VIII Skyrius

Džema

Gyvenom tikrai NUOTYKINGAI. Klija-vom bankus. Visi draugiškai plaudavom indus. Vakarienei kirsdavom keptas bulves ir pupeles. Fu…

Nors… nebuvo jau taip blogai. Aš per daug tikėjausi. Žinot: kur beprotiški vakarėliai, gatvės gyvenimas, MIESTAS?

Be to, Tarui viskas labai patiko, todėl aš per daug ne­raukiau nosies. Jei atvirai, manau, jis čia jautėsi kaip rojuj. Ričardą dievino, o ir kitus skvoterius mėgo. Netgi Vonę, aiškiai prieš mane nusistačiusią.

Kas be ko, jis turėjo mane.

Mes galėjome iki vėlumos negrįžti ir keltis kada su­galvoję. Niekas netrukdė būti kartu visą dieną ir naktį. Ir, Imi u pripažinti, man visai patiko. Jei ne Taras, nebūčiau ten ištvėrusi nė dienos.

Tari i kišenėse švilpavo vejai, todėl už maistą jis ėmė remon-luoll namą. Ričardas parūpino Tarui keletą dėžių kreminės Hpnlvosda/ų. I >.»!>.ir jis kiekvieną rytą nuo devintos valandos lopė kambarj po kambario tokia bjauriai blyškia spalva. Aš taip pal buvau išlaikytinė. Apie tuos šimtą svarų neprasitariau, u/lal turėjau Tarui padėti. Vis dėlto uždraudžiau taip anksti keltis. I_4sdavom iš guolio vidurdienį. Rytais duodavomės patale, o po pietų taškydavom dažus ant sienų.

Kai pradėjome kartu miegoti, man jis pašėlusiai ėmė patikti. Dirbdami neištverdavom nesustoję ir nepasigla-monėję. Kai nusirengdavau, VISAS mano kūnas būdavo nučiupinėtas jo dažuotais pirštais!

Taras – nuostabus pašnekovas. Matyt, viską spėjęs ap­galvoti, todėl turi ką pasakyti bet kokiu klausimu. Tačiau jis moka ir klausytis. Suraukia antakius ir stengiasi suprasti, ar ko nepraleido pro ausis, lyg būtų pats kaltas, o ne aš – lep­telėjusi kvailystę, kaip dažniausiai ir būna. Ir dar – Taras linksmas, jam patinka mano pokštai. Pusę dienos mes leipstame juokais. Mes tiesiog puikiai sutariame.

Kita vertus, kai kurie jo įpročiai mane visad erzino. Mano galva, jis persistengdavo padėdamas skvoteriams. Taip, jie mus peni, bet juk atidirbdavome už tai – išdažėme ne tik savo kambarį. Tačiau Taras buvo iki graudulio jiems dėkin­gas, ir lyg prasikaltęs ištisai griebdavosi bet kokio darbo: virdavo, tvarkydavo ir visa kita. Bet labiausiai aš negalėjau pakęsti kalbų apie Džemą, kurioms galo nesimatė.

Žinoma, kaltininkė buvo Vonė. Ji nepaliaudavo nurodi­nėti, kaip kuriam elgtis, o paskui sekdavo, ar visi klauso. Ji nė vieno nepalikdavo ramybėje. Džeriui neleisdavo sėdėti be darbo: spirdavo jį kartu su Ričardu užimti kuo daugiau namų, liepdavo plauti virtuvę, pakloti lovą ar išsiskalbti. Nepasakytum, kad jos pastangos davė vaisių. Džeris teno­rėjo dykinėti ir rūkyti žolę. Su Taru Vonei sekėsi geriau. Tai mane erzino labiau negu kabinėjimasis prie manęs. Ir galvą guldau – jai tas patiko. Užtekdavo Vonei balsu pasvarstyti, ką virti vakarienės, ir Taras pašokęs jau maldauja leisti jam su krepšiu aplėkti parduotuves. Dėkingumas – ne tas žodis. Tai buvo nusižeminimas. Tarytum, ką tik išnešęs kudašių nuo vienos motinos, būtų… užsimanęs kitos.

Ji visiškai manęs nemėgo. Iš jos veido matėsi, ką ji apie mane galvoja: sugadinta mergiūkštė. Jai neįtiko nei mano kalbėsena, nei elgesys, nei išvaizda. Vonė buvo įsitikinusi, kad privalau sėdėti mokykloje ir namučiuose ir apskritai nesimaišyti jai po kojų. Jos manymu, aš vėl turėjau būti paguldyta į lovą ir apkamšyta.

Nusprendžiau, kad tai jos problema.

Iš esmės ji pradėjo kampaniją, kad išsiųstų mane atgal į Mainlį. Ji manęs nepažino, antraip būtų supratusi, kad būtinai padarysiu tai, nuo ko mane stengiamasi žūtbūtinai atkalbėti. Tačiau Vonė nuolat zyzdavo ir Ričardui, ir aš mačiau, kad jis ją palaiko. Aišku, nebuvo taip prieš mane nusistatęs, bet jokio skirtumo. Jei tau keturiolika, vadinasi, turi kam nors priklausyti, mano atveju – tėvuliukams.

Vonė VISĄ LAIKĄ atakavo Tarą. Negalėjai nepastebėti, kaip jį baigia užgraužti sąžinės priekaištai. O ji vis pylė aly­vos į ugnį vadindama jį savanaudžiu, jei drįsęs tokią jauną ir nekaltą mergaitę išplėšti iš mylinčios šeimos glėbio.

-     Kaip turi jaustis tavo tėvai? – graudenosi jis.

-     Beveik taip pat, kaip Vonė verčia jaustis tave, – pasa­kiau. Jo veido išraiška niekuo nesiskyrė nuo tos, kai jo tikroji motina vedžiojo jį už nosies.

Tiesą sakant, Vonė ir Taras būtų buvę ideali tėvelių pora. Jei jie būtų buvę mano tėvai vietoj Dievo duotųjų kvailelių, aš niekada nebūčiau bėgus iš namų. Tiesiog pasaka: jie nekliudytų naktį praleisti su savo vaikinu, parūpintų žolės, leistų savo nuožiūra pasipuošti kambarį ir grįžti į namus kada panorėjus. Jie būtų idealūs tėvai.

Tik viena bėda – bėgau iš namų ne tam, kad susirasčiau naują komplektą.

Gerai, kol kas galima kentėti, maniau, tačiau žvalgysiuosi tikrų draugų. Mūsų metų ar galbūt kiek vyresnių, kurie netriestų dėl mūsų amžiaus… Nė žodeliu apie tai neužsi­miniau Tarui.

Skvoteriai ėmė susitikinėti su žmonėmis. Ir Ričardas, ir Džeris su Vone aplinkui turėjo draugų. O vieną naktį mums buvo leista – TAI BENT! NAME UŽDEGTI ŠVIESAS. Ir pasivaikščioti Tikros Elektros Šviesos spindesyje.

Hm, savaitę prašiiaužiojus žvakių prieblandoje, vis šioks toks įvykis. Pirmą kartą šiuose namuose lankėsi žmonių. Jie paprasčiausiai susėdę ratu kalbėjosi ir rūkė žolę, jokių šokių ar panašiai. Ričardas ištraukė savo garso aparatūrą. Mes su Tam kaip kokios prijaukintos papūgos lindėjom kambario kampe ir stebėjom juos. Kartkartėm užklysdavo labai taktiški seno sukirpimo žmogėnai.

Paaiškėjo vienas įdomus dalykas: kitą savaitgalį turėjo įvykti įkurtuvių vakarėlis – oficialus namo atidarymas. Tikras vakarėlis su šokiais ir triukšminga muzika. Ričardas pažadėjo pakviesti daugiau mūsų bendraamžių. Jis visus pažįsta, nes užėmė daugybę namų. Sudomino kai kurie jo paminėti žmonės, gyvenantys vos už poros gatvių. Taip pat jis užsiminė apie keletą pažįstamų netoliese, kurie irgi gali ateiti… Pradėjau manyti, kad gali būti visai nieko.

Ir pačiu laiku. Man jau baigėsi kantrybė dvi savaites maklinėjant žvakių šviesoje ir tepliojant dažus.

Tebeturėjau iš tėčio sąskaitos nušvilptą šimtinę. Nebuvau išleidus nė penso – maistu jie aprūpindavo, Vonė ir Džeris mane netgi vaišindavo cizais. Na, ir gerai. Taigi kitą dieną pakviečiau Tarą kiek prasiblaškyti.

Ar patikėsit, kad man prireikė galybės laiko jam ištempti? Jis ir toliau beprotiškai troško dažyti tą niekam tikusį namą. Reikėjo kone iš anksto susitarti, kad jis galėtų atsitraukti nuo dažymo ir kitų darbų. Galiausiai turėjau jį beveik jėga išgrūsti pro duris. Patraukėme į miestą patuštinti kišenių.

Eidama apgalvojau visą dieną. Kol nusigavom iki „Wo-olworth”, aš jau žinojai, kur išleisiu pinigus. Pirmiausia norėjau didžiulio, taukuoto, šlykštaus mėsainio. Mėsa buvo tikriausiai vienintelis Mainlio laikų dalykas, kurio pasiilgau. Skvoteriai marino mane pupų daigais ir sojų pienu. Taras buvo bepradedąs postringauti apie vegeta­rizmą, tačiau nusitempiau jį į „McDonald” ir užsakiau du milžiniškus mėsainius.

-       Pastipusi karvė.

-       Pastipusi karvė, – rimtai atitarė Taras.

Net apsilaižėm pirštus prariję mėsainius. Po to nusipir­kom po porciją tiršto pieniško kokteilio ir susėdę per vertėm „City Limits” numerį. „Alberto koplyčioje” turėjo vykti kažkoks pankų koncertas.

-    Būk ten, – pasakiau ir įbrukau Tarui keletą svarų. Išgrū-dau jį, nes nenorėjau, kad žiovaudamas trintųsi apie mane, kol staipysiuos drabužių parduotuvėse ir pirksiu dovanas. Be to, Taras įkalbinėtų pirkti tik praktiškus daiktus. Nė už ką nesutikčiau iškeisti savo šimto svarų į miegmaišius ar patogius batus.

Neketinau taupyti.

Susižvejojau autobusą į turgavietę prie stadiono. Žinojau tą vietelę, nes praėjome ją sekmadienį, tą dieną, kai terori-zavom bankus. Tada nieko neįsigijau, bet nė vienas daiktas nepraslydo man pro akis. Tai, ką pamačiau, buvo panašu į vieną kitą daikčiuką mūsų lindynėje.

Aš buvau visu tūkstantmečiu atsilikusi nuo pasaulio.

Po velnių, aš atrodžiau vyresnė už Vonę! Ji nešiojo skiauterę ir nosyje turėjo auskarą, o aš vis dar vaikščiojau su pūkuotais džemperiais.

Pirmasis pirkinys – nenaujas, prakaitu trenkiantis odinis švarkas. Už pakenčiamą kainą – penkiasdešimt svarų – šau­niai aptrintas švarkelis su tokiu užtrauktuku prieky, kad joks banditas neatsegs. Buvau nusižiūrėjus ir odines kelnes, tačiau pasirodė per brangios, be to, kaip vėliau įsitikinau, odinės kelnės – ne stilius.

Šiaip ar taip, norėjau tik JUODO JUODO JUODO. Už juodas pėdkelnes, trumpą juodą sijoną ir purvinus, bet puikius batus kariūnų parduotuvėje paklojau dvidešimt svarų, nors turbūt kiekvienam mįslė, ką karininkai veikia su trumpučiais sijonėliais. A, ir dar – nusipirkau prieštvaninių laikų marškinėlius, suvarstomus priekyje.

Pradūriau ausis, taip pat nosį – dviejose vietose. Skau­dėjo, ir nutariau, kad pakaks nosyje vieno žiedo, bet ir Vonė teturi vieną, todėl…

Paskui pasidariau šukuoseną. Man buvo likę apie dvi­dešimt svarų, taigi galėjau nusidažyti plaukus, bet galėjau ir apsieiti.

Taigi pasakysiu jums, kad atrodžiau… velnioniškai puikiai.

Šimto svarų vertės panke, – taip jūs dabar apie mane manot. Ir gerai. Jei norėtum neraudonuodamas apsirengti tokiu stilium, tektų pakloti pustrečio šimto. Bet ko norėti. Pirmas mano pasispardymas. Ir mergaitei neprastai pavyko. Turėjau kosmetikos, tad įlindau į tupyklą. Juodi lūpdažiai, tušas ir panašiai. O tada…

Tai bent Džemą! – apstulbau žiūrėdama į save veid­rodyje.

Man tiko pankiška išvaizda. Aš niekada nebuvau Bar­bė, net vaikystėje, bet, manau, šauniai panaudojau savo pranašumus. Suprantat, jei gimei gražuolėle, nebereikia ir stengtis. Užtenka vėsčioti blakstienomis, kad visi išvirstų iš koto. Bet jei esi kaip aš, pusdvėsė stomatologinių problemų turinti varlė, turi pasukti galvą, kaip susitvarkyti. O Dieve, lemendavau maža, stovėdama priešais veidrodį, negi visą gyvenimą aš būsiu tokia! Tačiau kai būdama dvylikos paste­bėjau žmones į mane žvalgantis, vėl žvilgtelėjau į veidrodį ir… hmm, ne taip jau viskas tragiška.

Kai kurie žmonės mato paprasčiausią plačiaburnę mer­gaičiukę su per dideliu tarpuakiu. Tačiau kiti pastebi kai ką daugiau – mano būdą. Todėl aš iškart galiu pasakyti, ar tas žmogus mano skonio, ar ne.

Mergaičiukė tikrai pasistengė.

Amatininkų parduotuvėje nupirkau Tarui dovaną ir nulėkiau pas jį į sutartą kavinę.

Man buvo gėda, nes kišenėse nebeturėjau nė skatiko. Maniau, kad naktį gerokai pašėlsime ir nusilaksime, o galbūt net sugriebsim ką įdomesnio. Dabar – šaukštai popiet. Nors kam tie pinigai, kai gerai atrodai?

O visų nuostabiausia, kad jis… manęs nepažino. Garbės žodis. Sėdėjau prie lango visiškai šalia Taro staliuko, ir jis žiūrėjo į mane kaip į nepažįstamą. Puiku, dingtelėjo, tuoj pažiūrėsim, ar ponas Kavalierius tikrai man ištikimas. Ėmiau varstyti jį įžūliais žvilgsniais, lyg būtų kritęs man į akį. Aiškiai matėsi, jog ima nervintis. Jis nesuprato, kas vyksta. Aš spoksojau į jį, paskui pamerkiau akį ir kilstelėjau antakius. Tarą išmušė skaistus raudonis. Po kurio laiko jis nedrąsiai pažiūrėjo į mane ir blankiai šyptelėjo. Todėl kai kitą kartą mūsų akys vėl susitiko, aš mirktelėjau ir atsistojusi patraukiau prie jo staliuko.

Pamaniau, kad numirs! Tačiau man prisiartinus jo veidas nušvito.

-       DŽEMĄ?! – išspaudė jis.

-       O tu manei, kas?

Taro veidas. Taro veidas niekad nemeluoja, jis buvo apakęs.

-      Dabar jau nebėr kelio į namus, – pasakiau jam. Ir nė kiek neperdėjau. Užmirškit ponus Broganus – aš išvis nebe­buvau panaši į kieno nors dukterį. Einant į koncertą, žmonės nužiūrinėjo mane. Taras didžiavosi, kad eina su manimi, nors jis nedrįsta pūstis, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Po to jis apsiprato ir net įsigeidė liesti mane. Čiupo į glėbį ir ėmė bučiuoti bandydamas pakišti rankas po drabužiais.

-      Tai beveik ištikimybės laužymas, – suniurnėjau pliaukš­telėdama per nagus, o jis sukikeno. Nenorėjau, kad išterliotų man lūpdažius.

Aš tiesiog skriste skridau į tą koncertą. Kai nusibeldėme, ten grojo kažkoks regio ansamblis. Keletas žmonių šoko, bet dau­guma dar sėdėjo laukdami pagrindinės grupės. Nusipirkome alaus. Aš nuėjau prie baro ir nupirkau. Taip atrodydama būčiau galėjusi nupirkti visą šį pastatą. Sėdėjau šalia Taro ir po stalu tarp šlaunų laikiau suspaudusi jo delną. Buvo neapsakomai gera.

Garso toje skylėje netrūko. Man patiko triukšmas. Patiko žmonių knibždėlynas. Man patiko būti savimi. Mes truputį pašokome, kol regio grupė paliko sceną. Įsitaisėme pasienyje ir gerdami po naują bokalą laukėme kitų muzikantų.

Tai buvo man nežinoma pankų grupė. Atėjo į sceną ir ėmė krapštytis su savo aparatūra. Pasigirdo kažkoks neaiškus birbimas. Pankai nė nesiruošė tikrinti garso kokybės, žinot tą įkyrų „vienas… vienas… du… du…” Jie brūkštelėjo kelis akordus, o po to… Atrodė, tarsi būtų kilęs koks kivirčas. Dainininkas per mikrofoną ėmė plūsti kažkurį žiūrovą.

Rodės, kad tuoj užvirs tikra košė. Kiti grupės nariai pritarė dainininkui, taip pat ėmė įžeidinėti žiūrovus, o šie, pripuolę prie scenos, ėmė dėti į šuns dienas muzikantus. Pamaniau, kad šie pankai pasiryžę tą vietą nušluoti. Jie negrojo. Tas bičas scenos priekyje tik erzino publiką. Tikrai prašėsi. Žmonių buvo prisigrūdę kaip silkių, o tas bernas VISA GERKLE siuntė juos į gerą vietą.

- ATSIKNISKIT, – kaišiodamas žiūrovams pirštą po no­sim, plyšojo jis ir akimirksniu sulaukdavo tokio pat atsaky­mo. Salė buvo pilna įtūžio. Paskui tas dainininkas pasilenkė ir apdovanojo žiūrovus riebiu spjūviu – ant priekinių eilių pažiro seilės.

Tada grupė pradėjo groti.

Mano smegenys niekaip nesuvedė galų: įtūžę pankai grojo dainą, kuri greičiau panėšėjo į prie muzikos pride­rintą keiksmų papliūpą. Blyksint prožektoriams, publika ėmė šėlti kaip pamišusi, net pastatas drebėjo. Liaudis prie scenos spjaudė į solistą. Scena paplūdo seilėmis, todėl jis slidinėjo ir buksavo…

Tai vaidinimas! – staiga man nušvito, ir aš net suspiegiau iš smagumo. Niekad nieko panašaus nebuvau mačiusi. Nė­riau į žmonių sūkurį ir šokinėdama kaukiau su visais…

Man rūpėjo, kas tai per grupė. Jie turėjo būti įžymūs ar bent jau artimiausiu laiku išgarsėti – jų nešvankumas ir įžū­lumas kėlė nuostabą. Galva plyšo nuo muzikos, tik visiškai neskaudėjo. Žinot, ką turiu minty. Čia šėlo linčiuotojų šutvė, tik juokingiausia, kad niekas nė nemanė muštis.

Taras taip pat šokinėjo šalia manęs. Retkarčiais jis mėgsta pakvailioti. Išsišiepęs kaip maniakas, nepaliovė strikinėti, tamsūs plaukai krito ant akių. Muzika skambėjo non stop, nepabaigę vieno gabalo, pankai pradėdavo kitą. Kolonėlės kaukė ir džeržgė, tačiau dėl to niekas nesuko plaučių. Pra­dėjus groti lėtą kūrinį, kai kurios poros, garbės žodis, tiesiog čia pat… na, jūs suprantat. Mes su Taru griuvom vienas kitam į glėbį ir pabandėm bučiuotis liežuviais, grūdom juos viens kitam į burną. Jis nulaižė man visą veidą. Po to vėl ėmė kalti greita muzika ir mes toliau šėlom ir kvailiojom, šėlom ir kvailiojom…

Mes atsitiktinai patekom j šitą tikrų pankų lindynę. Tik čia išvydau grynas pankes. Atrodė tikros kekšės. Ant visko joms buvo nusispjaut, ir aš pasijutau per daug prisirengus.

Tualete pamačiau, kad mano naujosios pėdkelnės vie­noj vietoj prairusios. Praplatinau tą skylę, o kitoje vietoje praplėšiau dar vieną – kad juodos pėdkelnės išryškintų mano baltą odą. Praardžiau sijono priekį, tačiau nepa­vyko padaryti skylės marškinėliuose – buvo iš tvirtos medžiagos. Todėl tik atvarsčiau juos iki galo ir puoliau atgal į žmonių sūkurį.

Pamečiau iš akių Tarą, tačiau nesukau dėl to galvos. Pra­sibroviau į spūstį prie scenos ir kartu su kitais patrakėliais ėmiau spjaudyti į solistą. Tikras smagumėlis, tačiau tokiame karštyje negalėjai ilgai tverti. Kas tik pajėgė, lipo ant scenos, o salės priekyje žmonės buvo taip susispaudę, kad nuo sce­nos buvo galima nubėgti žiūrovų galvomis. Vienam kitam pavykdavo padaryti po dešimt dvylika žingsnių, kol galvos praretėdavo, kiti suklupdavo ir dingdavo minioje. Kažkas ir man numynė ausį.

Nustraksėjau į salės galą, kad būtų daugiau erdvės šokti. Šokau, šokau ir šokau. Pastebėjau Tarą, kuris šokinėjo kaip išprotėjęs. Mes atsitrenkėme vienas į kitą ir truputį kartu pašokom. Paskui jis nuėjo atsigaivinti alumi, o aš šokau toliau. Šokau, šokau, šokau, šokau, šokau…

Prisigretinę bičai prašydavo su jais pašokti. Aš neatsisa­kydavau, po to jie dingdavo. Vienas vyrukas paklausė, ar nenorėčiau ko išgerti. Pasakiau „taip”, ir jis nuėjo atnešti. Kiek pastypsojau laukdama jo, bet kai pankai ėmė groti vieną neišpasakytai gerą gabalą, neatsilaikiau ir puoliau į minią. Pamiršau tą vaikiną su gėrimais, viską…

Nemačiau jo apie pusvalandį. Pašokau dar su keletu. Paskui prisiartinęs Taras paskelbė, kad jam jau gana ir jis nori namo.

-       Tada pasimatysime vėliau, – išsišiepiau. Jis lūkuriavo.

-       Negaliu be tavęs eiti. – Atrodė suirzęs.

-       Tuomet palauk, – pasakiau jam ir įsimaišiau į minią.

Negi jis nesuprato, kad dar nenoriu grįžti? Bet po dešim­ties minučių Taras vėl ėmė zyzti. Tikra rakštis, pamaniau, nors ir nepasakiau garsiai. Išvis nekalbėjau. Ak, šitaip, tu mulki, galvojau matydama jį veršio akimis murksantį prie baro. Aš tik dėl jo taip stengiausi: pasipuošiau, pakviečiau į koncertą. Krepšyje tebeturėjau ir dovanajam, o jis atrodė, tartum būtų gavęs nuo tėčio. Tačiau aš juk nesu jo tėtušis. Eikit velniop, pamaniau, ir šoku toliau. Niekas manęs ne­sustabdys, net ir Taras.

Neilgai trukus iš kažkur su žadėtuoju alumi išdygo bičas, su kuriuo prieš kiek laiko truputį šokau. Siaubingais juodais siaurais džinsais, žiogeliu perverta nosimi. Jis svy­ravo ir atrodė, lyg būtų nemiegojęs mažiausiai dešimt metų. Galėjai pagalvoti, kad jį kas išbaltino, o paskui pametė po drabužių spinta.

-       Taip ir nešiojai visą laiką? – nusijuokiau. Jis nusijuokė iš savęs ir linktelėjo.

-       Pusę nulaisčiau, – prisipažino.

Visai nieko bičas, sumečiau. Bet neįkyrus, leido man daryti ką noriu. Išpliumpinau alų čia pat, stačiomis, ir mes vėl puolėm į šokių aikštelę. Jis buvo nuostabus šokėjas, mes sukomės po visą salę. Šįkart apgirtau nuo šokio. Jūra man buvo iki kelių. Keletą kartų akies krašteliu pastebėjau Tarą. Eik velniop, dabar tu pakentėk. Suprantat, daugiau kaip dvi savaites taiksčiausi su skystakiaušiais Taro draugeliais ir jų keptom bulvėm. O jis vieną vienintelį vakarą negali pabūti su manimi kitoje vietoje?

Aišku kaip dieną, su manim šokantis bičas galvojo, jog mane pakabino. Ir jis neklydo! Neatsilikau nuo jo nė per žingsnį, abu šlapi trypėme ir šokinėjome. Per lėtą gabalą jis tiesiog prilipo prie manęs. Neėmiau į galvą. Tai tik šokis, smagus nuotykis. Visiškai nesipriešinau. Mano prakaitu permirkę marškinėliai buvo prilipę prie kūno, o jis nuo manęs negalėjo atplėšti rankų. O kuriam galui?

Neturiu supratimo, kiek laiko šokau. Būčiau galėjusi šokti visą gyvenimą. Tačiau galų gale jis uždėjo ranką man ant liemens ir tarė:

-    Jau turiu eiti. Kodėl tau neužsukus pas mane namo?

Aš vos neatšokau nuo jo. Kvaila, bet jei atvirai, šito visiš­kai nesitikėjau. Juk jis ne kavos išgerti kvietė. Iki tol mano gyvenime niekas nekvietė manęs permiegoti į savo namus. Grabinėdavomės paplūdimy, nes visi gyveno su tėvais.

Apsižvalgiau ir nusprendžiau: netapsi šliundra dėl vienos kitos nakties, tiesa? Ir šis bičas man patiko, ypač žvilgsnis. Nenoriu sakyti, kad būčiau norėjus su juo kartu pasenti, tačiau tąkart buvau pasiruošusi bet kam.

Apsižvalgiau, bet Taro nesimatė.

-    Okei, – sutikau. – Tu jau dabar nori eiti?

Jis linktelėjo ir susipylė likusį alų. Nuėjau pasiimti krep­šio. Ir radau Tarą.

Turėjau žinoti, kad be manęs jis neis. Nekiurksojo prie staliuko, tačiau viską matė. Ir žinant jo būdą, jis nesiruošė prieiti ir pasakyti, pavyzdžiui: „Tu mano” arba: „Ką čia išdarinėji?” Dabar stovėjo priešais mane pažaliavusio sū­rio spalvos veidu, lyg sakydamas, kad jis vis dar čia ir kad Liuke m.męs.

Mes žvelgėme vienas į kitą.

-     Vienas tipas vedasi mane namo, – pasakiau. Žiurėjo į mane netardamas nė žodžio. Sugriebiau kuprinę ir jau no­rėjau bėgti. – Palauk, ar turi pinigų autobuso bilietui?

Sugraibiau kišenėje kelias monetas, bet negalėjau greit ištraukti. Norėjau kuo skubiau dingti. Įbrukau pinigus jam į ranką. Taras žiūrėjo į mane. Pati net nežinau, kodėl susierzinau.

-     Tu man nesi močia! – sušukau ir nuėjau.

Tas vaikinas, – net nežinojau jo vardo, – laukė manęs su nedidele šutve ne iš kelmo spirta. Jų buvo apie dešimt, berniokų ir mergiočių, o jų visų drabužiai kainavo ne dau­giau kaip dešimt svarų. Jie stebėjo mus su Taru. Tai buvo gryni, grėsmingi pankai, atrodė gali perpjauti gerklę, bet jau žinojau, kad jie taip nedaro. Tik nori pasirodyti, tiesa? Toks stilius…

Viena mergiotė pamerkė man.

Įsimaišiau į jų būrį, ir jie apsupo iš visų pusių. Išėjome į naktį, ir jie visi vienu metu pradėjo kalbėti ir žvengti. Kaž­kuris užkalbino mane, ir aš atsakiau. Vėl buvau laiminga. Krestelėjau krepšį į viršų ir pasikišau po pažastimi. Jame tebebuvo dovana Tarui.

-     Palaukit, – pasakiau.

Nulėkiau atgal į salę. Taras vis dar rymojo prie baro. Pribėgau ir sugriebiau jį.

-     Čionai,- įbrukau dovaną į rankas ir nusitempiau jį prie galinių durų. Išstūmiau Tarą laukan ir pati išėjau iš paskos. Nesuprantu, kodėl taip padariau. Tikrai buvau nusprendusi eiti su pankais. Ten buvo maniškiai, žinojau, kad maniškiai. Sakytum jie tik ir laukė manęs.

Mes nukūrėme gatve. Kai įsitikinau, kad mūsų nesiveja, sustabdžiau Tarą. Mes stovėjome ir žiūrėjome į kits kitą.

- Jei pamatytum savo veidą, – tariau. Mes pratrūkom kvatotis, tartum visas šis reikalas tebūtų buvęs surežisuotas juokingas pokštas. Tačiau jei ne dovana, Taras būtų likęs ant ledo.

Vėliau gailėjausi. Kad nėjau, žinoma. Juk norėjau, bet negalėjau Tarui taip pakiaulinti. Tik ne Tarui, ar ne?

* * *

Mes niekada apie tai nekalbėjom, tačiau abu žinojom, kad aš jo vos nepalikau, ir abu suvokėm, kad galiu bet kada tai padaryti. Taras buvo labai švelnus ir meilus. Turbūt manė, kad taip labiau man patiks, tačiau aš vos neišėjau ne todėl, kad būtų buvęs man nemeilus.

Aš paslėpiau savo suplėšytas pėdkelnes, sijoną ir visa kita. Tai buvo vakarėlių apranga, aišku? Galbūt apsivilksiu juos per įkurtuves, o galbūt jie netiks. Tačiau aš buvau pasi­rengus juos vėl kada nors užsivilkti. Ir artimiausiu metu.