XV Skyrius

Džema

JUST LURKYING ABOUT, LURKYING ABOUT

LURKYING ABOUT, LURKYING ABOUT VVE’RE JUST

LUUUURRK-LURKYING ABOUT*

Lurky

Aš skraidau, o daugybė žmonių nė nenu­tuokia, kad yra tapę vaikščiojančiais lavonais. Iš pažiūros tai normalūs žmonės, tačiau užtenka tik jiems prasižioti, ir iškart supranti – gyvenimas juos nužudė.

* Tiesiog sėlinam, sėlinam Sėlinam, sėlinam Mes tiktai sėėėėlinam

Kai pažvelgiu atgal, negaliu atsistebėti, kaip žmonės sudirba savo gyvenimą. Pavyzdžiui, mano tėtis: jis nei gy­vas, nei miręs. Visą dieną dirba toje firmoje, vadovaudamas tai tam, tai anam. Tuo tarpu kiti žmonės dirba darbą, tikrą darbą – kažką gamina. Nėra ko slėpti: jis nieko neveikia, bet nusivaro nuo kojų bandydamas atrodyti didelis viršininkas. Ir jis to nekenčia. Ir už ką? Užkaltus šlamančius jis išleidžia naujam televizoriui, kai senasis dar rodo, ar naujutėlaičiam automobiliui, nes turimas neva jau per senas. Arba iššvaisto atostogoms, kad kur nulėkęs atsipūstų nuo to šlykštaus darbo, kuriame trinasi dėl pinigų…

Man nereikia pinigų. Tiktai daiktų norintys žmonės turi dirbti.

Tau reiktų kada pas mus užsukti. Turėtų patikti, nes visiems patinka. Ateitum ir būtum tarp žmonių, mes nieko nereika­lautume. Galėtum plepėti ar sėdėti kampe ir žvalgytis, ar šiaip ką nors. Gros muzika, bus ko nors išgerti, vėliau gal atsiras ir maisto. Paprastai mes atidarom stiklines duris ir sėdim sode. Pasisėdėjimas savaime virsta vakarėliu. Mes jam nesiruošiame. Dažniausiai Kolas būna atsinešęs gėralo, o Selė pričiupusi žolės. Tada kas nors atneša dar gėrimo, mes apsinešam, paskui mums vėl pritrūksta… Taigi visi išverčiam kišenes, susimetam, o aš pagarsinu muziką.

N/

Stai jums ir vakarėlis.

Vakare užkursim laužą. Jis degs kiaurą naktį, nes kas nors partemps iš konteinerių kuro. Čia visada kas nors vyks­ta -muzika, pokalbiai, sandėriai. Pamatysi Devą, narkotikų prekeivį. Jis retai kada iškiša nosį į lauką, tačiau kartais užsuka pasėdėti prie laužo. Tada suka suktinę po suktinės. Sutiksi ir Kolą su Sele. Ji neseniai išsiskyrė su Devu. Su Sele greit suradau bendrą kalbą, mes beveik tokios pat artimos kaip ir su Lile. Beveik. Kolas irgi nieko, bet nuobodokas. Įtariu, jis per daug įklimpęs.

Kolas… Gali būti, kad jis jau prapuolęs. Ką gi, atsitinka ir šitaip. Gyvenimas – pavojingas užsiėmimas. Kartais pasi­taiko aukų. Nedaug šansų, kad Kolas su Sele ilgai ištrauks kartu. Dar bus Vende ir Džeksonas, ir Dole su Pitu-Pitu. Žmonių pas mus niekada netrūksta.

■

Tačiau centre esame mes – aš su Taru ir Lilė su Robiu.

Taras gerokai pasitaisęs, kažin, ar jį beatpažintum. Anks­čiau vis krimsdavosi dėl menkniekių. Dabar ramus, iškart pasakytum. Pagaliau užbaigė tą savo tėvų reikalą. Turėjo juos palikti. Mat buvo palikęs fiziškai, tačiau negalėjo jų pamiršti. Lilė jam ištisai kartodavo: „Kam tu nešiojies jų šūdus?” Tegul patys žinosi. Jie savo gyvenimą sugriovė, bet jis dėl tėvų neturi griauti savojo.

Aš Tarą tikrai myliu. Kai pagalvoji, mes tik per plauką neišsiskyrėm! Turbūt man protas buvo pasimaišęs. Sutikus Lilę ir Robį, mane pagavo tokia euforija, maniau, kad viskas turi iš pagrindų pasikeisti. Jie mane ir atkalbėjo. Aiškinau jiems, kad Taras įvarys man klaustrofobiją, kad spokso į mane kaip į žuvelę akvariume.

-     Ne, ne, jis tikrai geras, jis ypatingas, – sakė Lilė su Ro­biu. – Kodėl ir tu negali būti jam gera? Su draugais reikia būti gerai…

-     Bet aš jo nemyliu.

Lilė tik nusijuokė iš manęs.

-     Turi rūpintis juo, Taras tavo, negi nesupranti?

Aha. Jis mano. Mes turime vienas kitą. Aš jam pri­klausau.

Retkarčiais skambinu namo ir nuraminu tėvus, kad esu sveika gyva. Norėčiau, kad jie nebegriežtų ant manęs dan­ties, kad galėčiau tiesiog paplepėti telefonu ar pasikviesti į svečius, tačiau nedrįstu. Jie dar neatsisakė užmačių parsi­gabenti mane namo. Išsikvietę policiją, įgrūstų jei ne į savo namus, tai į psichiatrinę arba nepilnamečių koloniją.

Pasakiau mamai, kad sulaukusi šešiolikos aplankysiu juos, ir mes vėl susidraugausim. Ji tylėjo. Žinau, ką galvojo. Ji stengiasi laikyti liežuvį už dantų, bet kartais išsiduoda.

Matot, mama vis dar negali man atleisti. Ji įsitikinusi, jog padariau kažką blogo jai. Pagaunat kampą? Aš gyvenu savo gyvenimą, o ji mano, kad iškrėčiau jai šunybę. Nieko nuos­tabaus, kad tuose namuose negalėjau net laisvai kvėpuoti.

Kai skambinau pirmą kartą po to, kai įsikėliau pas Lilę ir Robį, iš baimės vos nenumiriau.. Aš vis atidėliojau ir atidėliojau. Ir ką galėjau jiems pasakyti? Tėvai niekada ne­supras, kaip aš pasikeičiau. Bet Lilė, Robis ir Taras nedavė man ramybės.

Taras dažnai skambindavo mamai, nors jo tėvai kur kas blogesni už maniškius. Jis toks geras berniukas, kad kartais net bloga. Jie visi trys išūžė man ausis.

Robis į mamas žifiri palankiai. Mamos jam galėjai pa­vydėti, nepaprasta moteris. Kartą ji pas mus atvažiavo ir sužinojusi, kuo užsiiminėjam, tik nusikvatojo.

-       Saugokitės, kad nepagautų, – tiek tepasakė. Ar galit įsivaizduoti? Neįtikėtina, kad šioj žemėj yra tokių žmonių. Panašu, kad jei kartą atsispyrei smegenų plovimui, nie­kas nebepūs arabų nei tavo vaikams, nei vaikaičiams, nei ateinančioms kartoms. Robis žolės pirmą kartą paragavo būdamas aštuonerių. Jis nerūkė tabako, ir jo mamai atrodė, jog tai jos nuopelnas. Ji neslėpė_džiaugsmo, kad jos sūnus abejingas tabakui, mat dauguma žolininkų traukia ir papras­tas cigaretes. Su hašišu išaugęs Robis turėjo daugiau košės galvoje. Žinot, jis susisuka hašą vos atsikėlęs iš lovos.

Tačiau netgi Robis savo mamai visko nesako. Jis mus prisaikdino, kad neprasitarsime jai apie heroiną. Būtų pa­siutusi. Dauguma žmonių negali vartoti heroino. Turi būti ypatingas.

Šiaip ar taip, Robis graužė ir graužė, kad paskambinčiau mamai, Lilė su Taru pritarė.

-       Aš žinau, kad bus siaubinga, vėl pradėsiu jų nekęs­ti… – atsikalbinėjau.

Tačiau jie nenusileido, ir galų gale sutikau. Jie nulydėjo mane prie telefono būdelės kaip palaikymo komanda. Atsiliepė tėtis.

-    Džemą, čia tu?

Gerai žinojau, kaip pradėti.

-      Negi nepaklausi, kaip aš gyvenu? – šypsojausi linksin-čiam Robiui. Jį ir Lilę pažinojau apie dvi tris savaites.

-      Ar čia tu, Džemą? – pakartojo tėtis. Pilkas eilinis žmogelis.

-      Taip, čia aš. Kaip laikaisi, tėti?

-      Džemą, Džemą, – išlemeno jis keistokai. Jo balsas skambėjo lyg—

-      Jis tavęs bijo, – prikišusi veidą sušnypštė Lilė.

Tai bent! Lilė neklydo, tėtis kalbėjo kaip mokinukas, išėjęs iš direktoriaus kabineto. Vos nesuklykiau iš džiaugsmo, nes supratau, kad jis man nebeturi jokios galios. Tačiau neturėjau noro su juo žiauriai elgtis. Aš spoksojau į telefoną, o paskui apsilaižiusi lūpas pasakiau:

-       Taip, viskas gerai, tėti. Gera girdėti tavo balsą. Pauzė.

-       Kaip mama?

-        Džemą. Ji jau ligonis nuo nerimo. Mes abudu. Kodėl nepaskambinai? Juk bet kada galėjai.

-        Nesikabinėk, tėti. Aš ir taip darau viską, ką galiu. Mama yra?

Nenorėjau pradėti kalbos apie tai, kaip, jo manymu, turėčiau elgtis.

-    Mes mylim tave, Džemą. -Tėti…

-    Žinau, kad mes kai kada klydome, bet abu tave mylime, tu juk žinai, ar ne?

Pasijutau išmušta iš vėžių. Susigėdau, nes… myliu tave. Neatsimenu, ar kada nors jis man buvo tai sakęs, o dabar tarė tokiu sugniuždyto ir palaužto žmogaus balsu. Bet aš ir pyktelėjau, nes tai buvo panašu į spąstus: iš pradžių murkdo pamazgose, o kai išsivadavau, gieda, kad visa tai darė iš meilės…

Kad mane myli, galėjo pasakyti kur kas anksčiau.

-       Klausyk, tėti, nepradėk, nepradėk, gerai? Aš negrįšiu. Man viskas kuo puikiausiai.

-       Džemą, tau keturiolika metų… – Paskui išgirdau kaž­kokius garsus, ir sumojau, jog tai mamos balsas.

-       Ten mama? Ar galiu su ja pakalbėti? Girdėjau, kaip kažkur fone ji klausinėja:

-       Grelai? Grelai? Ar čia ji, Grelai?

Velniai žino, kodėl tėtį ji praminė Gretų. Jo vardas Endrius.

Jis liepė jai palaukti, o pats į ragelį prapliupo:

-    Džemą, kodėl taip darai? Ar baudi mus? Ar nemanai, kad to jau per daug?

Vos nenusikvatojau. Jis nė velnio nieko nesuprato. Bau-džiu jį! Cia jo arkliukas. Aš nieko jam nedariau. Nebuvo ir reikalo.

-       Aš puikiai gyvenu. Pas jus man nebėra ko veikti.

-       Manau, kad dar rasi, ką pas mus veikti, Džemą, – kal­bėjo jis. – Ir manau, kad visam tam atėjo laikas padėti tašką. Ar tu bent nutuoki, kiek nervų kainavo tavo vargšei mamai?

Jis man tampė nervus. Iš pradžių – skiedalai apie meilę, paskui – kaip pribaigiau jį, dabar – kaip kankinu mamą. Uždengiau ragelio mikrofoną.

-       Daugiau neištversiu.

-       Nusiramink, nusiramink, – tarė Robis.

-       Tu šauniai kalbi, tiesiog nuostabiai, – pridūrė Lilė.

-       Ką ji sako, Grelai? Ką ji sako? – neaiškiai išgirdau mamos balsą.

-       Klausyk, leisk man su ja pakalbėti, ką? – paprašiau.

-       Kas ten vyksta, ten dar kas nors yra? – parūpo tėčiui.

-       Nieko tokio, gali dabar duoti mamą?

-Ji nežmoniškai jaudinosi, skambino policijai, į redakci­jas, ir nė menkiausios žinutės iš tavęs, Džemą. Nė menkiau­sios žinutės per keturias savaites…

Jis rimtai užsivedė, girdėjau kaip mama bando pagriebti iš jo ragelį, tačiau jis nepasidavė.

-     Ji viską dėl tavęs padarė, galėtum nors kartą susimąs­tyti…- Jutau, kad tuoj sprogsiu iš pasiutimo: jis neleido man šnektelti su mama. Tėtis šitaip kalbėjo tik todėl, kad kambaryje buvo mama. Jis niekad nepraleisdavo progos prieš ją pavaidinti.

Tada telefono ragelį pačiupo Robis.

-       Alio? Ponas Broganas?

-       Kas čia? Kas čia? – suviauksėjo mano tėtis.

-       Aš-Džemos draugas, pone Broganai. Tenoriu jums pa­sakyti, kad turite nuostabią dukterį. Turėtumėt ja didžiuotis, pone Broganai, – pasakė jis.

-A, susirado kavalierių, ar ne? – atsigavo tėtis. – Tikiuosi, žinai, jog ji nepilnametė, kad ir kas tu būtum…

Ėmiau traukti iš Robio ragelį. Man buvo tokia gėda dėl jo,

-     Džemą? Džemą? Tuoj pat noriu kalbėti su savo dukte­rimi, prašyčiau, – toliau varė tėtis.

Tuomet ragelį pagriebė Lilė.

-     Aš taip pat manau, kad ji nuostabi. Ir jei jums įdomu, aš irgi nepilnametė. Ir nepradėkit paistyti, jog mano vaikinas kažką išdarinėja su mano geriausia drauge, sutariam, pone Žmogau?

Po to telefono būdelėje kilo sambrūzdis su riksmais, nes kiekvienas norėjo pastverti ragelį ir tarti porą žodžių mano tėčiui. Taras ėmė kone spiegti.

-      Mano eilė, mano eilė! – suklykė jis taip garsiai, kad jam ir atiteko ragelis. Jis tiesiog stovėjo ir laikė jį prisidėjęs prie ausies. Girdėjosi, kaip menkutis tėčio balsas traška ragelyje. Tačiau Taras tiktai klausėsi. Gal ir norėjo tik pa­siklausyti. Visi trys stebėjome jį. Po to traškesys nutilo ir išgirdau mamos balsą.

-      Alio, ponia Brogan, – pasakė Taras.

-      Alio, Deividai? Ar mano dukra ten? Norėčiau su ja pakalbėti, – tarė mama, ir, juokingai žvilgtelėjęs į mane, Taras atkišo ragelį. Visi sukišo galvas kuo arčiau telefono ir ištempė ausis.

-      Džemą… Džemą, čia tu? Tikrai tu? – Išgirdusi jos balsą, pasijutau labai laiminga ir pamiršau viską, ko ji man buvo prikrėtusi.

-      Mama, labas, mama, aš myliu tave, mama, aš myliu tave, – kartojau, o Robis linksėjo, Lilė vis ragino: „Taip, taip”.

-      Ar tu sveika? Ar turi ko valgyti? Gal tau ko nors rei­kia? – klausinėjo ji.

-    Aš puikiai jaučiuosi, viskas labai gerai. Kaip tu laikaisi? -Džemą, parvažiuok namo, prašau, parvažiuok namo…

prašau… – Ir ji pravirko.

Norėjau ją suspausti glėby, tačiau viso labo tegalėjau apkabinti telefoną, jis buvo arčiausiai mamos. Tėtis mane supykdė, o mamai aš pajutau meilę.

-Negaliu parvažiuoti, kol kas ne, mama, kol kas negaliu. Tačiau man tikrai viskas gerai ir aš pasiilgstu tavęs, mama, ir sugrįšiu iškart, kai tik galėsiu, – maliau jusdama, kaip akyse tvenkiasi ašaros.

-     O, Džemą, o Džemą… – Verkdama ji nebegalėjo ištarti zodzio.

Nenorėjau, kad ji verktų.

Išgirdau, kaip tėtis bando atimti iš jos ragelį, tačiau ji su­siėmė. Tėtis ėmė kelti ant jos balsą. Aš ne juokais užviriau.

-       Ko jis iš tavęs nori?

-       Nepyk ant tėčio, Džemą. Šitokia įtampa. Jis nebegali užmigti, gydytojai prirašė tablečių.

Aš pasijutau bjauriai, tačiau Taras delnu uždengė mikro­foną, kad mama negirdėtų, ir pasakė:

-     Prakeiktas narkomanas.

Juokinga. Klaikiai. Po trumpos pauzės visi prunkščioda-mi ėmė tyliai kikenti. Lilė, užsidengusi burną, susmuko ant grindų ir paslėpė delnuose veidą. Turėjau prikąsti lūpą, kad nesijuokčiau. Susivaldžiusi paklausiau:

-     Kokių tablečių?

-     Migdomųjų, supranti. Gana stiprios. Robis ir Taras stovėjo susikibę.

-Jo būsena baisi, – pabaigė mama.

Turėjau tvardytis, kad nepradėčiau kvatoti garsiai. Buvo taip juokinga! Šitaip sielvartauja dėl manęs, ir štai tėtis iš­pampęs nuo raminamųjų, su smilkstančia cigarete rankoje. Lilė atsikėlusi nuo grindų sušnypštė:

-    Paklausk mamos, gal jis sutiktų mums šiek tiek atsiųsti. Mes neblogai sumokėtume…

Galėjai sprogti iš juoko.

-       Kas tau yra, Džemą? Kas tau? – susirūpino mama. Paskui dar išgirdau tėčio balsą:

-       Ji turbūt prisirijus narkotikų ar ko…

Žinoma, ėmiau dar labiau kvatotis, kad vos bepastovėjau ant kojų. Mus visus pagavo isteriškas juokas.

Paskui mama vėl pravirko, aš pasijutau labai nekaip.

- Klausyk, mama, čia kažkas ėmė triukšmauti, aš tau vėliau paskambinsiu… – Nutėškiau ragelį, ir mes pratrūkom isteriškai riaumoti. Viskas sumauta, jaučiausi klaikiai, bet buvo taip juokinga, kad nė vienas negalėjo nustoti kvato­jęs. Robis spoksojo į Tarą ir išvadino jį nenaudėliu, tačiau ir pats negalėjo susilaikyti. Taras atsiprašinėjo, tik niekas negelbėjo…

Vėliau aš viena paskambinau mamai, ir viskas buvo gerai. Manau, kad ji mane suprato, bent taip atrodė. Tačiau pirmasis skambutis niekaip nėjo iš galvos, ir aš kikenau visą dieną.

Kai mama susitaikė su mintimi, kad namo negrįšiu, mes visai protingai pasikalbėdavom. Kartais ji vis dar nesusivaldo ir pravirksta. Gaila, nes aš šito nevirškinu, jokios naudos iš tų ašarų. Jei ji neverktų, paskambinčiau dažniau.

Tėtis taip pat atlyžo. Bandau su juo pasišnekėti norma­liai, bet, išskyrus „Kaip laikaisi?” ir „Koks pas jus oras?”, nerandam ko sakyti. Progai pasitaikius jis primena, kad myli mane, bet nepasakyčiau, jog tai skamba labai įtikinamai. Apskritai, mano manymu, aš geriau sutariu su mama.

Vonė su Ričardu kartais užsuka į svečius. Nežinau, ar todėl, kad patinkame, ar jiems paprasčiausiai smalsu, kaip mums sekasi. Gražu iš jų pusės, ir aš juos mėgstu, netgi Vonę. Dabar, kai ji nebeturi progos pasireikšti kaip Tetulė, atrodo pusė velnio. Tiek, kad ji nė pusės nežino. Visko jai nepasa­koju. Pavyzdžiui, nepasakoju apie heroiną – nesuprastų. Jie turi savo narkotikus – hašą, spydą, alkoholį. Bet kažin, ar kada nors bandė heroino. Kokią dieną galbūt pasiūlysiu žiūrėti savo nosies.

Taip, kur pasisuksi, narkotikai. Jie neatskiriami nuo mano gyvenimo – tai malonumas ir rimtas reikalas, jie tave pakylėja ir bloškia žemyn, nuo jų būna gera. Kartais narko­tikai tave nusviedžia į kitą planetą. Kelią atgal kartais tenka susirasti pačiam.

Žinau, katu galvoji. Sakai: vaje, ji – narkomanė, vos prieš pusmetį išėjo iš namų, o jau narkomanė.

Vargšas snargliau, tavo smegenys jau išplautos. Klausyk: narkotikai yra smagus dalykėlis. Nuo jų kaifuoji, ir viskas. Žinoma, jie galingi, todėl ir pavojingi. Lygiai kaip gyveni­mas. Jei sugebi jį valdyti, viskas gerai.

Šito jie niekada neišdrįs tau sakyti, aišku. Ne todėl, kad tu nesusigundytum narkotikais. O ne, jie netgi nori, kad taip atsitiktų. Tačiau nori būti tikri, kad pasirinksi tokius, kokių jie nori, kad pasirinktum. Tai susiję su didžiąja smegenų kontrole. Žalia šviesa tabakui, alkoholiui, vaistams, o hašišui, rūgščiai ir heroinui – kryžius.

Gerai pagalvok. Kokie ten buteliukai tavo mamos vais­tinėlėje? Kiek per dieną ji iš jų išgeria? Kaip tu manai, kada tavo mama būna švari? Tą vienintelę dieną per tris mėnesius, kai vaistai baigiasi ir ji bėga pas gydytoją naujo recepto? Tuos daikčiukus jie vadina vaistais. Dėkui, aš galiu pasigydyti pati, be niekieno patarimų.

O ką jūs pasakysit apie savo pusbrolį Džoną, kuris gadina orą sutraukdamas po pakelį cigarečių per dieną? Jis pūškuo­ja tą smarvę savo vaikui ir skaniai kvatojas, kai šis kosti. O tavo tėtušis, kas vakarą bare išplempiantis po tris ar keturis, o gal net penkis bokalus alaus? Po trisdešimties metų jo vidurių rentgeno nuotrauka galės būti rodoma mokyklose.

Tu nieko nežinai, kas dedasi tavo pašonėje, kai apkamšytas guli lovoje. Ar kada girdėjai butelio ir stiklinės skimbčiojimą užgesus šviesai. Užmesk akį į barą ir suprasi.

Ir staiga vieną dieną jie nutveria tave rūkant žolę ir pasibaisėja:

- O Dieve, ji narkomanė…

Po to, aišku, policija, socialiniai darbuotojai, pranešimai mokyklai. Mokytojai kas rytą apžiūrinėja tavo akis, sekioja iš paskos, ir nė nepajunti, kaip tau ima važiuoti stogas – visos jų baisiosios pranašystės išsipildo.

Visa tai yra proto kontrolė. Tabako, vaistų ir gėrimų kom­panijoms sėkmė garantuota. Niekas nedraudžia nuodytis jų produkcija. Su cigarete dantyse šauniai atrodai. O taip, šauniausiai atrodysi ant operacinės stalo su nurėžtom kojom. Nueini pas gydytoją – gerk šitą, ryk aną, ir būsi sveikas. Kol tau pumpuoja šlamštą, kuris neveikia trečiojo pasaulio šalių, vieną rytą prabudus matai, kad tavo kūdikis be rankų arba su akimi vidury kaklo.

Ne, dėkui.

Taip, aš mėgstu patraukti hašo. Mėgstu kvėptelti heroino. Man nuo jų gera.

Reikia pripažinti: heroinas geriausias. Tikrai GERIAU­SIAS. Kiti narkotikai hmm… Rūgštis atgaivina vaizduotę, ir tu bejėgis ją suvaldyti. Hašišas įaudrina pojūčius. Bet heroinas… Gali visą dieną išsišiepęs kaifuoti nors ir kanali­zacijos vamzdyje.

Drakono vijimasis… Taip. Tai lyg kiniški burtai. Kai nuryji hero dūmą, tą kinišką drakoną, ir jis rangosi tavo venose, kaip sakė Lilė, suvoki, jog niekas pasaulyje nėra patyręs tokio malonumo. Tu jauties geriau uz karą laimėjusį Čerčilį, geriau už ką tik ugnį atradusį urvinį žmogų, jauties kaip Romeo, pagaliau pasiguldęs į lovą Džuljetą.

Stai kodėl jis pavojingas. Privalai būti stiprus, kad patir­tum tokį malonumą, nes po akimirkos pro tas pačias duris turi sugrįžti ir… eiti į darbą, skambinti mamai ir 1.1. Reikia drąsos pajausti šimto milijonų dolerių vertės malonumą. Sunku įsidrąsinti trumpam palikti šį pasaulį, nes kai vėl į jį sugrįši, jis tau gali nebepatikti. Taip… Vartoti heroiną gali tas, kas moka gyventi.

Aš nejuokauju: heroinas yra pavojingas. Net aš tai žinau. Robis ir Lilė, dar prieš atsikeldami į Bristolį, buvo truputį įklimpę Mančesteryje. Ypač Robis. Kurį laiką jam buvo prastai, bet sugebėjo išsikapanoti. Kai mes su Taru pas juos atsikraustėm, Robis apie mėnesį buvo švarus.

Su Lile kitokie reikalai. Robis pasakojo, kad Mančesteryje ji beveik ištisai svaiginosi heroinu. Tačiau supratusi, kad Ro-biui prasti popieriai, ji be vargo užraukė, ir jie abu išvyko į Bristolį. Kai pagaliau Robis susitvarkė, Lilė vėl įjunko į heroi-ną. Šiuo metu vėl pernelyg susibičiuliavo su drakonu, ir man baisu, šitiek daug vartoja. Pati Lilė neima į galvą – ji vadina save stipriausiu žmogumi pasaulyje. Na, taip ir yra.

Tiesą sakant, Robis niekada ir nebuvo pripratęs prie he­roino, tik užsižaidė adatomis. Jam nežmoniškai patikdavo durtis į veną adatą ir stumti švirkšto stūmoklį. Į venas jis leisdavosi džiną ir degtinę. Kartais, kai nieko daugiau netu­rėdavo, netgi vandenį. Tačiau tai buvo dar prieš mūsų pa­žintį. Dabar viskas kitaip. Žinoma, heroinas kietas, bet mes dar kietesni. Turi pajėgti savo noru sustoti arba vėl pradėti. Pavyzdžiui, kaip mes: truputį pavartojam, pasismaginam, o paskui kelias dienas ar savaitę neimam. Kartą aš, Lilė, Taras ir Robis savaitę pratempėm. Taip buvom nusprendę ir nesuklupom. Galiu tai pakartoti nors rytoj.

Mes kasėme sodą, Taras užsiėmė savo piene. Ant mūsų miegamojo sienos jis piešia milžinišką pienę. Pradėjo, kai tik

įsikraustėm. Tas piešinys turėtų užimti visą sieną. Reikėtų tau pamatyti – tirštai juodame fone fantastiškos geltonai oranžinės strėlės.

- Tai tu, – sako Taras, spalvindamas žiedlapį. Jis neuž-miršta kartais man pasakyti „pienė”. Šnabžda naktį, kai gulim susiglaudę. Tik aš nebeatsakau: „Boružė”. Sakau: „Pienė”. Pienė, pienė. Aš tave myliu.

Jis buvo kiek užmetęs piešinį, bet kai mes tą savaitę metėm heroiną, beveik užbaigė. Robis užsiėmė mopedu. Nebuvo jo lietęs nuo to laiko, kai atsikraustėme. Jis surinko mopedą, priveržė ratus ir įstatė variklį. Greitai, kai vėl ku­riam laikui mesime, sutvarkys jį visiškai, tikiuosi.

Nebuvo sunku užraukti. Galėčiau bet kada tai pakartoti. Kol šitai jaučiu, žinau, jog viskas gerai.