VII Skyrius

Ričardas

I AM AN ANTICHRIST I AM AN ANAR-CHIST-A DUNNO WOTIWANT BUTIKNOW

HOW TO GET IT IIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIII VVANNA BEEEEEEEEEEEE ANAR-CHEEEEEEE*

The Sex Pistols

Savo „apiplėšimą” ketinom pradėti nuo Barklėjaus banko Aukštutinėje gatvėje.

* esu aš antikristas esu aš anarchistas Nežinau, ko noriu, bet žinau, kaip gauti ūūūūūūūūūūūūūūū noriu būūuūūūūūt anarchiiii…

Ta proga užsivilkau marškinėlius su užrašu „Užklijuosiu jus”, apsiaviau žalsvais „Doc Martens” batais su ramunėmis. Paprašiau, kad jas nupieštų Taras, kai pamačiau jo pienes. Taras talentingas: ramunės atrodo nuostabiai, nes mano kojos tiesiog milžiniškos. A, tiesa, užsimoviau ir aptemptas kelnes iki kelių. Turėjau ant marškinėlių užsimesti striukę, kitaip būčiau lengvai išsidavęs. Tik pagalvokit – užrašas per visą krūtinę „Užklijuosiu jus” ir dvidešimt „Locktite” klijų tūtelių rankinėje.

Vonė, apsitempusi geltonų ir juodų dryžių megztuku ir su siaurom vilnonėm kelnėm, priminė didžiulę vapsvą, tik buvo kur kas patrauklesnė. Negalėjau priversti persirengti Džerio, vis dėlto jis apsivilko pačius juodžiausius drabužius, kokius turėjo. Tiesa, jis visada juodai rengiasi. Dažo plaukus, o tai jau šis tas. Įkalbinėjau užsidėt juodus akių šešėlius arba nusidažyti antakius ir blakstienas, bent jau vienos akies, bet jis nesutiko, kol to paties nepasidarė Džemą. Džeris leido Džemai pagražinti akis tušu, ir aš turėjau pripažinti, kad išdažytas jis atrodo gana grėsmingai. Manau, jis duotųsi ir man jį padažyti, tačiau įtaria, jog aš gėjus. Jeigu ir abejojate, aš toks nesu. Tik palaikau gėjus. Iš tikrųjų laikausi celibato, ir jau kokie penkeri metai. Neturiu nieko prieš seksą, tiesiog tokie mano įsitikinimai, ir viskas.

Džemą apsivilko išeiginę suknelę. Vonė išdažė ją kaip penkto dešimtmečio kino žvaigždę: kalnai pudros ir raudo­nos Kupidono lanko formos blizgančios lūpos. Negalėjau leisti Džemai autis aukštakulnių – kartais tenka pabėgėti. Kaip nors persirengti norėjo ir Taras, bet jam nelabai kas tiko. Džemą pasišovė aptaisyti jį moteriškais drabužiais, tačiau būtų pernelyg kritę į akis. Galiausiai mes jam leidome eiti įprastais drabužiais. Mūsų kompanijoje Taras ir taip turėjo jaustis balta varna.

Taigi šitaip mes atrodėme. Ne kaip Bone ir Klaidas, ne kaip gangsteriai ar IRA kovotojai, ir juo labiau ne kaip tie vyrukai, kur tik PYKŠT PYKŠT PYKŠT! – ir guli šviežias lavonas. Greičiau priminėm Disnėjaus versijos „Robino Hudo” veikėjus.

Kai pasiekėm Barklėjaus banką, aš priėjau prie durų ir išsitraukiau ginklą – superklijų tūtelę. Nesunku tapti teroristu. Tiesiog prisėlini prie durų ir purški į užraktą

v

klijus. Paryčiu durys pinigus banke bus UŽRAKINUSIOS

NEATRAKINAMAI.

Jie neapkenčia tokių darbelių.

Sunkiau buvo užrašyti ant durų „Užklijuosiu jus” šūkį, išpiešti anarchistų ženklą ir įmesti į pašto dėžutę atsišau­kimą. Visa tai ilgokai užtrunka. Ar kada atkreipėt dėmesį, jog bankų durys visada matomoje vietoje? Pabandykit pa­sislėpti kurio nors banko šešėlyje. Nieko neišeis, nes viską apšviečia gatvės žibintai. Bankininkai, matyt, susitarę su miesto valdžia.

Nors ne toks jau ir sudėtingas tas „apiplėšimas” – pa­prasčiausiai palauki, kad nebūtų praeivių, bet Vonė vis tiek nervinasi. Visi bankai turi tokią savybę – nervinti žmones. Būtų Vonės valia, pripurkštume klijų ir nėštume muilą.

Jūs nė nenutuokiat, kaip man patinka šitas užsiėmimas. Girdėjau, kaip Džemą juokiasi, kai žalia kreida rašiau BAN-KO APIPLĖŠIMAS. Gražus juokas. Jis tarsi sklido iš šešėlių nakties oru, ir jei būčiau galėjęs, būčiau jį taip pat pasiuntęs banko darbuotojams. Bet turėjau pasitenkinti atsišaukimais. Jie visai neprasti. Namie juos piešiu su trafaretu, o spalvinu ranka. Kiekvieną raidę puošia gražus piešinukas iš knygos „Vaikiškų eilėraščių aukso fondas”.

JUS NEPATEKSITE Į BANKĄ

DĖKOKITE „LOCKTITE” SUPERKLIJAMS (UAB ANARCHIJA D. BRITANIJOJE)

Prieš įmesdamas atsišaukimą į pašto dėžutę, parodžiau mūsų gaujai. Džemą tik sukikeno, Taras išplėtė akis, o Vonė nekantriai žvilgčiojo į gatvę. Aš pats mielai duočiausi areš­tuojamas, tačiau dar niekada taip nebuvo atsitikę. Ar galit įsivaizduoti, ką policininkai mums padarytų?

Aš kiek užtrukau raudona kreida perspalvindamas „Užkli­juosiu jus” šūkį, ir Vonė pradėjo tampyti man už skverno.

-    Eime, mūsų laukia dar penkiolika bankų, – sušnypštė.

-    Prieš akis visa naktis, – nuraminau, tačiau susirinkau kreideles ir šaltuč nuėjau gatve. Neverta jaudintis.

v/                                                          v

Anarchizmas mėgsta teatrališkumą. Stai kur esmė. Žmonės tai pamiršta. Iš velnio reikia šaipytis, o ne kovoti su juo. Jie visuomet turės daugiau ginklų, jų bombos visados bus galingesnės. Kad ir kaip juos supykdytum, jie visada ras būdų, kaip tave dar labiau supykdyti. Mat daug labiau patyrę.

Mano ginklai yra klijai ir sabotažas. Nieko nesužaloju, visi, netgi mano aukos, gerai praleidžia laiką. Tą dieną joms nereikia dirbti. Neteko girdėti, kad kas nors skųstųsi laisva diena.

Prie „NatWest” banko Caizemo gatvėje Vonė prislinko prie manęs ir sušnypštė: -Džeris rūko…

-    Aa… – numykiau. Kas gi čia naujo? – O kada Džeris nerūkė?

Na, taip, bet jis duoda ir Džemai… -O varge…

-    Ką darysim? – paklausė Vonė.

-    Tiek to, tegu, – pasakiau ir, įmetęs atsišaukimą į pašto dėžutę, nusi vedžiau „nusikaltėlius” į Centrinį banką, vos už trijų parduotuvių nuo „NatWest’^/. Gal jūs galit paaiškinti, kam reikalingi keturi bankai toje pačioje gatvėje?

	BRISTOLIO ANARCHISTŲ GRUPĖ
	kviečia jus
	ATGAL Į LOVAS.	1*
	Geros dienos!

Aišku, suprantat, kad nėra jokios grupės. Ta grupė – tai tik aš ir bet kas, sutinkantis naktį man padėti.

Pasakysiu gan atvirai: man nusispjaut, kad Džemą tru­putį patrauks žolytės. Verčiau Džeris nerūkytų per mūsų operaciją. Jei mus sučiuptų, reikalas komplikuotųsi – jie turėtų dingstį prisikabinti. Žinot: kvaišalų prisirūkę pankai anarchistai užklijuoja bankus…

Vis dėlto čia ne kokia karinė operacija, tad kodėl jam nepavaišint hašu Džemos? Užjaučiau Vonę, nes jai nesaldu. Džemą nori daryti viena, o Vonė – visai ką kita. Tai vadi­nama politika.

Aš nekenčiu politikos.

Vonė ėjo man prie šono.

-Jai tik keturiolika. Tik pagalvok, kokią velniavą sukeltų policija ir spauda.

-       Turi minty tautos jaunimo tvirkinimą?

-       Taigi.

-       Tačiau mes tai ir darom! – šyptelėjau.

Visa bėda, kad Vonė dalyvauja šiose akcijose šimtu pro­centų tikėdama, jog mes sužlugdysime Bristolio finansus. Ji nė kiek neabejoja, kad žmonės praras pinigus, ekonomiką ištiks krizė ir panašiai.

Aš įsitikinęs: kas ciesoriaus – ciesoriui. Aš – širdžių ir sielų žvejys. Banko direktoriaus širdies, Džemos ir Taro, Vonės… Taip taip, ir tavo. Nagi, būk žmogus. Prisidėk kuo gali. Nesi kelk šiandien iš lovos.

ARAB* Anarchija SIŪLO JUMS DAR KARTĄ PAGALVOTI!!!

Prie Kooperacinio banko mes šiek tiek susiginčijome. Džeris siūlė jo neliesti todėl, kad kooperatinis.

- Tačiau vis tiek bankas, – paaiškinau.

Kooperatinis taip pat gavo porciją.

Atrodo, Džemai ir Džeriui visai smagu. Ir aš pats ėmiau truputį nervintis. Džemą beveik isteriškai kikeno, nes visą laiką klupinėjo. Vonė jau nebeteko kantrybės. Eidama prie­šais, piktai dėbčiojo į juos per petį. Buvo aišku, kad Džeris nepaisė Vonės prašymų neduoti Džemai žolės. Taras ir Vonė karštai ginčijosi. Galėjau kirsti lažybų, kad apie Džemą. Ir vėl politika.

Oi, vargeli…

Nuo politikos niekur nepabėgsi.

Kai eini pagrindine Bristolio gatve, kiekviename žings­nyje susiduri su politika. Tarkim, mėsos parduotuvės. Prie vienos jų sustojome. Aš, pavyzdžiui, esu vegetaras. Stai kur problema. Visa gatvė, naudodama fosilijų kurą, plies­kia šviesomis. Bankai ir draudimo bendrovės investuoja į mirtį ir ligas. Vaistinėse pardavinėja kosmetiką, kuri buvo išbandyta su beždžionėmis. Gausybė progų Vonei parodyti savo politinį sąmoningumą.

O virš galvos žvaigždės. Graži naktis. Iškėlęs koją į lauką ir užvertęs galvą, žvelgdamas virš stogų ir mašinų, ir žmo­nių, girdi tarp stogų ir žvaigždžių ūžaujantį vėją.

Taigi ką veikė Vonė?

* ARAB – atviroji ribotos atsakomybės bendrovė. (Vert. pctst)

Šnibždėjo Tarui į ausį apie Džemą.

Jam to ir tereikėjo.

Stai kaip galima jam įsiteikti. Stai ko jam reikia, po ketu­riolikos metų ištrūkusiam iš dviejų monstrų.

Vonė – mielas žmogus. Apsigimusi motina: amžinai neša pamestus kačiukus, kepa sausainius ir negaili pinigų elgetoms. Ji visada tikrina, ar Džeris valgo daržoves, ar ne­pamiršta nuolat skalbti kojinių, ar nepadaugina narkotikų ir ar ne per garsiai juokiasi.

Man ji patinka, nors kartais kyla įtarimas, ar Vonė tik nebus užsimaskavusi komunistė.

Šiandien darbo nėra… TIK NESAKYK, KAD NEAPSIDŽIAUGEI?!

Tau turbūt toptelėjo, kad man ne visi namie. Iš tikrųjų taip ir yra. Bet aš tikrai viliuosi, jog vieną dieną žmonės susimąstys: „Kodėl man taip dažnai bloga ir kodėl taip svarbu savo prastą nuotaiką išgiežti ant kitų, kad ir toliau galėčiau blogai jaustis?”

Ir jeigu tokios mintys užgims nors kelių banko klerkta sme­geninėse, ir jeigu jie kur kas dažniau rytą nesikeis, vadinasi, aš bent kiek būsiu pakeitęs pasaulį. Dar geriau, jei aš to pasieksiu avėdamas savo didžiuosius žalius batus su ramunėm.

Turiu pasakyti, jog tai nebuvo sėkmingiausias „apiplėši­mas” mano gyvenime. Per daug blaškė visokios nesąmonės. Vonė visą kelią namo ėjo susiraukusi, o Taras grįžo lyg per­vertas atšipusiu iešmu. Reikės su juo šnektelėti.

Džemą vos laikėsi ant kojų. Na, ir gyvenimėlis kartais, ar ne?

- Kaip, tavo manymu, jaučiasi jos tėvai? – paklausė Vonė. – Jie niekur jos neišleisdavo. Ne taip kaip Tarą, ką?

Hm. Vonės tiesa.