tikrai mylėjau, labiau nei ką nors kitą, labiau už save, nors rytojaus dieną viskas galėjo pa­sibaigti.

Jis pabučiavo man į lūpas, ir mes iš visų jėgų prisispau-dėme vienas prie kito.