X Skyrius

Džema

Iš Vonės to tik ir tegalėjai laukti: ji pra­nešė naujieną prieš pat vakarėlį. Aš tikrai labai laukiau. Išsitraukiau savo šventinius apdarus ir nusidažiau plau­kus – atrodžiau klasiškai. Ir staiga – mane išspiria. Į savo pusę ji patraukė Ričardą, taigi nieko gero. Net ir Taras ėmė palaikyti Vonę.

-     Aš nenoriu, kad tu išvažiuotum, pati žinai, kad neno­riu, – zaunijo jis.

-        Tai ko dedi į kelnes? – sušnypščiau.

-        Jie teisūs… – sumurmėjo nuleidęs galvą.

Po šitokio posūkio atšalau. Kokia visų tų sumautų „aš tave myliu” prasmė, jei jis su tais susimokė išsiųsti mane namo?

Ačiū, Tarai.

Viską dariau dėl jo, viską tik dėl jo. Jei ne Taras, niekada nebūčiau bėgusi iš namų. Būčiau tik pasvajojusi, bet nesi­ryžusį. Dabar, kai mes kartu Bristolyje, jis pradeda skiesti, kad mano vieta pas tėvus. Sakės…

Po viso to jis man tapo tuščia vieta. Juk privalėjo mane užstoti. O ir šiaip jis jau man pradėjo atsibosti. Jeigu nori tapti Misteriu Atsakomybe, tegul pasiieško, prie ko glaustis naktį.

* * *

Tai atsitiko penktadienį. O šeštadienį mes ruošėmės vakarėliui. Buvau pasiryžusi gerai pasilinksminti, nes tai galėjo būti paskutinė laisvės diena. Visą dieną darėm valgyt, valėm kambarius ir ruošėm aparatūrą. Užsirakinęs viršuje su Ričardo aparatūra, Džeris tvarkė vakarėliui įrašus. Mes su Vone ir Taru darėme mišraines ir visa kita, o Ričardas kepė įvairiausių rūšių duoną: su alyvomis, alyvų aliejumi, su sūriu. Aš tiek prisirijau. Bet man jau atsibodo tie pasiruošimai, todėl kai Ričardas kokiai valandai išėjo į dviračių parduotuvę, palikau kompanionus vienus gražinti namų, o pati užlipau padėti Džeriui.

Matyt, su juo mes persirūkėme, nes vakarėliui prasidė­jus… Nežinau, neturėjau nuotaikos, nors taip nekantriai jo laukiau. Tetulė Vonė man vis kaišiojo koją, ir aš galvojau, kad jie manęs nemėgsta ir laiko mažvaike.

Jie visi iškeliavo į barą, o mes su Taru, neturėdami žvangančių, likom namie ir slampinėjom iš kampo į kampą blizgindami į vienas kitą akimis. Tiksliau – aš varsčiau jį žvilgsniais, o jis slampinėjo stengdamasis būti geras. Tačiau nebuvo toks geras, kad padėtų man pasilikti čia.

Paragavome nupirkto vyno ir kiek užkandom. Išeidamas Ričardas pavaišino savo keptais sausainiais su hašišu. Lau­kiau, kol akyse ims žybsėti, mirgėti ar panašiai, tačiau net ir daugiau sausainių suvalgius niekas nepasikeitė. Turbūt Ričardas buvo įmaišęs per mažai hašo. Kai jie sugrįžo, aš dar vis tebelaukiau kokio nors poveikio.

Ričardas pranešė, jog tuoj turi pasirodyti keli mūsų ben­draamžiai, tačiau kol kas mačiau tik jų pačių draugus. Jie stoviniavo būreliais ir kalbėjosi turbūt apie tai, kaip mašinų kurą pakeisti ryžių mišraine. Noriu pasakyti, visus tuos me­tus gyveni kaip koks Semukas, tada meti mokyklą, ištrūkęs atsibeldi šičia, ir kas tada? Tampi suaugusiu Semu…

Jei tie žmogėnai būtų buvę kiek ilgesniais plaukais ir su kostiumais, būtum galėjus pamanyti, jog dalyvauji vakarė­lyje tėvų namuose. Bene vienintelis skirtumas – ten būtų skiedžiama ne apie gyvūnų teises ar anarchizmą, o vyktų vietinio konservatorių klubo susirinkimas ar dėvėtų daiktų išpardavimas bažnytinės labdaros tikslais. Skvoteriai nešiojo skiauteres, bet, tiesą sakant… tėvai juos neblogai išauklėjo, štai ir viskas.

Ledai kiek pajudėjo, kai atsibeldė daugiau žmonių. Kol Taras šmirinėjo ten ir atgal, aš kiek parūkiau. Vienu metu, kai kirtau mišrainę, jis įlėkė visas susijaudinęs ir paskelbė jų paslapčiom suregztą planą: kaip tik šiąnakt atidaryti dar vieną namą.

-      Kuriam galui, juk jau turime vieną? – nustebau.

-      Ne, tu nesupranti. Turim atlaisvinti kiek galima dau­giau namų…

Paaiškėjo, jog kažkuris Ričardo draugelis užėjo tiesiog tobulą didžiulį seną namą. Aišku, Ričardas iš karto užsidegė, o Taras, kaip įprasta, pasisiūlė jam į pagalbą. Tiesą sakant, jie susirengė užimti tą namą kaip tik šią naktį.

-      Dabar gi vakarėlis! – priminiau. Suprask, kurių galų visą dieną knistis su mišrainėmis ir hašišiniais sausainiais, o paskui išsivilkti velniai žino kur? Kuriems galams tada alus ir vynas? Jie nori sužlugdyti mano paskutinį vakarėlį šioj ašarų pakalnėj!

Taras net nesiklausė. Jis šypsojosi rodydamas dantis, ir man toptelėjo, kad jam kažkas atsitiko. Rodėsi, kad jam tįsta veidas, akys vartaliojasi, o dantys tuoj tuoj išslys iš burnos.

-       Tu labai keistai atrodai, ar gerai jautiesi, tikrai ge­rai? – paklausiau, tačiau jis spruko organizuoti skvoterių komiteto ar kažko panašaus.

Tiesiog neįtikėtina, galvojau toliau kirsdama salotas, jie neša kudašių iš savo pačių vakarėlio nuosavame name!

Vėliau Taras ėmė sekioti man iš paskos klausinėdamas, kokia bitė įgėlusi.

-      Ai, geriau užsičiauptum ir atstotum, – atšoviau. Traukiau žolę suktinę po suktinės ir kaip į kiaurą maišą

pyliau visokiausią gėralą, nes nesumąsčiau, ką daugiau veikti. Neatrodė, kad rasiu valios sustoti. Kiek geriau pasi­jutau, kai pasirodžius daugiau žmonių vakarėlis pagyvėjo. Kažkas pasiūlė punšo ir… Ohoho! Vienas Dievas žino, ko jie ten buvo pridėję! Viskas ėmė pašėlusiai suktis, skrieti ir… hmm, negalėjau garantuoti, kad manęs nesupykins, jei dar truktelčiau punšo.

Staiga kambarys pasidarė sausakimšas, negalėjai nė pasijudinti. Visi klykė, plyšavo, šoko. Viskas atrodė labai keistai. Aš truputį pašokau, tačiau galva sukosi smarkiau ir smarkiau. Tuomet supleškinau dar porą žolės suktinių ir… ir… Užlipau į viršų ir truputį patupėjau tualete, kol manęs neiškrapštė. Galva sugrįžo į vietą, kai kelias minutes ramiai pagulėjau miegamajame.

Buvo siaubinga – tartum koks elektrinis šaukštas būtų nenumaldomai ir vis greičiau greičiau maišęs pilvą.

Išgulėjau taip ištisą amžinybę laukdama, kada aprims pil­vas. Kai pagaliau vargais negalais atsisėdau, apačioje vis dar dusliai trankėsi muzika. Visai nesusigaudžiau, kiek valandų. Tebesijaučiau nepaprastai… Labai labai keistai. Tai nebuvo apsvaigimas nuo alkoholio ar pagirios, tačiau pilve tebepiipsojo tas baisus kietas burbulas, kuris, rodės, gali bet kurią akimirką išsipūsti ir… sprogti!

Atsikėlusi pažiūrėjau pro langą. Kiek prisimenu, visi daik­tai buvo oranžiniai ir atrodė, kad už žibintų stulpų ir šiukšlių dėžių šliaužioja katės, žebenkštys ir kitokie padarai. Negaliu sakyti, kad juos tikrai mačiau, tačiau jie visi slėpėsi nuo mano žvilgsnio. Aš apžvelgiau kambarį, ir visi daiktai – spinta, ko­moda, net langų rėmai – visi kaip gyvi taip pat ži€irėjo į mane. Sukau galvą, kas čia vyksta, ir staiga man nušvito – apsvaigau nuo žolės! Nuo narkotikų važiuoja stogas…

Sausainiai su hašu! – prisiminiau. Sausainiai, aišku kaip dieną. Ričardas sakė nepersivalgyti jų, bet aš pagalvojau, jog jis, kaip dažniausiai ir būna, skiedžia. Šįkart jis buvo teisus: aš dešimteriopai padauginau ir dabar skraidau.

Čia tai bent, pagalvojau, nors ir nelabai patiko.

Nulipau apačion pažiūrėti, kas vyksta.

Radau apytuštę svetainę. Susėdę ant grindų po kelis, visi kažką pliurpė, vienas kitas nulūžęs kiurksojo krėsle. Taro niekur nesimatė. Nuėjusi į virtuvę atsigerti vandens, vėl puoliau ryti ryžius. Buvo tokie skanūs, kad vienu kartu ištuštinau visą lėkštę. Išgėriau dar vieną stiklinę punšo ir sugrįžau į svečių kambarį.

Čia buvo pasirodę pora naujų žmonių: toks iš kitų išsi­skiriantis vaikinas, besišnekučiuojantis su dviem skvoteriais, ir mergaitė.

Ji šoko. Tai yra ir šoko, ir kartu ką nors darė. Ji suge­bėdavo įdėti naują kasetę ar suieškoti geresnę dainą jau grojančioje, arba tik persukti ir paklausyti, kas joje įdomaus, po to nudžiauti iš ko cizą ar hašą, sutvarkyti nuorūkas, popierinius puodelius ir t. t., ir pan. Ir visą tą laiką ji šoko linguodama galvą, tiesiog suaugusi su muzika. Ji negalėjo ramiai nustovėti ir visą laiką šypsojosi. Ne kuriam nors žmogui, o paprasčiausiai pati sau, nes jai nieko netrūko. Jos burna buvo netgi platesnė už mano, o kai šypsojosi, akys virsdavo juodais blizgančiais plyšeliais. Buvo graži.

Ji vis šoko netoli savo bičo, kartais pabučiuodama ar prisiglausdama prie jo. Matėsi, jog jis didžiuojasi tuo lyg pavaišintas dangiškuoju nektaru. Negalėjau atitraukti nuo jos akių. Galėjai pamanyti, kad ji šoka visai kitame kamba­ryje ir kitame vakarėlyje be visų tų žmonių aplinkui. Ji buvo absoliučiai iš kito molio nei kiti įkurtuvių svečiai.

Po kurio laiko pastebėjau, kuo ji apsirengusi… TAI BENT! Aš ne iš karto patikėjau savo akimis. Apsižvalgiau ir pamačiau, kad vaikinai, visi iki vieno, ryja ją akimis, ir vos nesuprunkščiau: reikėjo drąsos taip ateiti.

Tai buvo tinklinis apatinukas. Ne iš karto supratau. Iš pirmo žvilgsnio atrodė paprasčiausias apatinukas, drabužis. Ir staiga akys iššoksta ant kaktos – ji po tinklu nuoga kaip kū­dikis! Ne bet koks kūdikėlis… Kaip apatinukui, šis drabužis buvo per ilgas, tačiau tinklas nieko neslėpė ir jai pasilenkus įdėti naujos kasetės išvysdavai nuogą sėdynę.

Niekas negalėjo susilaikyti nežiūrėjęs į ją, tačiau ne dėl to, kad vaikščiojo pusnuogė. Ta mergiotė traukė kaip magnetas. Žmonės, akies krašteliu nužvelgdami ją, tik apsimetinėjo, kad šnekučiuojasi. Tame kambaryje visą veiksmą reguliavo ji. Kai kurie spoksojo išsižioję kaip šaldytuvai. Visi žiūrėjo į ją. O ji gerte gėrė nebylius komplimentus, šokdama džaivą šį bei tą dirbo, juokėsi iš pokštų ir laidė pastabėles.

Jos draugelis, iš pagrindų nevalyvas, nesiskutęs vyrukas nelygia skiautere ir mažiausiai be dviejų priekinių dantų, buvo taip pat gerai nusiteikęs kaip ir jo panelė. Ji paduoda­vo jam iš kieno nors nudžiautą hašą ir vėl džaivo žingsniu nutoldavo. Jis porą kartų uždėjo ranką ant jos užpakaliuko, nors šiaip elgėsi taip, lyg ji vilkėtų džinsus su marškinėliais. Atrodo, niekas nepyko, kai iš jo nušvilpdavo gėrimą ar ci­garetę. Toks kieno nors kito elgesys būtų suerzinęs, tačiau šios mergaitės laisvumas buvo malonus. O gal tiesiog niekas nedrįso kelti triukšmo.

Ar buvo jums kada taip nutikę, kad pamatęs kokį žmogų, tuoj pagalvoji: noriu būti toks kaip jis. Taip pat atrodyti,

N/

taip pat mąstyti ir daryti tokį pat įspūdį, suprantat? Sitai mergaitei viskas vienodai rodė. Jai nebuvo jokių taisyklių, prievolių, elgesio normų – ničnieko. Ji nesivargino daryti to, kas jai nepatinka, o jei ką darė, su malonumu. Ji nežinojo tokių žodžių kaip „ačiū” ar „atsiprašau”. Jai nieko nereikėjo siūlyti, nes viskas jau ir taip jai priklausė. Ji, kaip niekas kitas, buvo pati savimi, ir nuo tos akimirkos, kai ją išvydau, aš supratau, kad, kaip ir ji, noriu būti savimi.

Neišdrįsau prie jos prieiti ir užkalbinti, bet kaifavau vien stebėdama ją ir žinodama, kad ir pati galiu tapti tokia, kad kažkam jau pavyko.

Ilgokai stovėjau prie durų. Buvau sužavėta. Norėjau su kuo pasišnekėti, todėl ėmiau ieškoti Taro. Jo niekur nebuvo, tad klestelėjau į kietą kėdę šalia vieno iš skvoterių.

-        Kur Taras? – paklausiau jo.

-        Nežinau.

Sriūbtelėjau iš stiklinės. Šūdas, galvojau, jis paliko mane čia, paliko mane vieną užsiiminėti anarchija. Vos nepradė­jau kikenti. Atsistojau, įsipyliau dar gėralo, vėl atsisėdau ir užsiverčiau, nes daugiau nebuvo ko veikti, nebuvo kur ir su kuo eiti.

Staiga priešais save išvydau tą mergaitę. Ji šoko į taktą linguodama galvą.

-       Labas, kaip tau vakarėlis? – paklausė taip, tartum jai nė į galvą neateitų, jog kam nors galėtų būti liūdna.

-       Šaunus, – pasakiau ir gurkštelėjau alaus, tačiau dar nenurijusi ėmiau krizenti ir visa apsitaškiau. Susiėmusi už galvos kikenau ir bandžiau nusiraminti, kol manęs nepalaikė visiška idiote.

-       Aha, matau, – pasakė ji. Nusišypsojau jai dėdamasi, kad man neišpasakytai gera.

-       Galima paragauti? – atkišo ji ranką.

-       Aišku. – Tai bent!.. Mano gėrimas jai pasirodė vertas dėmesio. Ji paėmė stiklinę ir šokdama džaivą atsitolino. Likusi be gėrimo pasijutau kiek nejaukiai. Ot, nelaimė, pa­galvojau, juk ji net be drabužių nesijaučia nuoga. Nervingai sekiojau ją akimis, jau bugivugio žingsniu besisukiojančią po kambarį. Ji paėmė mano stiklinę, tačiau negėrė. Tik padėjo ant židinio krašto ir ėmė nuo grindų rankioti vien­kartinius puodelius ir mauti juos vieną ant kito darydama iš jų ilgą vamzdį.

-       Jėga, – pasakė ji, šokdama aplink grupelę, sutūpusią ant grindų.

-       Jė, jė… jėga… – Nusikvatojusi ji šveitė puodelių virtinę į šiukšlių dėžę ir rangydamasi muzikos ritmu nutolo. Sė­dintieji ant grindų droviai nusišypsojo. Neaišku, ar ji juos erzino norėdama pasakyti, kad jie sumautai leidžia laiką, ar kad ji pati kaifuoja.

Nuėjau į virtuvę ko nors išgerti. Aš jau pyliausi, kai staiga ji vėl išdygo man už nugaros.

-       Tu juk nenori šito pliurzalo, kam tau jis? – piktokai paklausė. Nustebusi pakėliau į ją akis – ji nesišypsojo.

-       Kaip tu manai, kuriam galui atėmiau iš tavęs aną sti­klinę? – paklausė paėmusi iš manęs įsipiltąjį gėrimą.

-        Žinau, žinau, kad nežinau, ką aš čia darau, – ėmiau aimanuoti suspaudusi delnais galvą.

-        Tau puikiai einasi, žinai? – paklausė.

Atrodė, kad ji jau viską apie mane žino. O aš kaip idiote susiėmusi galvą kartojau:

-      Žinau, žinau, žinau… Aišku, aš nė velnio nežinojau.

Staiga ji mane apkabino. Ir stipriai prispaudė prie savęs. Laikydama ją savo glėby pajutau, jog tuoj apsižliumbsiu. Maniau, kad man linksma, bet užteko jai mane paliesti, kad paleisčiau dūdas.

Keletas žmonių, užsukę į virtuvę ir pamatę mus taip stovinčias, nėrė lauk. Ji nepratarė nė žodžio. Nepaleisdama manęs, vėl ėmė judėti pagal muziką, ir staiga pamačiau, kad ji dėl manęs nustojo šokti. Tik dėl manęs stovi ramiai. Aš pradėjau judėti, ir mes dar truputį pastovėjome siūbuo-damos į taktą.

-     Aha, – pasakė ji. – Argi ne šaunu? Argi ne šaunu? Mu­zika yra vienintelis narkotikas… O taip…

Aš padėjau galvą jai ant peties ir stengiausi apie nieką negalvoti.

Nežinau, ką ji tokio turėjo. Ji suteikė man savo magiškų galių, ir pajutau, kaip tas standus burbulas mano pilve minkštėja, minkštėja…

-     Einam, pažiūrėsim, kas vyksta… – Ji paleido mane ir vis taip pat šokdama patraukė durų link.

Nusekiau iš paskos.

Atsisėdau ant sofos. Mergaitė, stebuklingoji mergaitė, toliau šoko kambaryje, šoko, priėjusi pabučiavo savo vaiki­nei, šoko, ant aukštos puodukų virtinės uždėjo dar vieną ir… oi! Gėrimas šliūkštelėjo ant grindų ir aplaistė ją pačią. Visi nusijuokė, netgi puoduko savininkė. Stebuklingoji mergaitė tik nusilaižė pirštus ir žvilgtelėjo į mane tartum sakydama: matai, gali elgtis, kaip tau patinka, nebūtina daryti, kaip daro visi. Po to ji iš kažkieno rankos ištraukė hašą ir prisėdo šalia manęs.

Mes kalbėjomės, na, apie viską, kas ant seilės užėjo. Aš patraukiau kelis dūmus, bet ji tik pažiūrėjo į mane ir atėmė suktinę.

-       Ir šito tau nereikia, – nusijuokė. Netgi sėdėdama ji šoko. Nieko neklausinėjo nei apie mane, nei iš kur aš atvykusi. Ple­pėjo apie muziką ir grupes, apie save ir savo draugelį – kuo jis ypatingas ir nepakartojamas.

-       O taip, jis eina teisingu keliu, supranti? – išpūtė ji dū­mus, linguodama galvą.

-Aš net nežinau, kas yra tas teisingas kelias, – pasakiau vėl imdama kikenti.

-       Teisingas kelias. Tavo kelias. Mano kelias. Supran­ti? – Nesupratau, ar ji kalba apie pasaulį apskritai, ar apie šį vakarėlį ir mus pačius. Paklausiau, ar ji gerai pažįsta namo gyventojus.

-       Nee. – Paaiškėjo, kad maždaug prieš pusmetį Ričardas padėjo jiems įsikurti. – Jis visai nieko, jam ne visi namie. Bei likusieji… Užsiima niekais. Žaidžia tą patį žaidimą kaip bankai ir didysis verslas…

Aš pasakiau, ne… jie visi kitą dieną eis užklijuoti bankų užraktų. Didžiavausi tuo manydama, kad ji nieko apie tai nežino, bet ji tik nusijuokė.

-     Žygdarbis, nori pasakyti? Bankams nuo to nei šilta, nei šalta, o ir kodėl turėtų būti? Nee… – juokėsi ji, purtydama galvą. – Jie įeis pro užpakalines duris, išsikvies meistrą ir užkraus didesnius mokesčius savo klientams. Ir po visų bėdų. Klausyk… Aš pati – verslo žmogus, – nusijuokė ji iš tokios minties. – Klausyk, jie gyvena užimtame name ir įsivaizduoja, kad labai kieti, nors patys nesusigaudo, kas dedasi jų vargšėse galvelėse. Pirmadienį jie šmirinės su savo superklijų tūtom, o trečiadienį bėgs į koledžą žiūrėti, ar gerai išlaikė egzaminus, – kad po poros metų tame pačiame banke gautų pelningą darbą. Nepraeis nė penkeri metai, kai jie jau plušės tame pačiame banke ir surūgę dejuos, kad gauna per mažą atlyginimą. Galbūt tada vėl griebsis superklijų. O taip… Klijai už daugiau baksų! – nusikvatojo ji ir ėmė linguoti ant sofos. – Tai didžiojo verslo žaidimukai. Ačiū, aš užsiimu savo.

Tuo metu muzika nutilo.

- Gal jie pakvaišo, ar ką? – suniurzgė ji ir atsistojusi iškart nurūko vėl paleisti muzikos.

Mes kalbėjomės ir kalbėjomės… Nežinia kiek laiko. Jaučiausi vis geriau ir geriau. Jos bičas Robis irgi atėjo prie mūsų, tikrai jis toks, kaip ji sakė – švelnus lėtapėdis, bet savo vi­etoj. Atrodė taip, lyg už pensą galėtų perrėžti gerklę, bet iš tikrųjų geraširdis. Šaunus bičas, bet… svarbiausia Lilė… ji buvo čia pagrindinė. Ji padarė tą patį, ką ir aš – pabėgo iš namų. Dvylikos metų! Galit įsivaizduoti? Tai bent, pa­galvojau, turi gerai žinoti, ko nori, jei sprunki vos dvylikos metų. O aš maniau, kad padariau kažką nepaprasto, ketu­riolikos tėvams parodydama kulnis. Nebuvau mačiusi už ją tikresnio žmogaus.

Buvau pradėjusi manyti, kad suklydau dėl savęs. Na, žinot, juk esu nesusitupėjęs vaikas su didelėmis idėjomis pramušta galva, kaip tvirtino mama, tėtis, Vonė, Ričardas, Taras. Tačiau dabar su manimi kalbasi šis nepaprastas žmogus ir man dingtelėjo: taigi čia aš, Džemą Brogan, ir aš šį tą pasieksiu…

Po kurio laiko pasirodė Taras. Turėjau žinoti, kad jis taip paprastai manęs nepames.

-        A, štai kur tu, – plačiai nusišypsojo jis, tačiau aš tuo metu jau sklandžiau kitoje erdvėje. – Mes išsiruošėme apžiūrėti naujo namo, tačiau tu miegojai. Ar viskas ge­rai? – pridūrė jis, ir jo veidas akimirką surimtėjo. Tada pastebėjau, kaip jo akys užkliuvo už Lilės, sėdinčios šalia manęs. Tinklas nusmukęs nuo peties, stirkso išlindę spe­neliai. Taro veidas sustingo, ir jis sunkokai atitraukė nuo jos žvilgsnį.

-        Cia Lilė, – pristačiau.

-        Aha, labas, sveika, – išlemeno jis linktelėdamas. Ma­čiau, kaip nervingai žvilgčioja į Robį. Robis visada toks mandagus, mandagesnis už visus, su šypsena, ir tik „ačiū”, tik „prašom”. Tačiau matyti, kad dalyvavęs keliose tikrai žiauriose muštynėse. Spėju, jog Taras alpo norėdamas paspoksoti į Lilės buferius, tačiau nenorėjo užpykdyti Robio. Tiesą sakant, Robis būtų pakėlęs tinklą, jei tik Taras būtų paprašęs.

Robis plačiai jam nusišypsojo ir atsistojęs paspaudė ran­ką, ir Taras, kaip niekad, dar labiau susidrovėjo.

-        Aha, tikrai malonu susipažinti, – išspaudė jis.

-        Labai gražūs batai, – Lilė galva parodė į Taro kojas. Taras abejodamas nužvelgė’savo batus. Jie nebuvo kuo

nors ypatingi, tiktai gerai nušveisti. Buvau pastebėjusi, kad jis begalę laiko praleidžia blizgindamas batus.

-        Tikrai? – paklausė abejodamas, ar ji nesišaipo.

-        O taip, man patinka, – tarė Lilė.

-        Dėkui.

Jis vėpsojo nusiminęs, o Lilė užsimerkusi judino galvą šokio ritmu. Man pagailo vargšelio Taro. Jie jį tik erzina. Atsistojusi paėmiau jo ranką.

-        Su juo aš pabėgau, – pasakiau.

-        O, puiku… – išsišiepė Lilė. – Aha, tikrai šaunu, visi turi nešt kudašių iš namų, teisingai padarei. Džemą taip pat.

Taras nedrąsiai nusišypsojo. Jam tiek kartų kalta, kad mano vieta namuose pas mamytę, o štai ši nuostabi nuoga mergaitė aiškina, kad jis labai teisingai pasielgė.

-     Taip, jeigu ne Taras, aš vis dar kraustyčiau s namie iš proto, – pridūriau.

Lilė sėdėjo ir spoksojo į Tarą, ir aš ėmiau nerimauti, ar ji tik nenusistačiusi prieš jį. Neturėjau supratimo, kieno jis pu­sėje, tačiau norėjau, kad jis irgi pasirinktų teisingą kelią.

-     Namuose jam tikrai buvo ne pyragai, tėtis jį lupdavo.

-     Aha, teisingai… palik tą šunsnukį, – tarė Robis. Mačiau, kaip Lilė jį stebi. Paskui ji pamerkė man akį ir

sušnibždėjo:

-     Aš juo užsiimsiu…

Ji pašoko ir pasikabinusi jam ant kaklo prisispaudė.

-       Puikus darbas, drauguži, tu išlaužei tas duris… Jėga, o taip, jėga!

Taras stovėjo nervingai makaluodamas rankomis apie jos nuogą užpakalį ir išsigandusiom akim vis žvilgčiojo į Robį. Sis atsistojo ir paglostė jam sprandą ir nugarą.

-       Man tu patinki, drauguži, tikrai, – pasakė.

-       Viskas gerai, Tarai, viskas gerai… – raminau, nes jis atrodė labai susirūpinęs.

Paleidusi Tarą, Lilė nužvelgė kambarį. Visų akys buvo įsmeigtos į mus. Jos veidas persikreipė.

-       Velniai griebtų, dingstam iš šito kapinyno! – ištarė garsiai, kad visi girdėtų, ką ji apie juos mano.

-        Bet… visi mūsų daiktai čia, – užsiminė Taras.

-        Jie bus čia ir rytoj. Arba mes galim tau parūpinti naujų…

-        Teisingai, pagaliau įvedei tvarką, – nusijuokė Robis. Mūsų ketveriukė pasuko prie durų. Akies krašteliu dar išvydau į mane spoksančią Vonę. CHA! Velniai griebtų, padariau, kaip ji nori, – išsinešdinu iš šito namo… Vonė it vaškinė figūra stypsojo ir žiūrėjo, kaip mes lyg cirke vienas paskui kitą išžygiavome pro duris.