XIX Skyrius

Vilkėdama pižamą, Lilė apžiūrinėjo save veidrodyje. Šiomis dienomis ji beveik neina į gatvę, todėl jai ir nereikia kitų drabužių. Atsisukusi ji žvilgtelėjo, kaip Selė duriasi į ranką, ir nusišypsojo savo plačiąja šypsena. – Taip! Na, Sele?

-Geriau, – atsiduso ši. Ištraukusi adatą, Selė atsargiai serve­tėle ja nušluostė ir padėjo. Ji visada tokia tvarkinga ir švari.

Kai tik pradėjome dirbti, nustojom naudotis tais pačiais švirkštais. Taip protingiausia. Anksčiau abi apsieidavom su tais pačiais švirkštais, tačiau dabar dalijuosi tik su Taru. Jei aš ir pasigavus kokį AIDS, vis tiek užkrėsiu jį kitokiu būdu.

-    Aš laukiuosi. – Šie Lilės žodžiai trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Sakės!

-      O Dieve! Ką gi tu dabar darysi? Ką darysi?

-      Ak, Lile, – liūdnai tarstelėjo Selė.

Buvo baisu. Visai neseniai Selė taip pat buvo nėščia ir po aborto jaučiasi klaikiai.

-   Ar jau buvai pas gydytoją? Ar jau paskyrė aborto dieną? Lilė žybtelėjo akimis, ir aš loštelėjau lovoje. Ji baisiai

ūmi ir nedažnai apdovanoja mane tokiu žvilgsniu. Mes juk kaip seserys.

Ji pasilenkė prie manęs.

-Paklausyk, misis Sesute. Zinai, kadaro negyvi kūdikiai? Jie sugrįžta ir vaidenasi. Jų visur pilna, aš juos matau. Taip, tie kūdikiai skraidžioja palubėse ieškodami savo mamų, kurios jų atsikratė ir nedavė jiems užgimti… – Lilė nė akimirkos nenuleido akių nuo Selės. Prisiminiau, kaip Lilė nepratarė nė žodžio apie Selės abortą, tik šypsojosi. Po šios Lilės tirados Selė sutriko…

-    Aš neketinu žudyti savo kūdikio. Jis mano. Niekas jo nenužudys.

-    Aš tau neliepiau jo žudyti.

-    Dar kartą sakau: aš nežudysiu savo vaikelio. Aš jį pa­gimdysiu. Tai bus mano vaikutis. Vaikutis, Džemą…

Aš žvilgtelėjau į Selę. Niekas nepasakytų, kad ši mandagi mergina moka pastatyti ragus.

-   Tu prostitutė ir narkomanė, Lile. Privalai pasidaryti abortą, – pasakė ji.

-     Tu siūlai man nužudyti savo kūdikį? Tu man siūlai?..

-     Abortas būtinas tavo kūdikio labui.

-     Tu nori nužudyti mano vaikutį? Tu šito nori? Tu nori jį nužudyti? Tada, eikš, nagi eikš, nugalabyk jį, dabar pat.

-     Tavo kūdikis jau dabar narkomanas. Kūdikis tavo pilve pripumpuotas heroino kaip ir tu pati. Tu nori pa­gimdyti narkomaną? Tu šito nori? Šitaip tu myli savo prakeiktą kūdikį?

Atrodė, Lilei akys iššoks ant kaktos.

-Jeigu aš esu sumauta narkomanė, ar nori pasakyti, kad man verčiau pūti po velėna, jei tokia esu? Ar aš tave gerai supratau?

-   Aš tau sakau, kad nedora prieš tavo pačios kūdikį, jei vartoji heroiną. Kas tu per motina?..

Selei daugiau nebereikėjo nieko sakyti. Lilė pašoko nuo lovos ir ėmė žirglioti po kambarį daužydama sau krūtinę ir ieškodama žodžių. Sėdėjau sulaikiusi kvapą. Kai jos imasi, geriau susirasti slėptuvę. Buvau pasirengusi nerti po stalu.

-Aš galiu mesti kada panorėjusi… – pagaliau ištarė Lilė.

Selė tik nusijuokė. Kitomis aplinkybėmis būtų buvę juokinga, tačiau ne tuo metu. Aš jau pamečiau skaičių, kiek kartų bandėme atsisakyti heroino. Sunku pasakyti kodėl, nes anksčiau viskas buvo lengviau. Galbūt laužtis sunkiau, kai seniai vartoji. Pirmiausia ima krėsti drebulys, paskui ima skaudėti visą kūną, diegti pilvą, ir kad neprivarytum į kelnes, turi kas penkios minutės lakstyti į tualetą. Pradeda skaudėti dantys, ima laužyti kaulus, mausti po duobute, ir pagaliau pradedi vemti.

O tau tereikia vienos vienintelės dozelės, kad Misteris Heroinas leistų tau pasijusti… mmmmm. Tie laikai, kai tu galėjai pakartoti Lilės frazę seniai praėjo.

Lilė mane pribloškė: niekad nebūtų atėję į galvą, kad ji nori kūdikio, tai yra kad be heroino jai reikia ko nors daugiau.

Lilė į Selę pažiūrėjo taip, kad ši, ramiai sėdėjusi ant lovos, ėmė po truputį stotis. Atrodė, Lilė tuoj skels jai antausį…

Tačiau ji apsisuko ir išėjo iš kambario. Klaiku.

Vėl atsisėdusi Selė užsidegė cigaretę.

-                 Duok ir man, – paprašiau atsistojusi šalia. Vaikščiojau iš kampo į kampą leisdama dūmus ir bandy­dama nusiraminti. Užtraukusi dar keletą dūmų, Selė tarė:

-    Geriau aš eisiu.

-    Ne ne, niekur neik, viskas bus gerai, — puoliau jos raminti. Ji buvo išbalusi, nes savo pasiutusiu charakteriu beveik nenusileido Lilei. Tiesa, Selė nelakstydavo po namus laidydama gerklę, bet vis tiek. Kitame kambaryje Lilė paleido muziką – „Lurkying About”, nuotaikingą, mūsų dažniausiai klausomą dainą. Muzika pasklido po visus namus, tačiau gera nuotaika dar nepasiekė miegamojo. Vis dėlto įsivaizdavau į save sugrįžtančią Lilę, už sienos šokančią džaivą.

-    Matai? Jai tuoj praeis.

Dainai įpusėjus, įžengė Lilė. Nenuleisdama nuo mūsų akių, ji šoko džaivą, tačiau atrodė, kad šoka kažkur kitur, savoje erdvėje.

-    Sėlinam, sėlinam, sėlinam… – niūniavo ji.

Paskui kažką ėmė krapštinėti ant savo tualetinio staliuko. Jos lūpos plačiai šypsojo Lilės šypsena… Tada atsisėdo ant lovos ir apkabino Selę.

-     Nepyksti, Sele? Ne?

-     Ne, viskas gerai.

-     Puiku, Sele, mes vėl draugės. Sielos seserys…

-     Tikrai? Sielos seserys? – Tačiau Selė dar neatrodė vi­siškai atlyžusi.

Lilė pakilo ir ėmė marširuoti tarp lovos ir sienos.

-     Cia gyvens vaikelis, aišku? Faktas kaip blynas. Taip… Kūdikis, aišku? Tik pagalvokit. Aš būsiu motina. Viskas pasikeis. Ar ne? Kaip Selė sakė, aš negaliu vartoti hero, jei esu motina. Suprantat, neturiu teisės. Kai esi mama, negali vaikščioti po namus apdujusi, juk taip?..

-     Taip, taip, – pritariau jai, kad vėl neįsipliekstų ginčas.

-     Cia gyvens vaikelis, Sele, aš turėsiu vaikelį. Būsiu jo mama, ir tu, Sele, būsi jo mama, ir Džemą, ir mes visos trys turėsim užraukti herą ir pradėti naują gyvenimą…

Lilė žvelgė į mus trokšdama užkrėsti savo tikėjimu.

-     Jūs negalėsit čia pasirodyti susišovusios dozę, ir kol aš laukiuosi, neduosite man heroino…

-     Ne, aišku, ne, – užtikrinau ją, netgi Selė linksėjo.

-     Matot? – Lilė išsišiepė iki ausų. Net aš pradėjau įsijausti.

-      Viskas turi pasikeisti. Kai atsiranda vaikų, turi pamiršti heroiną. Buvo puiku, tačiau dabar bus kitaip…

Ėmiau suvokti, ką ji turi galvoj. Mes pradėjome kalbėtis. Paaiškėjo, kad jau visas mėnuo, kaip ji laukiasi. Kūdikis mūsų namuose turėtų atsirasti prieš Kalėdas.

Kūdikis.

Tai reiškia, jog privalai pradėti kitokį gyvenimą…

Suprantat, ką noriu pasakyti? Kol Lilė savyje nešioja kūdikėlį, negali liesti heroino. Tai būtų nedora. Lygiai taip pat būtų nedora palikti ją vieną be heroino. Taigi mes visi penki turime padėti tašką, nes nuo pat pradžios viską darėme drauge. Turime mesti, kad padėtume Lilei. Ir jos vaikeliui.

Stai kaip viskas pasikeitė. Viskas ėmė įgauti prasmę. Po poros dienų visi tik ir kalbėjo apie vaikelį.

Lilė su Robiu ėmė kurti planus: jis susiras darbo, o mes visi išsikraustysim iš Miesto gatvės, kur, neslėpsiu, gana prišnerkšta. O Lilė užrauks darbą pakelėse, ims auginti sode daržoves, laikyti vištas ir panašiai.

Žinoma, vaikučio tėčiu ir mama bus Robis ir Lilė, tačiau jis priklausys ir mums visiems. Robis ir Taras ruošiasi sode pastatyti nedideles sūpuokles – tik vaikučiui. Aišku, teks palaukti, kol jis ūgtels, kad galėtų suptis, bet vis dėlto. Ir Robis su Taru jau rausia konteinerius ieškodami vaikiškos lovytės ir kitokių daikčiukų. O aš su Sele planuoju užsiimti mezgimu. Ar galit įsivaizduoti mane su virbalais!

Tačiau visų pirma – ir tai svarbiausia – mes visi nutarėme mesti heroiną. Gerai, kurį laiką pakaifavom. Ne, aš nesi­gailiu. Ir kodėl turėčiau? Sutinku, heroinas pareikalavo aukų. Kitaip ir būti negali. Net eidamas per gatvę gali patekti į aukų sąrašą. Bet visa tai jau per ilgai užsitęsė. Dabar pats metas… Seniai jau supratom, tiktai laukėm tinkamo momento, tinkamos progos. Ir ta valanda išmušė, kaip įprasta, Lilės dėka.

Heroino istoriją aš lyginu su meilės romanu, kuriam atėjo galas. Aš ir Heras skiriamės. Tiesiog nuostabu, kad apsispręsti mums padėjo tas Lilės kūdikis. Žinot, kaip koks kūdikėlis Jėzus.

Vaikelis viską apverčia, teisybė?

Aš iš tikrųjų nekantrauju visiškai atsikratyti narkotikų. Su heroinu dedasi keisti dalykai. Iš pradžių nuo jo taip gera.

Bet paskui, kai organizmas prie jo pripranta, jo poveikis pasikeičia. Heroinas tampa reikalingas vien tam, kad jaus­tumeis normaliai, suprantat? Kai imi laužtis, pabundi rytą jausdamasis šlykščiai. Susileidi hero, kad praeitų skausmas, ir daugiau nieko. Visai kaip vaistai. Daraisi pensininke, kuri rytą pradeda nuo tablečių, – kad pratemptų dieną.

Ar reikia sakyti, kad tada heroino reikia ir reikia, ir reikia: vejiesi drakoną, vejiesi kaifą. Darai tai vis dažniau ir vis didindamas dozę, kol nusigaluoji ir keletui dienų turi padėti adatas. Bjauriausias dalykas, kad po sauso laikotar­pio heras vėl veikia nuostabiai. Tuomet spaudi švirkštą ir… mmmmmmmm!

Kalbantis apie tai paaiškėjo, kad visi jaučiam tą patį. Aš ėmiau baimintis, nes Lilė su Robiu nepraleidžia nė dienos. Mudu su Taru bent darome pertraukėles.

Nors ir dėl Taro baugu. Jis pasidarė toks ciniškas. Pažįstate Tarą, jis visuomet viskuo taip karštai žavėdavosi, na, kad ir manimi, gėle ar žvaigždėmis naktį. Viskas jam buvo nuosta-bu. O dabar neberupi. Šiomis dienomis nebesuprantu jo.

Nepasakyčiau, kad aš pati pasikeičiau, nors ir dažnai jaučiuosi bjauriai. Tačiau Taras tikrai pasikeitė.

Kartais pagalvoju, kad galbūt man labiau patiko anks­tesnysis Taras, žinoma, ne tada, kai vaikščiodavo nukabinęs nosį, bet…

Be to, jis meluoja – apie heroiną, suprantat? Pavyzdžiui, kartais pristingam heroino. Jis aiškina, kad nebeliko nė kruo­pelytės, ir aš mintyse keikiuosi, jog teks kentėti. Tačiau Taras išeina ir po kurio laiko parsliūkina stiklinėmis akimis.

- Tu ką tik susileidai, – sakau aš jam.

Jis neneigia. Prieš kelias dienas taip ir buvo. Patenkintas sėdėjo ir linguodamas galvą kartojo:

-    Taip, taip, trupučiuką…

Jam nieko nereiškia rimtu veidu postringauti, kad dviem dozėm miltelių nebūtų pakakę ir jeigu mudu būtume pasi­daliję, dabar jaustumėmės siaubingai, todėl jis pamatęs, jog mums abiem bus geriau, jei jis susileis vienas. Taras kone įtikino save, kad elgiasi protingai, ir ne juokais užpyksta, kai bandau jam prieštarauti.

-    Galėjai duoti ir man, – sakau.

-    Galėjau, bet nedaviau, – atšauna ir išsišiepia kaip gyvatė. Paskui ima dėstyti, kad jam būtina eiti ir dar kiek nusipirkti, neva jam labiau reikia nei man. Negi Taras mano, kad juokas masažinėje trinti senius? Gal jis mano, kad man patinka? Negi nesupranta, kad tuo metu aš noriu atsidurti kitur?

Tačiau jam vienodai rodo. Taras tiki kiekvienu savo zodzm.

-    Aš negaliu be hero, Džemą, – aiškina jis. Aha.

O dabar įsivaizduokit – vaikelis!.. Po teisybei, aš pati ėmiau dėl jo kliedėti. O jeigu ir aš pastočiau? Galėtume savo vaikus auginti kartu, ir jie taptų tokiais pat bičiuliais kaip mes su Lile. Aišku, niekada nežinai, kokie bus tavo vaikai, tačiau aš neabejoju, jog gyvendami šalia jie neturėtų kitos išeities, kaip tik susibičiuliauti. Man jau šešiolika, galėčiau mesti savo užsiėmimą ir išsirūpinti bedarbės pašalpą…

Būtų puiku, nes mane ima užknisti tas darbas. Aš vis kartoju sau, kad tai tik darbas, gerai apmokamas darbas, nė kiek ne prastesnis už kitus. Žmonės prietaringai žiuri į seksą, tačiau viso labo tu tik kažką darai su savo kūnu. Aš mėgstu pasišaipyti iš to. O kartais pagalvoju: esu čia tam, kad padaryčiau tuos žmones laimingus, ir man pavyksta. Kokią neblogą dienelę matau, kaip mūsų klientai į masažinę atsliūkina kaip kokie šunys, o išeina tartum princai. Nėra ko slėpti: jei jų piniginės būtų tuščios, tokias kaip aš jie matytų it savo ausis. Bet vis dėlto… darbas lieka darbu? Galėčiau ir geriau leisti laiką, tačiau čia gerai uždirbi, ir tiek.

Aš galvoju darbe padėti tašką rimtam seksui. Aišku, uždirbsiu mažiau, bet vis tiek palygint neblogai. Galbūt kai mes visi nulipsim nuo adatos, aš galutinai mesiu šį darbą ir taip pat pasigimdysiu vaikutį.

Beje, aš jums nepasakojau, kad kažkurią dieną Lilė vos nenusistagaravo?

Buvo siaubinga. Galiniame miegamajame paeiliui lei­domės. Kitame kambaryje mūsų laukė keli draugai, taigi susileidę ėjome pas juos. Lilė buvo paskutinė, todėl liko viena. Buvo keista, mat Lilė paprastai nepasižymi tokia kantrybe eilėje prie heroino.

Sugrįžau į miegamąjį tik todėl, kad buvau palikusi ci­garetes. Lilė gulėjo ant lovos, ir iš pradžių man dingtelėjo, jog ji užsnūdo. Tačiau jos oda buvo keista. Pamėlynavusi. Aš spoksojau į ją nieko nesuvokdama, kol pamačiau įbestą švirkštą. Tada atsiminiau Taro pasakojimą apie Alaną ir Heleną. Matot, adata tebestirksojo venoje. Lašelis kraujo buvo patekęs į švirkštą ir…

-Tarai, Robi, Tarai, Robi! – suklykiau. Pamaniau, kad Lilė nebegyva. Prišokusi pasodinau ją lovoje. Po to prisiminiau kraują švirkšte ir sumečiau, kad tai labai pavojinga. Jeigu oro burbuliukas patenka į kraują ir nukeliauja į smegenis… Todėl žaibiškai ištraukiau adatą ir sulenkiau ranką, ir tada iš skylutės ėmė tekėti juodo kraujo srovelė. Juodas kraujas. Galvoje sukosi mintys apie Alaną ir Heleną, aš nė karto nepagalvojau, kad kuriam iš mūsų irgi taip gali atsitikti. Atlėkė Robis, paskui Taras. Lilė vis labiau mėlo. Taras vėl ją paguldė, nes norėjo daryti širdies masažą, tačiau Robis vėl pasodino. Jam atrodė, jog Lilei geriau sėdėti. Keletą kartų paplekšnojau jai per skruostus. Ji kiek sukrutėjo.

Stojusioje tyloje išgirdau, kaip ji porą kartų kvėptelėjo. Paviršutiniškai, vos vos.

Manau, kad tuo metu mes visi sulaikėme kvapą. Taip pat ir Lilė. Aš vėl jai pliaukštelėjau, po to dar keletą kartų, ir ji vėl įkvėpė, šį kartą giliai ir trūksmingai, o jos veidas truputį paraudo.

Tuomet pastatėme ją ant kojų ir ėmėm vedžioti po kam­barį. Ji pradėjo gaivelėtis ir kažką panosėje murmėti. Mane pagavo siaubas, nes, – kad ir labai keistai skamba, – neaplei­do mintis, jog Lilė skelbia mums kažkokią žinią iš anapus. Juk ji buvo mirusi, jau nebekvėpavo, o širdis nebeplakė. Šiurpas krėtė pagalvojus, jog ji, lyg kokiame siaubo apsaky­me, grįžta iš mirusiųjų pasaulio perduoti mums kažkokios baisios žinios. Aš rimtai troškau, kad Robis su Taru pagul­dytų ją ant lovos ir leistų ramiai numirti…

Po kurio laiko jos žodžiai tapo suprantamesni: viso labo ji teprašė mus palikti ją ramybėje…

Greit ji atsigavo. Rodėsi taip keista, kad vėl normali. Juk jei būčiau nors porą minučių pavėlavusi, jau niekuo nebū­tume jai pagelbėję. O štai prieš mus vėl ta pati Lilė.

Vėliau, kai bent kiek prasigaravo narkotikas, ji bandė šį atsitikimą nuleisti juokais.

- Gyvenk greitai, mirk jaunas, – kartojo ji.

Visai nebuvo juokinga, tačiau, kas keisčiausia, Lilė kva­tojosi. Garbės žodis, ji turbūt nebijo mirties. Lyg tai būtų tik dar vienas nuotykis.

Paaiškėjo, kad tąkart ji iškart susileido dar vieną, mažesnę dozę. O heroinas buvo stipresnis nei įprasta. Mes tai aptari-nėjom, kai ji kitame kambaryje galavosi mirtimi.

Tačiau baisiausias dalykas… tiksliau, dar vienas baisus dalykas, hmm… Matot, tai atsitiko beveik prieš dvi savaites.

Niekas nieko nesakė. Žinau, žinau, tokiu metu jos pilve tėra mažytis gniužulėlis, jokio panašumo į žmogų. Tačiau kad ir kokio dydžio jis būtų, aš nepaliauju galvojusi, kad jis taip pat buvo pamėlynavęs. Baisu, jei tai pakenktų kūdikiui. Suprantu, kad nusišneku, juk Lilė labai trumpai tebuvo atsijungusi, be to, tai tik pirmosios nėštumo dienos. Jei kas bus blogai, ji persileis ar šiaip. Vaikelis! Tik pagalvokit…