XII Skyrius

Robis

Buvo savaitgalis, o katra diena – nesvarbu. Man visos dienos vienodos. Mes išsikrapštėm iš lovos gal pirmą valandą. Vėliau turėjau šiokių tokių reikalų, tačiau iki tol dykinėjau namie, klausiausi muzikos, stebėjau žmones. Taip prabėga pusė mano gyvenimo, ir aš visai nesiskundžiu. Džemą atsikėlusi iššniukštinėjo visus kampus, kol apsiprato, paskui klestelėjo ant sofos ir parietusi kojas nusišypsojo. Lilė įjungė muziką. Priėjęs pabučiavau Džemą.

-        Jau pasakei jam? – paklausiau.

-        Ne, ne, neišdrįsau, kol kas ne. Pasakysiu vėliau. Praeitą vakarą, kai Taras nuėjo miegoti, mes trise dar

likom sėdėti, ir Džemą papasakojo viską apie save ir Tarą. Kaip jis ją myli, o ji jo ne, tačiau ji nenori jo skaudinti, nes jis jai labai patinka, ir 1.1.

Aš supratau, ką ji turi minty sakydama, jog jaučiasi truputį supančiota. Taras matė ir šilto, ir šalto, todėl dabar norėjo pagyventi kiek ramiau. O Džemą buvo nusiteikusi imti pasaulį šturmu. Ji mėgo Tarą ir nenorėjo jo nuliūdinti, be to, net neįsivaizdavo, kaip jo pasiilgtų.

Mes pusę nakties svarstėme, ar Džemą turėtų Tarą at­stumti, ar ne. Ir staiga Lilė pasiūlė:

-        Kraustykis pas mus. Džemą pažiūrėjo į mane.

-        Aha, kodėl gi ne? – sutikau.

-      Jūs nejuokaujat, tikrai nejuokaujat? Aš su džiaugsmu čia apsigyvenčiau. Labai norėčiau su jumis gyventi…

Tvarka. Kai tik Lilė pakišo šią mintį, supratom, kad kitaip ir būti negali. Mes ėmėm šokinėt iš džiaugsmo, paskui visi trys susikabinę šokinėjom ant sofos.

-      Sveika atvykusi, Džemą, – pasakiau ir susukau milži­nišką suktinę, kad atšvęstume.

Taigi buvo nuspręsta: Taras grįžta pas Ričardą ir Vonę, o Džemą pasilieka čia.

-Jis galės mane aplankyti, – pasakė ji. Bet man pasirodė, kad Tarui ji pasakys „viso gero”.

Tą rytą atsikėlęs Taras atsisėdo šalia Džemos ant sofos. Puodelį suėmęs abiem rankom, pūtė arbatą ir nenuleido nuo mūsų akių. Galvojau, kaip vakar jam pakėlė ūpą ta Lilės nesąmonė apie Žmogų Titaną. O kas dabar?

Žinot, jis man visai patiko. Taras nebuvo lengvas žmogus. Jis nemokėjo pritapti taip greitai kaip Džemą, bet vis tiek man patiko. Jam reikėjo daugiau laiko priprasti.

Buvo nei šis, nei tas. Lilė su Džemą kažką plepėjo. Nuo pat pradžios susikukavo kaip seserys. Vargšelis Taras kiurksojo nesusigaudydamas, kas čia dedasi, visai kaip pašalinis. Po teisybei, jis ir buvo pašalinis. Aš pats esu ramus. Jei jau Lilė su Džemą įsitraukė į šnekas, pats Jėzus Kristus ant tos sofos pasijustų pašalinis. Mačiau, jog Džemą kiek suirzusi, lyg Taras trukdytų, ar ką. Aha, pamaniau. Ir užsimečiau švarką.

-      Eini? – paklausiau.

-        Kur? – Taras žvilgtelėjo į Džemą.

-        Viskas gerai, – suniurzgė ji. – Gali eiti su juo, grįžęs mane čia teberasi.

Lilė metė į mane žvilgsnį, ir aš linktelėjau. Reikalai, aišku? Taras taip pat pasiėmė švarką, ir mes išdūlinom į gatvę.

Jis dar buvo vaikas. Tai yra jautėsi vaikas. Lyg būtų už­augęs ant upės kranto, o aš- neįžengiamuose miškuose.

Pradėjo kalbą apie Lilę:

-     Ji yra… – Ir užsikirto, bet nieko keisto. Kas galėtų api­būdinti Lilę?

-Aha, dar niekas nerado žodžių apsakyti, kokia Lilė. – Jis šypsodamasis linktelėjo.

-        O ką pasakysi apie Džemą? – paklausiau.

-        Galėtum pamanyti, kad jos draugauja jau kokį tūks­tantį metų.

Aš nusijuokiau, nes ką gali žinoti…

-        Aha… – Nieko stebėtino, kad jo balsas skambėjo grau­džiai: sutikusi Lilę, Džemą į jį nė karto nepažvelgė.

-        Įdomios, ką? – pasakiau ir stabtelėjęs nusišypsojau jam: suprask, mes gi jų bičai. Taigi ar prastesni? Paplojau jam per petį. Mes buvom lyg ir kraujo broliai. Jis kiek droviai irgi nusišypsojo. Ir tarsi pralinksmėjo.

Turėjau truputį laiko. Norėjau parodyti jam, kas yra kas. Susiradom šiukšlių konteinerį, ir aš ėmiau knistis pa­galių. Artėjo vasara, jau pakankamai šilta, bet gražiu oru vėliau kada galėtume sode susikurti laužą. Mes traukėme iš konteinerių šakalius ir kitokį šlamštą. Tada atkapsčiau kelis paveikslus – iš kažkokios senos knygos. Vadinasi re­produkcijos – kiekviena uždengta šilkinio popieriaus lapu. Matyt, kažkada būta gražaus daikto. Taras akimis tiesiog rijo paveikslus.

-      Patinka? Gali pasiimti.

Taras ėmė sklaidyti knygą. Likę gal kokie trys paveiks­lėliai su kažkokiom kalnų gėlėm. Atrodė kaip gyvos, visai kaip fotografijos. Susižavėjęs Taras ėmė karštai pasakot apie tapybą ir gėles, ir kaip jam patinka tapyti. Paskui dėl mūsų radinio jis sunerimo.

-      Tikriausiai kažkas netyčia išmetė šią knygą, – pasa­kė. – Ji turėtų nemažai kainuoti. Gal pabelskim į duris ir paklauskim…

Aš tik nusikvatojau. Apie šiukšlių konteinerius jis neturė­jo žalio supratimo ir nė nenutuokė, kokius daiktus žmonės išmeta. Šiukšlių konteineryje gali surasti, ko širdis geidžia: kilimų, drabužių, knygų, radijo imtuvų, visko. Na, tarkim, miršta senelė, jos daiktus išmeta, nes prieštvaniniai, o gal ta senelė buvo sena griuvena, todėl visiem atrodo, kad viskas, ką ji turėjo, – šlamštas kaip ir ji pati.

Konteineryje gali rasti bet ką. Taras išsprogino akis: jam galva neišnešė, kad kažkas tuos paveiksliukus laikė šiukšlėmis.

Pasakiau jam, kad galima paieškoti knygos likusios dalies. Taras įsmeigė akis į konteinerį kaip į kokią lobių skrynią. Na, iš tikrųjų taip ir yra. Aha, pagalvojau, dar vienas atsivertėlis. Taigi ėmėme raustis. Taras knisosi kaip pašėlęs, galiausiai po senomis durimis išrausė tunelį. Jo ilgos kojos kyšojo per konteinerio kraštą, o aš stovėjau sargyboje. Nepakartojama. Mes neradom to, ko ieško­jom, tačiau ištraukėm kelias kitas neblogas knygas. Tarp jų viena buvo su paveikslais – kalnais ir panašiai. Taras šokinėjo iš džiaugsmo.

-      Beprotystė visa tai išmesti, – kartojo. Aš tik šypsojaus: dėl tų knygų man nei šilta, nei šalta, pats būčiau išmetęs.

Verčiau rasti padorų veržliaraktį ar troso gabalą. Tačiau Taras negalėjo atsidžiaugti.

Po to mes dar prisirinkome krūvą šakalių ir parsinešę suvertėm sode. Kuras veltui, aišku? Visą žiemą su Lile šil­dėme namus iš konteinerių parsitempta mediena, ir mums nekainavo nė penso.

Taras ėmė pagauti kampą. Jis pasakojo, kaip jo tėtis niurzgėdavo ir niurzgėdavo apie šildymo kainas užuot štai tokiu būdu taupęs.

Ir arkliui aišku, kad jo tėvas niekada taip nedarys. Žmo­nėms gėda ką nors gauti už dyką. Net jei kepti paršeliai laks­tytų gatvėmis, neišdrįstų jų liesti – ką žmonės pasakys?!

Stai koks Taro senis.

-      Tačiau tik ne tu, ką? – paklausiau.

Jis nusišypsojo, o paskui trumpam nuėjo parodyti Dže­mai parsineštų knygų. Aš ėmiau kapoti pagalius laužui.

Aišku, iš konteinerių galima apsirūpinti ne tik kuru, tačiau ar patikėsit, jei pasakysiu, kad tai tebelaikoma vagys­te? Netgi šiukšlės yra kažkieno nuosavybė! Kartą rausiausi viename konteineryje, į kurį buvo išversta visa krūva veržlių, varžtų ir metalo lakštų. Iš konteinerių buvau susižvejojęs kone visą dirbtuvę. Taigi atsisuku ir matau – atidrožia polici­ninkas, tokiu rimtu veidu, lyg būtų pagavęs mane kraustant kokiai senučiukei kišenes.

-      Tai kažkieno turtas, – rodo smakru į šlamšto krūvą ir išsitraukia bloknotą.

-      Visa tai buvo išmesta.

-      O tai jau savininko reikalas, – mojuoja bloknotu man panosėj. – Sakyk pavardę, sūneli.

Aš apakau.

-      Jiems nebereikalinga, todėl ir išmeta, – paaiškinau.

-     Tokiu atveju šie daiktai priklauso miesto tarybai, kuri juos ir išveš, – varo jis toliau. – O dabar norėčiau išgirsti tavo pavardę ir adresą.

N/

-        Šiukšlių išvežimas tarybai kainuos.

-        Nesiginčyk su manimi, sūnau, – sako jis, laukdamas su pieštuku rankoje.

Ar įmanoma su tokiais žmonėmis kalbėtis? Kai grįžęs namo papasakojau Lilei, ji tiesiog įsiuto ir ėmė kambaryje spardyti daiktus. Jai netilpo galvoje, kaip žemė nešioja tokius žmones, kurie tik ir ieško, prie ko prikibti.

-     O, kokie tie faraonai šunsnukiai! – suriko ji ir išspyrė duryse skylę.

Nebuvo prasmės su tuo f aru ginčytis. Jis net Taro knygas būtų palaikęs atliekomis.

Tiek to, pasakiau savo pavardę.

-      Peliukas… PELIUKAS, – susakiau paraidžiui. -Aš moku rašyti, moku, – suniurzgė tas.

-     Mikis, – išlipau iš konteinerio. Tas faras buvo bukumo viršūnė, nes kol nepasakiau adreso, jam nė netoptelėjo, kad aš tyčiojuosi.

-Pelės Urvo gatvė, šeši, Disneilandas.

Policininkas tikrai neturėjo didelio nori vestis j nuovadą vaikėzo, apkaltinto vagyste iš šiukšlių konteinerio. Jis tik šiaip, dėl įdomumo, vaidino didelį viršininką.

-     Na, na, sūneli… – vėl varo jis.

-     Gerai, einam į nuovadą, – pertraukiau aš jį, – ir jūs galėsit mane areštuoti savo draugelių akivaizdoje. Koks kaltinimas? Neteisėtas šiukšlių laikymas?

Policininkas tylėdamas įrėmė į mane akis, įniršusias akis, tarytum aš būčiau šunio šūdas. Jie nepakenčia tų, kurie ant pečių nešioja ne puodynę. Viena iš taisyklių – nereikia bijoti arešto. Ką jie iš to peštų?

-         Gudrus snarglys, ar ne? – paklausė.

-         Gudresnis nei tu, – mečiau ir dėjau į kojas. Aš nė kiek nesigyriau, o tik sakiau teisybę. Jis pabėgėjo man iš paskos, tačiau greit sustojo.

-         Gaila, kad tavo smegenėlės ne tokios didelės kaip srėbtuvė! – surikau. Faras tik nusisuko ir dėjosi nieko ne­išgirdęs. Vydamasis mane bijojo pasirodyt kvailas. Bet kad jau pasirodė.

Numetę pagalius, užsukome pas mano bičiulį Devą. Susėdę parūkėme žolės. Aš su Devu išslinkau sutvarkyt reika­liuko ir kiek įkalt. Kai sugrįžom, Taras aiškino Selei apie konteinerius ir ką žmonės į juos išmeta, ir panašiai. Puiku, pamaniau, laikas antrai pamokai.

Tiesą sakant, mums jau reikėjo žygiuoti namo – Lilė tuo metu jau turėjo būti ištižusi. Tačiau aš nenuobodžiavau, man patiko šis vaikinas, be to, Lilė – ne kokia smilgelė. Taigi nusivedžiau Tarą į miesto centrą pasižvalgyti po parduotuves.

Ruošiausi traukti tiesiai į „Marks and Spencer’s” ir pamo­kyti Tarą, kaip prasimanyti maisto, tačiau pakeliui pasitaikė „Aleno” knygynas.

Matomiausioje vietoje gulėjo tokia idiotiška knyga: milžiniška, beveik pusmetrio dydžio. Nespalvotas meninių fotografijų albumas. Nuogos moterys, tačiau ne pornografija. Nėr ko slėpti: kai kurios nuotraukos buvo ganėtinai ne­švankios, bet meniškai nešvankios, suprantat? Iš tos serijos, kurias atseit galima žiūrėti.

Tarą jos pribloškė. Jis skleidė puslapį po puslapio, atras­damas vis nuostabesnes fotografijas. Tik pažiūrėk į šitą – tai bent! O ta kokia! Berniokui visai pasimaišė. Na, man patiko nešvankiosios nuotraukos, tačiau Taras jomis žavėjosi dėl kitų priežasčių. Labiausiai mane apstulbino albumo kaina -šešiasdešimt svarų! Už knygą! Rupūžė… Kad ir kas sukurpė tą meno kūrinį, nusipelno premijos. Nemanau, kad jai buvo lemta kada atsidurti pirkėjo krepšyje, ji čia trūnijo dėl rekla­mos. Maždaug: tik pažiūrėkit, koks kietas mūsų knygynas, turim tokių brangių knygų, kad niekas jų neįperka!

-        Kas nors ją vis tiek nupirks ir turės, – pasakė Taras.

-        Juokauji, ar ką.

-     Turėti tokią knygą tas pats kaip turėti dangų… – pa­reiškė jis.

Dievaži, jis man ėmė patikti.

Jau norėjau nudžiauti porą knygų, tačiau pardavėjai nenuleido nuo mūsų akių ir aš nutariau, jog pats laikas nešdintis.

Buvau gerai nusiteikęs, todėl „Marks and Spencer’s” pre­kybos centre toptelėjo, jog reikia atšvęsti mūsų ketveriukės pa­žintį. Ir Džemos įkurtuves. Tiesa, Taras dar nieko nežinojo.

-     Jūs su Džemą vegetarai? – paklausiau mėsos skyriuje. -Ne.

Aš įmečiau porą storų kepsnių į krepšį.

-        Klausyk, aš visai neturiu pinigų, – sunerimo Taras.

-        Aš irgi.

Kai žygiavom tarp lentynų, Tarui nematant pasikišau mėsą po švarku. Stebėjau jį akies krašteliu. Pamatęs, kad krepšys tuščias, atsisukęs ėmė žvalgytis, ar mėsa neiškrito ant grindų.

Paskui susiprotėjo.

Vargšas Taras! Fizionomija ištįso. Paėmiau porą dėžučių konservuotų pupelių, ir mes atsistojome į eilę. Nors tai anaiptol nebuvo pirmas kartas, aš ir pats ėmiau nerimauti.

Tarui iš baimės drebėjo kinkos, jis žvalgėsi į visas puses, ar kas nesusidomėjo mumis. Galvoj sukosi mintis, kad dėl Taro mus tikrai gali pastebėti, tačiau kasininkės visada tokios apatiškos, kad vežimėliu galėtum išsivežt ir dramblį.

Kai laimingai išsinešdinom, Taras padūko. Išsišiepęs lig ausų šoko aplink mane. Kartais Taras negali susival­dyti: jau atrodo, kad ramus, kai netikėtai pradeda va šitaip strapalioti.

-         O ką, jei grįžtume ir pakartotume? – pasiūlė.

-         Kitą kartą, – papurčiau galvą. Jis nežino, kaip reikia atrodyti švarinant parduotuvę. Turi atrodyti kaip nuobo­džiaujantis tipas, apsiperkantis nuobodžiai arbatėlei. Su tokia beatodairiško ryžto išraiška toli nenuvažiuosi. Pakeliui į namus užsukome į vieną gėrimų parduotuvę. Kai nusipir­kę alaus išėjome laukan, jis pakėlė švarko skverną. Aš net nepastebėjau, kada jis spėjo nudžiauti vyno butelį.

Stuktelėjau Tarui į nugarą, ir jis išsišiepė taip, lyg būčiau dovanojęs jam šimtą tūkstančių svarų. Hmm, galima sakyti, panašiai ir buvo. Jis jau žino, kaip gauti visko, ko širdis geidžia, tiesa?

* * *

Į namus Taras lėkė kaip ant sparnų.

-      Kokia bitė tau įgėlė? – tik pažvelgusi į jį burbtelėjo Džemą. Lilė jau niršo, kad taip ilgai negrįžau, bet pamačiu­si, ką su Taru veikėm, atlyžo. Nuėję su ja į kitą kambarį, kiek užtraukėm. Mes tikrai per daug vartojom, tačiau tą savaitgalį buvom padauginę ir dabar reikėjo mažint po truputį.

Taras sėdėjo ant grindų ir rodė Džemai tą konteineryje sužvejotą knygą, pasakojo apie knygyne matytą fotogra­fijų albumą ir kitus dienos nuotykius. Dzema žiūrėjo į jį beveik kaip į pusgalvį, ir tai mane erzino. Dar ir dėl to, kad ji ruošėsi jį palikti. Norėjau, kad ji susitaikytų su visom jo keistenybėm.

Mačiau, kaip Lilė, ištempusi kaklą Džemai už nugaros, žiūri į Taro knygą. Jis ėmė jai pasakoti, kaip norėtų piešti, Lilė visai susidomėjo. Ir aš pamaniau, kad neturėtume jo skaudinti ir taip žiauriai išspirti, kaip planavom. Gal reikėtų sugalvoti, kaip Tarui likti mūsų kompanijoje.

Pavalgėm karališkai. Kepsniai, vynas ir 1.1. Lilė rimtai puolė mėsą, nors mes jau ne vieną savaitę nebuvom jos ragavę. Vėliau sode susikūrėm didelį laužą.

Mes turim nuostabų sodą, pamatę tikrai iškristumėt. Sodo gale auga didžiulis aukštas medis, kurio šakos nusvi­rusios viršum gatvės.

Pavasarį nedidelėje lysvėje su Lile pasodinom daržovių ir gėlių, bet daugiau nebesiterliojom ir jos baigė apaugti piktžolėmis. Tą vakarą, pajutęs įkvėpimą, nuėjau jų varpyti, bet gan greitai nulaužiau kastuvą.

Žolėje žydėjo pienės, ir Taras užsivedė apie savo pa­veikslą ir kaip svajoja nupiešti didelę ryškią pienę Džemos

padovanotom pastelėm.

Buvo gražus vakaras. Džemą gulėjo apsikabinusi Tarą, abudu atrodė labai laimingi. Norėjau, kad ji apsigalvotų. Ketinom išsinešti miegmaišius ir nakvoti lauke, tačiau užėjo lietus ir mes grįžom į lovas.

Rytą pažvelgiau pro langą. Laužas buvo šlapias, tačiau vis dar smilko. Diena darganota. Tas vaizdas įsirėžė man atminty, nes ne kiekvieną dieną tokį matai. Prie laužo ant pieno dėžės sėdėjo Taras ir spoksojo į didįjį medį. Jis verkė.

Iš pradžių pamaniau, kad ant jo veido lietaus lašai, tačiau tai buvo ašaros. Velnias, pagalvojau.

Aš pakrutinau miegančią Lilę, kad ir ji pamatytų šį vaizdą.

Kad Taras nepastebėtų, abudu tyliai, slėpdamiesi už

užuolaidų, atsistojom prie lango. Buvo dar anksti.

- Ooo… – atsiduso Lilė ir, atsirėmusi alkūnėmis į palangę, stebėjo prie laužo verkiantį Tarą.

-Argi jis ne mielas? – pasakė ji. Aš apkabinau Lilę. – Argi jis ne mielas? – pakartojo.