XI Skyrius

Toras

Viskas įvyko pašėlusiai greitai. Mano smegenys niekaip nesuvedė galų, kas vyksta.

Džemą tiesiog nesitvėrė savam kailyje. Jos su Lile ne­paleido viena kitos iš rankų ir plepėdamos glėbesčiavosi. Džemai buvo nusispjaut į dalykus, kurie man buvo svarbūs: namai, naujieji draugai. Ji ketino palikt mane ant ledo. Su šia trijule aš neturėjau nieko bendro. Džemą jautėsi lyg devin­tam danguj, tokios laimingos nebuvau dar matęs. Tačiau jos džiaugsmas buvo kiek isteriškas, ir todėl man atrodė, kad ryte galbūt ji užsimanys grįžti atgal.

Zirglioti Bristolio gatvėmis taip kaip mes buvo didžiau­sia nesąmonė. Lilė nieko daugiau nevilkėjo, tiktai tą juodą tinklinį apatinuką. Drebėjo kinkos, nes buvau įsitikinęs, kad su kuo nors susikivirčysim, įsivelsime į muštynes arba dar kas atsitiks. Ir išties pora įgėrusių žaliūkų ėmė laidyti ant mūsų gerkles, tačiau mes lyg niekur nieko praėjome pro šalį ir nieko neatsitiko. Susizgribau, kad darausi paranojiku, nes aš vienintelis iš mūsų šutvės taip nerimavau dėl to naktinio pasivaikščiojimo.

Įsiaudrinusiai Džemai aš tapau tuščia vieta, tačiau Lilė vis gręžiojosi ir žvilgčiojo į mane. Turbūt spėliojo, kas man yra. Vėliau jos abi ėmė šaudyti į mane žvilgsniais, ir aš supratau, kad kalbasi apie mane. Po kurio laiko Lilė paėjo atgal ir paėmė man už rankos.

-      Papasakok apie savo mamą, – paprašė.

Jos prašymas mane išmušė iš vėžių. Aš mečiau žvilgsnį į Džemą: tai juk taip asmeniška!

-      Nagi, papasakok, neimk į galvą, papasakok jai, papa­sakok… – įkalbinėjo Džemą.

Pamėginau.

Buvo sunku. Lilės ir Robio aš juk visai nepažinojau. Džemą nuolat pertraukinėjo mane, ji troško Lilei iškloti viską iki smulkmenų, ir ne vien apie save. Man nepatiko, kad ji mano tėvus apibūdino kaip kokius monstrus. Mano mama tiesiog negali atsilaikyti prieš butelį, negalima sakyti, kad ji tyčia geria. Net ir tėtis. Mano tėvai įklimpo ir neturi valios išsikapanoti. Jiems tikriausiai niekada nereikėjo turėti vaikų, štai ir viskas.

Lilė vis tildė Džemą. Pati beveik nekalbėjo, įsiterpė vos kartą kitą. Neturėjau supratimo, ką ji manė.

Robis su Lile buvo įsikūrę seno didžiulio pastato su nemažu sodu pirmajame aukšte. Sį kampinį Miesto gatvės namą užimti padėjo Ričardas. Mano galva, jis įsteigė mažiausiai pusę visų Bristolio užimtų namų. Viduje vo­liojosi netvarkingai sumesti įvairiausi daiktai: knygos, drabužiai, įrankiai. Ant grindų riogsojo pusiau išardytas variklis. Robis nuolatos narstydavo ar konstruodavo kokį mechanizmą.

Lilė užkaitė virdulį ir paleido muziką. Užkalbinau Robį, ir paaiškėjo, kad jis visai nieko bičas. Jam trūko dviejų prie­kinių dantų, todėl atrodė nepataisomas mušeika, tačiau iš tikrųjų Robis buvo labai švelnus ir mandagus. Tik tas tarpas tarp dantų bylojo, jog prireikus Robis galėtų pamosuoti kumščiais.

Džemą ir Lilė ėmė degti žvakes. Iš pradžių atrodė gražu, bet po to suglumau: jos tempė vis daugiau žvakių, nei galo, nei krašto. Darėsi juokinga, nes žvakių atsargos bufete atrodė neišsemiamos. Net Robis išsižiojo: jis gyveno su Lile, tačiau nenuraukė, iš kur ji tiek jų turi. Mes kvatojom susiėmę už pilvų, kai tik jos ištraukdavo naują žvakių dėžutę.

-        Labai ypatinga proga, – paaiškino Robis. Jis ėmė pa­sakoti apie tą išnarstytą mopedo variklį, kurį susižvejojo šiukšlių konteineryje. Robis tikėjosi jį sutaisyti ir parduoti. Techniką jis perkando dar būdamas pyplys, nes jo neįprasta vaikystė prabėgo ant ratų: Robis su mama gyveno furgo-nuose. Žiemodavo jie kur nors vienoje vietoje, o vasarą trankydavosi po visus šalies festivalius. Aiškus daiktas, jau maždaug nuo aštuonerių jis mokėjo suremontuoti variklį, nes tada buvo įprasta mokėt išardyti savo mašinas ir patiems jas taisyti.

-        O taip, – įsiterpė Lilė. – Didžioji Honda, tūkstantis kubi­nių cm, brrr, brrr, Didysis Vadas – Važiuojanti Gyvenvietė.

Ji erzino Robį, tačiau šis tik nusijuokė nekreipdamas dėmesio.

Kambarys ėmė švytėti nuo žvakių. Bijojau, kad kas neuž­sidegtų. Dvidešimt, o gal trisdešimt žvakių traškėjo ant stalo tarp puodų ir neplautų indų. Žvakės ant židinio atbrailos, žvakės ant grindų, ant knygų, lentynų, staliukų – net virš durų. Kambaryje darėsi karšta!

-Ji renka žvakes, – pasakė Robis.

-     Žvakės – tai magija, taigi aš renku stebuklus, – tarė Lilė.

Kai visos žvakės jau liepsnojo… Nežinau, nė kaip pasa-ky ti. Lilė priėjo ir mane pakėlė nuo kėdės. Cia pat išsišiepusi stovėjo Džemą.

-       Tau pavyko, – pasakė Lilė.

-       Man? Kas pavyko?

-       Jie mėgino tave paversti gyvuliu, tačiau tu ištrūkai. Išsigelbėjai!

-       Tikrai? – Pasijutau visiškas idiotas. Stovėjau kaip įbestas ir spoksojau į žvakes nesusigaudydamas, kas čia darosi.

-       Tu, po velnių, esi Žmogus Titanas! Taip… Taras – Žmo­gus Titanas! – nei iš šio, nei iš to suspiegė ji. Sugriebė mano ranką ir iškėlė į viršų. Norėjau nuleisti, bet ji neleido ir ėmė šokti aplink mane.

-       Aha, gryna teisybė, išsigelbėjai, – išsišiepęs linktelėjo Robis.

-Lilė nori pasakyti, kad tu padarei nuostabų dalyką. Tau pavyko, pavyko! – plyšavo Džemą.

-     Galva neišneša, iš kur turi tiek stiprybės, žmogau. Tau pavyko. Ir dabar štai tu čia, ir tolesnis tavo gyvenimas bus NEPAKARTOJAMAS! Ir tu toks patrauklus bičas, mmmmmm, aš myliu tave, neįsivaizduoju, kas galėtų at­sispirti tokiam šauniam vaikinui! – Ji apglėbė man kaklą ir privertė pasilenkti, tada ėmė bučiuoti ir spaustis prie manęs, lyg būčiau kokia muzikos žvaigždė ar įžymybė… Nesume-čiau, kaip turėčiau elgtis… Suprantat, ji buvo pusnuogė, Robis čia pat. Tačiau jis ir Džemą pritariamai šūkčiojo, tad aš taip pat atsakiau bučiniu ir suspaudžiau Lilę glėby… O ji toliau varo:

-    Mmm, mmm, tu toks seksualus, toks STIPRUS, tu -

v _

Žmogus Titanas.

Tikrai, pagalvojau… Nes aš tai padariau, ar ne? Juk manydavau, kad man niekada nepakaks ryžto tokiam

žingsniui. Tikrai galvodavau, jog nieko neišeis. Kai palikau namus, pasijutau prasikaltęs, silpnas… Ir nieko stebėtino. Buvo sunku, aš vos neprapuoliau. Bet aš tai padariau, išsigelbėjau…

-      MAN PAVYKO! – ištariau. – Taip…

Dar nebuvau to gerai suvokęs, todėl dabar net nustebau.

-         Man pavyko. Aš išsigelbėjau…

-         TAIP!