XIII Skyrius

Taras

Sugrįžęs į kambarį, pasiėmiau Džemos dovanotas pasteles ir ėmiau piešti pienę. Pasidėjęs ant ke­lių lentutę, piešiau Vonės duotame storo popieriaus lape. Nors pastelės buvo ryškių spalvų, kokių man ir reikėjo, bet sekėsi prastai.

- Viskas gerai, – atsakiau, kai užsukusi Vonė paklausė, kokios nuotaikos. Ji pasiteiravo apie Džemą, ir man neliko nieko kito, kaip pranešti, kad ji nebežada sugrįžti. Po to snapą įkišo Džeris, irgi norėjo žinoti, kas vyksta. Atėjo ir Ričardas. Aš nesijudinau iš savo vietos ir mintyse variau juos iš kambario.

Kartais jaučiuosi kaip koks organas, išplėštas gyvam žvė­riui: net mažiausias tvinksnis matomas. Tai lyg nesibaigianti išpažintis. Aš galiu valdyti veido raumenis, tačiau dažnai pamirštu ir tada visi supranta kiekvieną mano jausmą.

Troškau skradžiai žemę prasmegti.

Jie vis varstė mano kambario duris ir žiūrėdami į mane šnekėjo vienas kitam linksėdami. Jie ėmė apkalbinėti Lilę ir Robį.

-Padugnės, – pasakė Džeris. Buvau priblokštas. Robis ir Lilė panašūs į padugnes, bet iš tikrųjų tokie nėra.

-      Nenorėčiau kokį rytą tokius gyvates rasti savo batuo­se, – tarė Vonė, aš nesusilaikiau nesijuokęs.

Pažvelgiau į Ričardą, nes juo labiausiai pasitikėjau. Jis nepratarė nė žodžio, tačiau atrodė it žemę pardavęs. Jie visi trys apstoję mane glėbesčiavo ir bandė visaip guosti, tačiau niekas negalėjo prilygti Lilės Žmogui Titanui.

-         Man jie patiko, – tariau.

-         O varge, – tepasakė Ričardas.

Vonė išdėjo į šuns dienas Džemą, neva neatsakingai elgiasi. Džeris įtikinėjo, kad palengva užmiršiu Džemą ir kad gal viskas tik į gera. Juokingiausia, kad visą tą laiką man prieš akis stovėjo toks vaizdas: ant manęs putojanti mama ir jai už nugaros stūksantis didelis kaip kalnas tėtis vis labiau besiniaukiančiu veidu.

-         Ji tik nori skraidyti, — paaiškinau.

-         Prieš bėgiodama turi išmokti vaikščioti, kur ten dar jai skraidyti, – pasakė Vonė.

Tačiau ir aš noriu skraidyti.

Robis pasirodė rytojaus dieną, o gal ir po dviejų dienų. Aš neradau sau vietos. Buvau nutaręs kurį laiką nesimatyti su Džemą. Turėjau vilties, kad ši pertrauka išeis į naudą ir pasiilgusi manęs ji vėl užsimanys draugauti. Nors, tiesą sakant, maža šansų, kai šalia jos Robis ir Lilė.

-         Džemą nori, kad Ūktumėte draugai. Negalvok, kad ji nenori tavęs akyse matyti, – pranešė Robis.

-         Aš norėčiau pabūti vienas, – tariau Robiui.

-     O kaip mes su Lile? Mes norime tave matyti… Išėjome truputį pasiganyti. Neužsiminiau, ką apie jį

kalbėjo anie. Apžiūrėjome porą konteinerių, pasisukinėjom keliuose knygynuose ir meno parduotuvėse, tačiau… nuo­taika buvo sumauta. Lengviau atsipūčiau, kai šias klajones pabaigėm. Paprašiau perduoti Džemai, kad kurį laiką mes nesimatysim.

-        Ji nusivils, – tarė Robis.

-        Nemanau.

Jis nieko nepasakė. Aš neklydau. Džemą buvo nuspren­dusi mane mesti.

Vėl su jais susitikau maždaug po savaitės.

-     Kai kas pas tave atėjo, – paskelbė Vonė tokiu tonu, lyg būtų užsikimšęs klozetas. Iškart supratau, kas mane aplankė. Žvilgtelėjau į laiptų apačią: Lilė ritmingai kraipė galvą, šoko ir žiūrėjo viršun išsišiepus kaip katė ar gyvatė, ar… tiesiog Lilė.

Neįprasta buvo matyti ją čionai. Visada taip su ja: sve­timuose namuose netiko. Lyg žvilgtelėjęs pro langą pama­tytum po ligustro krūmu šmurkštelint pitoną. Sakytum paprasčiausiai eiti gatve jai būtų pavojingas ir neįtikėtinas nuotykis. Gal ir taip.

-     Eime, – tarė ji. Aš planavau dar keletą dienų nesirodyti jiems akyse, bet…

Pasiėmiau švarką ir išsekiau paskui ją.

Diena buvo lietinga. Iki tol Lilę teko matyti tik naktį lauke ir pusiau nuogą įkurtuvėse. Šįkart ji vilkėjo ilgą sijo­ną, šluojantį balas. Ji ėjo šalia manęs su ta savo paslaptinga šypsena, lyg turėtų kokią paslaptį.

-     Kaip Džemą? – paklausiau.

-        O, puikiai, fantastiška ta mūsų Džemą, – pasakė ir nusijuokė ji. Turbūt atrodžiau nusivylęs, kad Džemą neliū­dėjo kaip aš.

-        Mesk iš galvos visus tuos tauškalus apie romantišką meilę, – pasakė Lilė ir susiėmusi už krūtinės ėmė verkš­lenti:- Nėra man gyvenimo, neištversiu be jos, oi, vargas man, vargas… – Ir atsirėmusi į sieną, ranka suspaudusi gerklę, iškorė liežuvį.

Turbūt jos žodžiuose būta tiesos, ame? Buvau per daug prilipęs prie Džemos. Matyt, kad pabėgęs iš namų kabinausi už bet ko, – reikėjo lazdos, reikėjo ramento. Turbūt čia ir buvo šuo pakastas.

Lilė atsitraukė nuo sienos ir paėmė mano ranką.

-Jai tavęs trūksta. Mums visiems tavęs trūksta. Man irgi.

Ji pasistiebė ant pirštų galų ir pabučiavo į lūpas. Pačiu tikriausiu ilgu bučiniu. Tada nuėjome gatve susikibę už rankų, šonu jaučiau jos kūno šilumą. Čia tai bent.

Kai įžengėme pro duris, prieškambaryje ji mane su­stabdė.

-        Mes jau namie! – suriko Lilė.

-        Palaukit dar minu… – išgirdom Robio balsą.

Durys atsidarė. Džemą atskriejo kaip raketa ir apkabinusi išbučiavo visai kaip tada stotyje.

-Aš pasiilgau tavęs, tikrai pasiilgau, negalėjau patikėti, kad taip tavęs pasiilgsiu, – pratrūko ji.

Ir dar nespėjusį susigaudyti Džemą su Lile įstūmė į kambarį, kur su alaus skardine rankoje stovėjo Robis. Jis šypsojosi ir linksėjo, o šalia jo…

Ta knyga! Negalėjau patikėti. Tai buvo ta šešiasdešimt svarų kainuojanti knyga, kurios savininkas turėjo būti mažų mažiausiai Dievas. Jie buvo padėję knygą ant seno medinio molberto, greta gulėjo kaspinu surišta milžiniška geltonų pienių puokštė. Ir didelis atvirukas su užrašu: „Tarui, su meile nuo Džemos, Lilės ir Robio”.

v

-        Cia man? Man? – vapėjau neatsikvošėdamas.

-        Tau! Tau! – atsakė jie choru.

Negalėjau patikėti! Jie atvertė tą nuotrauką, kuri man labiausiai patiko. Ji buvo uždengta gėlėmis ir Lilės iškar­pytais popieriniais lapeliais. Viskas užklota raudonu šilku. Tai buvo lyg paminklas man.

-        Bet… kaip jūs ją gavot? – Turėjau galvoj, kaip Robis sugebėjo ją nušvilpti, jei knyga buvo laikoma šalia kasos aparato, nuo kurio nė sekundei nesitraukdavo pardavėjai.

-        Tu esi vienintelis žmogus, kuriam ši knyga skirta, – tarė Robis.

-        Taip, ir nuo šiol tu mylėsi ne vieną, o tris žmones, – pri­dūrė Lilė ir įsisiurbė man į lūpas. Bučinys truko ilgai, kokias dvi minutes. Girdėjau, kaip klykaudama iš džiaugsmo Dže­mą ploja, o Robis skanduoja: „Eina, eina!” Jie net pradėjo skaičiuoti laiką.

Vidury bučinio aš pravirkau. Ne, nekūkčiojau, bet skruos­tais riedėjo ašaros. Jie pamanė, kad verkiu iš laimės, tačiau ne. Man dar taip buvo liūdna, kad netenku Džemos, ir Lilės žodžiai, tas bučinys viską priminė. Paskui Lilė pasistiebė – aš už ją gerokai aukštesnis – ir nulaižė visas ašaras nuo veido.

-     Dabar gyvensiu amžinai, – pasakė ji.

To fotografijų albumo jie tykojo ištisą savaitę. Trijulė kas­dien šniukštinėjo knygyne, laukdami momento. Kad niekas nepažintų, jie netgi persirengė kitais drabužiais. Prajuokino mane, nes Džemą ir Lilė dar galėjo užsimaskuoti, tačiau bedančio Robio su didžiule skiautere neįmanoma neįsidėmėti.

Šiaip ar taip, maždaug po šešių dienų, kai jie vis dar nežinojo, kaip nukniaukti tą knygą, Robis besisukinėda­mas nugirdo pardavėją skundžiantis. Kažkas turėjo ateiti pakeisti, tačiau taip ir nepasirodė. Taigi knygyno vedėjo pavaduotojas ar kas išleidžia tą pardavėją arbatos ir pats atsistoja už prekystalio. Suskamba telefonas, ir tas pava­duotojas eina atsiliept.

Robis tuo momentu neturėjo dailės studento aplanko, kuriame buvo suplanavęs išsinešti albumą. Ir štai staiga -vienui vienas priešais grobį visiškai nepasiruošęs…

Robis paprasčiausiai pasikišo knygą po pažastimi ir išdrožė pro visus, pro grožinės literatūros skyriaus parda­vėjas, pro informaciją, pro vaikštinėjančius pirkėjus, pro darbuotojas, kraunančias knygas ir klijuojančias kainas. Pasispaudęs šį šedevrą po pažastim, jis pražygiavo pro juos visus, tiesiai po nosim. Gatvėje jie su Džemą greitai pasuko už kampo, o paskui dėjo į kojas.

Dėl manęs. Jie tai padarė dėl manęs.

Priėjo Džemą, ir abu ėmėm sklaidyti knygą. Šypsodami rodėme viens kitam labiausiai patinkančias nuotraukas. Tuo pat metu kažkur giliai kirbėjo klausimas: o kas toliau? o kas toliau?

Lilė ir Robis sėdėjo prie stalo. Jis kažką bėrė ant folijos lapelio.

-     O taip, – tarė Džemą.

Robis padavė lapelį Lilei. Ji uždegė degtuką ir pakišo po folija. Ėmė kilt baltas saldus dūmas. Lilė prisikišo foliją prie burnos ir – chop! – prarijo tą baltą dūmą, po to kietai sučiaupė lūpas. Sunku pasakyti, kiek išbuvo sulaikiusi kva­pą. Paskui lėtai iškvėpė ir išsišiepė kaip gyvatė.

-        Dabar man gera.

-        Kas tai? – paklausiau.

Lilė pakrutino pirštais ore, tartum tai būtų kas nors klaikaus ir magiško.

-     Heroinas, jėga!

-     Tikrai? Tikrai heroinas? Tikrai? – pasibaisėjau. Robis ruošė dar vieną dozę. Lilė – narkomanė, Lilė – narkomanė, blaškėsi galvoje mintis.

Turbūt esat girdėję tas pasakas: nors kartą pabandai ir -aleliuja, užkimbi visam gyvenimui. Tavo gyvenimo perspek­tyva: plėšti pensininkes ir už kelis svarus grabalioti seniams kelnėse, – kad suveiktum dar vieną dozę. Robis atkišo foliją Džemai. Ji man nusišypsojo, čirkštelėjo degtuką, ir chop! Pa­mačiau, kaip jai iš šnervių ėmė rūkti dūmelis. Matyt, ji kažką darė neteisingai, nes Robis ir Lilė pašokę ėmė šaukti:

-     Neišleisk dūmų, neišleisk dūmų…

Ji vėl įtraukė pro nosį ištekėjusią srovelę.

-     Tai labai svarbus dūmas, – paaiškino Robis. O Dieve, o Dieve, baisėjausi.

Paskui Robis paruošė dozę ir man, bet aš papurčiau galvą. Jis tik nusikvatojo ir sutraukė ją pats.

-     Ei! – užsipuolė jį Lilė. – Ei, čia Taro dozė, ką tu darai? Robis tik išsižiojo išleisti dūmų, atrodydamas kaip

vaiduoklis. Lilė jau buvo rimtai bepasiuntanti, kai Robis išsitraukė nedidelį maišelį.

-        Dar daug yra, – pakratė maišelį jai po nosimi, ir Lilė išsišiepė.

-        Pabandyk, nieko nebus, – kreipėsi į mane Džemą. – Vi­sai nekenkia, tiktai gera, ir tiek.

-Aš nenoriu. Lilė ėmė šaipytis.

-       Tu nenori būti narkašas kaip mes? Tu narkašas, Tarai? -Ne.

-    Nuo trupučiuko heroino netapsi narkomanu. Kad taptum narkomanu, tavo smegenys turi dirbti kaip narkomano.

-    Aha, juk tu jį vartosi ne bėdos spiriamas…

Džemą atsiduso ir atsirėmė į kėdės atkaltę. Žvilgtelėjau, ar jos veidas nors kiek pasikeitęs. Ji atrodė… laiminga.

-Viskas gerai, Tarai, pabandyk. Galėsi daugiau niekada neimti, tačiau nors kartą pamėgink. Viską nors kartą reikia išbandyti. Visi tie plepalai apie vienintelę lemtingą dozę yra pasakos, pats žinai.

-     Pasakos vaikams gąsdinti, pasakos, kuriomis nori išlaikyti mus po padu, – pridūrė Lilė.

Robis paruošė dar vieną ir vėl atkišo man.

-        Heras – geriausias dalykas pasauly. Stai kodėl gydytojai laiko jį sau patiems. – Ir jis lėtai pamerkė man akį.

-        Aš pati geriau už visus gydytojus žinau, kas man nau­dingiausia, – pasakė Lilė.

Aš žiūrėjau į folijos lapelį ir nesumečiau, ką daryti…

-     Žiūrėkit, jis turbūt spjaus į galimybę patirti didžiausią kaifą pasaulyje, – tarė Lilė.

-     Daugiau liks mums, – pridūrė Robis.

Tada pagalvojau: negi ką prarasiu pabandęs? Robis pa­davė žiebtuvėlį, ir uždegęs jį pakišau po folija. Balti miltukai pavirto į rusvą lašą, kuris ridinėjo po foliją. Tada – chop!..

Patirtis kartais gali būti naudinga. Gali jos gauti ben­draudamas su žmogumi arba pabandęs narkotikų. Patirtis atveria duris, kurios visada buvo, tačiau tu jų nepastebėjai. O galbūt patirtis išsvies tave į kitą erdvę. Šįkart ta patirtis buvo Lilė, Robis ir Džemą, dedantys visas pastangas, kad aš jausčiausi vienas iš jų, tačiau ir narkotikai. Visos tos juodos mintys: apie išsiskyrimą su Džemą, apie mamą ir tėtį, apie pabėgimą iš namų. Visas liūdesys. Visas skausmas…

Visa tai kažkur išgaravo, aš pats nutolau nuo to šlamšto… pakilau ir nuskridau…

Atsišliejau į atkaltę ir pažvelgiau į knygą, paskui į juos. Džemą nusišypsojo, tokia plačia švelnia šypsena, o jos akys blizgėjo kaip stiklas.

-     Geriau? – paklausė.

Aš tyliai linktelėjau. Nebuvau devintam danguj, tačiau viskas, visos nuoskaudos dingo. Džemą atsisėdo šalia ir lyg palindo po mano ranka.

-        Tarai, tu būsi su manim?

-        Taip, – pasakiau. – Taip, būsiu.

-Aš vos nesugadinau visko, ar ne? – paklausė ji.

-     Nuo šiol abu gyvensite pas mus, – pasakė Lilė. – Juk taip?

Ką aš galėjau atsakyti? Pajutau, kad imu mokytis gyventi.

-     Taip!