XIV Skyrius

Lilė

YOU GET UNDER MY SKIN BUTI DON’T FIND IT IRR-I-TATING

YOU ALVVAYS PLAY TO WIN BUT I WON’T NEED REIIA-BIL-I-TATING

OHNO

ITHINK T’M ON A-NOTHER VVORLD

VVITH YOU… WITH YOU

FM ON ANOTHER PLANET VVITH

YOU… VVITH YOU-OO ANOTHER GIRL ANOTHER PLANET ANOTHER GIRL ANOTHER PLANET*

The Only Ones

Visur laisvė. Tai paslaptis.

Tiktai tu nesi laisvas. Šoki pagal kitų dūdelę: sėdi, kol pa­sako: „Stokis!” ir stovi it įbestas, kol sukomanduoja: „Eik!”

Gal tau net patinka. Juk taip lengva. Nereikia nieko gal-voti. Net nebūtina ko nors jausti.

Kartais traukau pečiais, kaip ši žemė mane dar nešio­ja. Mama, tėtis, mokykla – visi nėrėsi iš kailio, kad mane įspraustų j kampą. Buvo uždarę su geruoliais ir įkišę pas šunsnukius. Ko tik man nedarė, nesinori net pasakoti. Bet aš atsilaikiau.

O kaip tu?

Tai smegenų plovimas, suprantat? Turi eiti į mokyklą, laikyti egzaminus, stoti į universitetą ar koledžą, gauti darbą, ištekėti ar vesti, nepavėluoti į traukinį, antraip tavo gyveni­mas nueis šuniui ant uodegos. Taigi. Vos gimęs pakliūvi į jų nagus. Jie saugo kiekvieną tavo žingsnelį. Kai pats turėsi vaikų, jie ir jiems lieps nešioti plastikines kaukes ir įkvėpti tik tada, kai į skylę virš nosies įmes pensą.

Ištempk ausis: tetulė Lilė žino, koks iš tikrųjų yra šis pasaulis.

Oras nemokamas. Ką, ne naujiena? Puiku. Maistas nemo­kamas. A, šito nežinojai! Klausykis. Aš tave išmokysiu.

Pirmiausia turi susirasti parduotuvę „Maisto prekės vel­tui”. Atsidarai duris, išeini į gatvę ir žingsniuoji. Kada nors būtinai prieisi tokią parduotuvę. Jeigu ji didelė, vadinsis „Sainsbury”, „Tesco” arba „Morrison’s” prekybos centrais, jei mažesnė – bus su „Smith’s”, „Scholl’s” ar „Singh’s” iška­bom. Pavadinimas nesvarbu. Maisto produktai bus sukrauti lentynose, dėžėse, maišuose, skardinėse, riogsos didžiulėmis krūvomis ir rietuvėmis ant grindų. Ko tik nori, viskas tavo.

Įeini į vidų, apsižvalgai, ko norėtum, tada paėmęs kiši po švarku arba dedi į nuosavą krepšį, nešiesi namo ir valgai.

Aha, įtariu, manei, jog prieš parsinešdamas maisto į namus, turi pereiti visą užburtą ratą: mokykla – koledžas -darbas – atlyginimas – pinigų mokėjimas parduotuvės kasoje. Taip?

Per daug klausai kitų.

Kartą apšvarinus parduotuvę, tau atsivers akys – „Maisto prekės veltui” stovės ant kiekvieno kampo. Paprastai turėsi saugotis tik tų žmonių, kurie įsikalę į galvą, jog jie yra vie­ninteliai maisto savininkai, todėl parduotuvėse trumpam turėsi pasiversti nematomu žmogumi.

Tai nesunku. Tereikia panorėti, ir tu gali tapti bet kuo. Tai didelė paslaptis. Tu stebuklingas! Tu fantastiškas! Esi kas tiktai nori. Patikėk!

Išlaisvink maistą! Taip!

Jei tie žmogėnai, kurie save vadina visų tų prekių savi­ninkais, sučiups tave, negaišk laiko ginčams – jie jau nepa­taisomi. Geriau nešk kudašių. Kada nors – galbūt tą dieną tavo aura bus skylėta – tave gali pagauti. Tada nutemps į policiją, iš ten – į teisiamųjų suolą. Turėsi šlamančių – pripai­šys baudą. Jei ne – gausi viešųjų darbų. Nieko tokio. Dažnai taip neatsitiks. Pažįstu žmonių, kurių nepagavo metų metais. Visi tie gąsdinimai apie kalėjimą – vėlgi smegenų plovimas. Pasakysiu tau: atidirbti tereikės keturiasdešimt ar šimtą va­landų. Kokia alternatyva? Visą gyvenimą kasdien trenktis į darbą? Už kokį nusikaltimą tokia bausmė?

Kartais matau pro langą tuos žmogelius-sraigtelius šliau­žiančius į darbą ir atgal, einančius mokytis, kaip dirbti ir t. t. Ir man knieti jiems sušukti:

- Ei! Paklausykit! Jūs tikrai ne taip gyvenat…

Bet aš neaušinu burnos, bergždžias reikalas. Turbūt jie sveria apie šešiasdešimt tūkstančių tonų. Aš esu per švies­metį nuo tokių žmonių, jie manęs net nepastebi.

* * *

Nori sužinoti dar daugiau? Ištempk ausis: pasakysiu jums viską.

Tu gali daryti bet ką, kas tik šauna į galvą.

Tu manim netiki. Manai, kad tai mergiotei ne visi namie. Aha, man ne visi namie, nes aš esu aš. O kas tu? Tu tai jie. Net nežinai šito. Kertu lažybų, kad nė nebandei sužinoti.

Pameni, kai mažas iškrėsdavai kokią šunybę ar pasaky­davai ne tai, ką reikia? Suaugusieji aprėkdavo tave neklau­žada ir negeru vaiku.

Tačiau netiesa, tu darei blogą darbą, bet pats nebuvai blogas. Tu esi gražus. Tu nuostabus, nors ir ką darytum, yra nuostabu, nes tai darai tu. Tu stiprus: gali daryti bloga ir žinoti, kad tai bloga, arba daryti gera ir žinoti, jog tai gera. Tačiau tavęs tas nekeičia. Tu esi tu.

Ištempk ausis. Tu gali būti kuo tik panorėsi. Tačiau būk atsargus. Tai burtai. Magija. Klausykis šių žodžių. Tu gali būti kas tik nori, tu gali daryti ką nori. Tu gali būti kas tik nori, tu gali daryti ką nori. Išmok šį burtažodį.

Tu esi viskas… Viskas ir kiekvienas, bet kas. Aš – geriau­sias įrodymas. Kol išlieki savimi, tol gali pakęsti didžiausią pažeminimą ir netgi jausti malonumą, nes tu, o ne kas kitas, tai patiria. Gali net bučiuoti jiems subines, jei nėra kitos išeities. Tik įsiklausyk į jų, mokytojų, tėvų, politikų žodžius. Jie nepavargsta kartoję, kad esi ilgapirštis, jei mėgsti vogti, esi kekšė, jei ištvirkauji, esi narkašas, jei mėgsti svaigintis. Jie nori įsibrauti į tavo smegenis ir jas valdyti.

Turbūt manai, jog tėveliukai tave myli, bet užtenka išklysti iš tiesaus kelio, ir jie sumaišys tave su žemėmis, galiu tai paliudyt. Jie baudžia už tai, kad nori būti savi-

mi. Neužkibk ant jų kabliuko. Niekas negali tavęs pakeisti, išlik gražus.

Aš viską išbandžiau, viską. Įsivaizduojat – išbandžiau. Viską, ko tu niekada nedrįsai padaryti, apie ką svajojai ir ką geidei patirti, bet paskui išmetei iš galvos, nes supratai, kad niekada nepadarysi. Aš tai padariau, aš padariau vakar, kol tu dar gulėjai lovoje.

Ką pasakysi? Kada tavo eilė?