XVI Skyrius

Taras

Graži žiemos diena.

Cia, Bristolyje, nebūna labai šalta, jura Bristolio sąsiauriu atneša drėgną ir vėsų orą. Bet šiomis dienomis šaltis kaip reikiant paspaudė. Vakar visos sienos ir medžių šakos buvo aplipusios smulkiais šerkšno kristalais. Siame mieste daug medžių. Šiandien vėl neblogai pašalo, ir vakarykštis šerkšno krištolas apaugo nauju sluoksniu. Kaip kokioj pasakų šaly, kiek akys užmato, žydi ledo gėlės. Vos tai pamatęs, išbėgau į lauką ir ne vieną valandą išstovėjau žiūrėdamas.

Su Robiu ir Sele išėjome pasivažinėti Ričmondo plentu. Buvo taip slidu, kad tik vargais negalais užsiropšdavome ant kalno. Tačiau tada galėdavai sėsti ant kartono lakšto ir ilgiau­siai šliuožti į aikštę apačioje. Dūkome visą rytą. Iškrapštėme laukan Džemą ir Kolą, net Lilė prisidėjo. Pamiršome viską. Pro šalį dūlinantis senas negras pradėjo bambėti ant mūsų, jog nuslidinėtu keliu paskui pavojinga vaikščioti. Lilė, kaip visada, nesusivaldė:

-    Morgo išpera! Varyk iš čia ir padvėsk! – aprėkė ji vargšą. Lilė moka žmogų iškeikti.

Lilė retai beiškiša nosį iš namų.

-    Per daug žmogelių-sraigtelių, – sako ji.

Vasarą ji kartu su mumis švarindavo parduotuves, ta­čiau dabar nebėra reikalo dažnai tuo užsiiminėti. Šiomis dienomis su Robiu šiek tiek pardavinėjame. Mūsų kišenės neplyšta nuo šlamančių, nes darome tai ne dėl pinigų, o kad galėtume nusipirkti rūkalų ir žolės, kartkartėm ir dozę kitą heroino. Parduotuvėje daug ką gali nudžiauti, bet vagiliauti narkotikus būtų neprotinga. Be viso kito, dažniausiai jie priklauso tavo draugams.

Narkotikų platinimas – neblogas dalykas. Vaikščioji pas draugelius, truputį perki, truputį parduodi, šiek tiek čia pat paragauji. Mums visada lieka pinigų maistui ir kit­kam, todėl retai benešam iš parduotuvių. Nors ir smagus užsiėmimas, vis dėlto vogdamas kasdien pavargsti. Robiui šešiolika, taigi jis gali registruotis darbo biržoje. Po poros mėnesių tiek pat sueis ir Lilei, bet kol kas gyvename iš to, ką užkalame patys.

Vienu metu buvau gerokai įsismaginęs parduotuvėse. Džemą švarko viduje prisiuvo dideles kišenes, kad galėčiau normaliai prisikimšti prekių.

Į prekybos centrą įeidavau plonas, o išeidavau storas. Aš net bandžiau neatsilikti nuo Robio, bet tai buvo pavojinga, nes jis aukščiausios klasės.

Tuo jis užsiima nuo vaikystės, netgi treniruodavosi. Robis užaugo vigvamuose, furgonuose ir sunkvežimiuose. Naktį jis įslinkdavo į kieno nors vigvamą, slėpdamasis už stalo ir kėdžių peršliauždavo ir nepastebėtas išsprukdavo laukan. Neįtikėtina, ar ne?

- Treniruotės, – aiškina Robis. Kad įprastum švarinti parduotuves, suprantat? Jo dar nė karto nesučiupo.

Vasara buvo graži, tikrai. Dabar žiema, šalta. Kažin, ar galėjau tikėtis tokios šaunios vasaros.

Prisimenu tas prie laužo praleistas naktis. Tos naktys man buvo patys tikriausi vasaros ženklai. Didžiulius laužus kūrendavom kiaurą naktį. Jei ugnis priblėsdavo, kas nors partempdavo šakalių iš šiukšlių konteinerio. Ar jūs girdėję apie mūsų sūpynes? Su Robiu įtaisėme jas didžiuliame jo-vare sodo gale. Sio milžiniško medžio šaknys kitoje namo pusėje ardė akmeninę sieną.

Taigi įlipome į tą jovarą ir apgenėjome šakas, kad būtų kur pakabinti sūpuokles. Visą tą laiką turėjome ginčytis su Lile, kuri duso iš pasiutimo sakydama, jog žalojame jos medį. Tačiau kai įkėlėm sūpynes, labai jas pamėgo. Tai buvo prie stiprios kokių penkių jardų ilgio virvės pritvirtintas medinis skersinis. Reikėdavo su ta virve užsikraustyti ant nedidelio garažo kitame sodo gale ir… pasileisti.

Buvo nepakartojama: praskriedavai ne tik per visą sodą, bet dar išlėkdavai ir už jo ribų – tiesiai virš gatvės! Žmo­nės ramiausiai žingsniuoja šaligatviu, važiuoja mašina ar dviračiu, ir staiga – oro gūsis virš galvų, lyg žemyn smigtų milžiniškas erelis ar koks kitas padaras. Ir kažkas pralekia tau virš galvos! Mes supdavomės nuogut nuogutėliai. Žmonės tik per plauką nesukuldavo savo mašinų. Jėga! Tik įsivaizduokit: vairuoji mašiną ir staiga prieš akis klykdama praskrenda nuoga mergina.

Mes visi mylėjome vienas kitą. Mes mylėjome patys save. Ir vis dar mylime. Ir, žinoma, aš myliu Džemą, o ji myli mane.

Kai ji pas mane sugrįžo, nesitveriau laime. Mes negalė­jome atsitraukti viens nuo kito. Iš pradžių nerimavau, kad ji dar keletą dienų norės laisviau pagyventi, bet taip neat­sitiko. Ji tikrai manęs pasiilgo. Mums reikėjo išsiskirti, kad ji tai suprastų. Džemai manęs baisiai trūko. Kai sugrįžau, ji mane mylėjo ne mažiau nei aš ją. Tai buvo stebuklas. Vasaros naktimis mes galėdavome sėdėti susikibę rankomis valandų valandas, ir aš buvau neapsakomai laimingas, kad viskas taip gerai pasibaigė.

Aš ir dabar myliu Džemą, bet kitaip. Suprantat, man jos nebetrūksta. Jei ji paliktų mane dabar, aš vis dar labai liūdėčiau, tačiau gyvenimas tuo nesibaigtų. O tada tai būtų reiškę pasaulio pabaigą.

Galbūt pastaruoju metu aš pasikeičiau. Man vis atrody­davo, kad gyvenimas lekia pro šalį ir aš turiu jį sugriebti, antraip viskas nueis šuniui ant uodegos. Tačiau kai susidėjau su Lile ir Robiu, prisimenu, galvodavau, jog pats valdau savo gyvenimą. Tvirtai laikau jį rankose. Anksčiau vis stengda­vausi viską sutvarkyti ir surikiuoti. O paskui nusispjoviau. Ne, aš nesiritu žemyn. Pats pasaulis eina velniop. Nežinau, žemyn, ar aukštyn, bet eina.

Pardavinėdami susiduriame su viena bėda: kai narkoti­kai po ranka, visada maga pabandyti. Bet džiaugiuosi, kad mums nebereikia taip dažnai vagiliauti. Po teisybei, porą kartų tik per plauką išsisukom. Pavyzdžiui, kai kartą išsi­baigus gėralui, Robis ir Kolas pasišovė apiplėšti alkoholio parduotuvę. Net nežinau, kodėl nusekiau ir aš, nors toje srityje dar buvau žalias.

Kai nusigavom iki taško, Robis išlupo plytą ir – švyst tiesiai į vitriną. Signalizacija sužviegė kaip pasiutus. Maniau, visas pasaulis mus užgrius. Visi nėrėm į vidų. Nepuoliau it akis išdegęs, aš visada lėtokas. Robis su Kolu karštligiškai graibstė butelius. Ir gerai, kad nespėjau vidun, nes tuoj pama­čiau faraoną. Lėkė kaip kiškis, ko gero, budėjo visai šalia.

- Šunys! – sušukau, tie išpuolė iš parduotuvės ir visi trys dejom į kojas, barstydami alaus skardines ir vyno butelius.

Užlėkėme ant geležinkelio sankasos ir nėrėm tarp me­džių. Policininkas laukė apačioje. Išgirdom policijos auto­mobilių sirenas. Vadinasi, mus gaudo!

Užblokavę geležinkelio sankasą iš abiejų pusių, farai iš­sirikiavo ant pačios sankasos ir jos papėdėje. Tik pagalvokit: jie surengė šią tūkstančius svarų kainuojančią operaciją dėl pusšimčio svarų vertės gėrimų. Jei jie bent pusę tų pinigų būtų skyrę man, aš tikrai kelis mėnesius būčiau nebekišęs nagų prie jokios parduotuvės, jie turėjo ir garsiakalbį.

- Mes žinome, kad jūs čia… Lįskit lauk, vyručiai, ir pa-svarstysim, ką su jumis daryti.

O taip, lendam.

Kikendami lindėjom krūmokšniuose. Neslėpsiu, vienu metu aš jau supanikavau ir pagalvojau, kad geriau pasiduoti. Žinote, kaip faraonai įkalbinėja: patiems bus geriau, teisėjas atsižvelgs, o ne, tuoj atvešim šunis…

Tačiau Kolas ir Robis buvo ne iš kelmo spirti, visą gyve­nimą susidurdavo su panašiais dalykais. Tiesiog sėdėjome nekrutėdami, kol po kurio laiko farams atsibodo. O gal jie nusprendė, kad pasprukom. Kai išvažinėjo, nuėjom ir mes.

Dabar tai atsimenu kaip smagų nuotykį, nors tąkart, prisipažinsiu, aš vos neprikroviau kelnių. Šiuo metu tokių pokštų nebekrečiame – per daug rizikinga. Jei jie prisivytų iki mūsų namų, visi juokai išlakstytų. Ne tik todėl, kad aš pardavinėju narkotikus, – būtų galas Lilei. Jei nori žinot, Lilei važiuoja stogas, nors niekas garsiai nekalba apie tai.

Na, gal ji ir žino, ką daro. Garbės žodis, kartais iš tikro atrodo, kad ji turi ypatingų galių. Pati Lilė tuo neabejoja. Pa­menat knygą, kurią jie man suveikė? Mes ją tebeturim, laikau stalčiuje. Jame guli ir labai sena medinė stalo įrankių dėžutė, kurią radom konteinery. Toje šilku išmuštoje dėžutėje laikom tokią šilko atraižą, gal šalikėlį. Sį seną gražų daikčiuką taip pat atkapstėm konteineryje. Visai įmanoma, kad šalikėliui septyniasdešimt ar net šimtas metų. Kažkas jaunas ir gražus nešiojo jį trečiame dešimtmetyje ar anksčiau. Po to paseno ir šį daugybę prisiminimų keliantį šalikėlį kur nors nugrūdo. Po mirties kažkas išmetė jį su šiukšlėmis.

Bet mes jį radom, taigi jis išliko. Ir į jį sušukom savąją knygą. Lilė praminė ją Dangaus Biblija, dėl tų mano žodžių pirmąkart ją išvydus.

-    Tai tas pats, kas turėti dangų, – nepamiršdavo priminti Robis.

Lilė uždega smilkalų lazdeles ir žvakes, ir kambarys paskęsta dūmuose bei žvakių šviesoje. Tada ji labai lėtai ir atsargiai ištraukia knygą.

-    Dangaus Biblija, ką mes šiandien veiksime? – Ir ji atverčia bet kurį albumo puslapį. Praeitą kartą tai buvo nuogos moters nuotrauka. Nebejauna, galima sakyti, senyva. Sėdėdama krėsle moteris rūkė cigaretę ir žiūrėjo pro langą. Dūmai raitėsi kambaryje. Moteris nebuvo graži, tačiau pati fotografija buvo puiki.

-    Ką tai reiškia, Lile? – paklausė Džemą.

-    Seksas krėsle? – spėjo Robis. Lilę nervina jo nepagarba šiam ritualui.

Lilė prisimerkia ir mąsto.

-    Ne, ši nuotrauka sako, kad šiandien turim padaryti heroino…

Visi prapliupo juoktis. Lilė supyko, nes ji nejuokavo.

-    Keista, ji tą patį rodė ir praeitą kartą, – pasakiau.

-    Dangaus Biblija žino, kaip smagiai leisti laiką, – pa­mokė Lilė.

Aš taip niekada ir nesuprasdavau, ar tai žaidimas, ar ne. Bet manau, jei apskritai yra burtininkų, Lilė viena iš jų. Nežinau, kaip paaiškinti: kartais ji griežtai nusistačiusi prieš

bet kokius fokusus, o kartais vaidina Vyriausiąją Raganą. Man kartais neramu. Lilė įsitikinusi, jog kad ir kas jai šautų į galvą, yra nuostabu. Bėda tik, kad Džemą irgi tuo nė kiek neabejoja.

Bandžiau apie tai užsiminti Džemai, tačiau ji tiktai su­irzo. Pagalvojusi, kad aš imu per daug bijoti, pasiūlė mesti heroiną. Dėl savęs aš neimu į plaučius, nes nevartoju he­roino po kelias dienas iš eilės – kad įrodyčiau sau, jog galiu atsilaikyti. Aš rimtai jaudinuosi dėl Džemos, nes ji niekada nepasakys „ne”.

Bėda, kad visi vartojame tą patį. Kuris nors visada užsi­mano pagaudyti drakoną. Aišku, mes dar turim tiek proto ir nenaudojame adatų, bet kai aš noriu padaryti pertrauką, dozės užsigeidžia Džemą… O jei abu norim pertraukos, heroino užsimano Lilė arba Robis, arba Selė…

Tai lyg užkrečiama liga.

Bet nieko baisaus. Reikia tik nepamiršti, kad aš pabėgau nuo mamos ir tėčio. Jei tai sugebėjau, vadinasi, galiu pabėgti nuo bet ko.