XVII Skyrius

Džema

Vieną dieną aš turėsiu vaikų. Vieną dieną išsikelsiu į kaimą ir auginsiu gėles ir daržoves. Galimas daiktas, turėsiu gėlių parduotuvę ir pardavinėsiu tai, ką išauginsiu. O vasarą, kai būtina prasiblaškyti, važinėsiu po festivalius, kur susitiksiu visus savo draugus.

Kada nors. Tačiau kol kas aš – didmiesčio mergaitė. Kol kas viskas sutelpa šiame kvadratinės pusmylės plote. Pasi­lenkęs gali pasiimti ko tik širdis geidžia – viskas po ranka.

Mieste reikia turėti pinigų. Pirmąjį pusmetį Bristolyje mes pratempėme tuščiomis kišenėmis, bet paskui… Trūks plyš reikia pinigų: autobusui, koncertams, įvairiems nie­kniekiams. Turi pasukti galvą, kaip nesunkiai prasimanyti šlamančių. Keturiasdešimt valandų per savaitę fabrike? Ne, dėkui, geriau jau sėdėt be skatiko.

Prasimanyti pinigų – juokų darbas, štai ko mane mokė Lilė. Jei gerai pamenu, tai atsitiko praeitą pavasarį. Tikrai sėdėjome be skatiko. Tą savaitę mes gerokai paūžėm, tačiau juk sveika kartais padauginti.

Savaitę pradėjome nuo kelių gramų. Paskui užsuko Sele. Neseniai ji buvo pavariusi Kolą. Sele jo ilgėjosi, bet neno­rėjo, kad šis sugrįžtų. Ką tik parvykusi iš Mančesterio, kur savaitę svečiavosi pas brolį, kone duso po tokios „sausros”. Ji atsinešė keletą gramų. Mes visada viskuo dalijamės, taigi visa tą gerą sutvarkėme kartu.

Buvo neblogai, o netrukus iš Amsterdamo parvyko Devas.

Taigi tą savaitę svaiginomės be pertraukos. Sunku pasa­kyti, kiek Devas turėjo. Jis pas mus visada ateina su pilnu paketėliu. Neatsimenu, kokiam laikui užteko…

Jei padauginai heroino, tikrai pajusi. Savijauta klaiki. Jei gulėtum lovoj dėl kokių tymų, gripo ar kitos ligos, galėtum guostis mintimi, jog ilgai nesirgsi. Sirgti neką geriau nei kamuotis praeinant veikimui, tačiau skirtumas didžiulis: žinai, kad tau užtektų mažytės dozės, ir pasijustum nepa­kartojamai.

Tai nepakeliama. Makaulėje sukasi tik vienas žodis: heras, heras, heras.

Devas būtų mumis pasirūpinęs, tačiau tą rytą jis nusiplo­vė. Būtume paprašę jo truputį palikti, kad nereikėtų laužtis, bet jis išsinešdino paryčiais, o iš vakaro pamiršome paprašy­ti. Būtume galėję pasiimti skolon, bet mūsų įprastinis tiekėjas savaitgalį buvo išvykęs. Pirmą kartą taip baisiai jautėmės, atrodė, kad kuo toliau, tuo blogiau ir blogiau. Nepadėjo nei anadinas, nei kitoks šlamštas. Vienintelis išsigelbėjimas laužiantis – papildoma dozė.

Lilei buvo blogiausia.

- Aš pribaigta, galva nebeišneša, – skundėsi ji be perstojo. Lilė nepakenčia blogos savijautos, tai nesuderinama su jos religija.

Ji nerado sau vietos: pašokusi lėkdavo gultis, vėl sugrįž­davo. Po pietų su Taru žiūrėjom filmą, bet Lilė nepajėgė. Aš susierzinau, kai ji įniko kažką šnibždėtis su Sele. Jos nepaaiškino man, ką sumanė, o aš nepakenčiu, kai mane palieka už borto. Pagaliau Lilė nusitempė Robį į miegamąjį, ir aš pamaniau, kad jie, na, patys suprantat, bet išlindę po penkių minučių abu pasiėmė švarkus. Lilė vėl vilkėjo savo tinklą, nors nebuvo jo išsitraukusi kelias savaites.

-     Kur susiruošėt? – paklausiau.

-Kai sugrįšiu, – pasakė Lilė, – turėsit nepakartoooojamą KAIFĄ!

Ji vikstelėjo užpakaliu ir pamerkė man akį. Robis nesma­giai šyptelėjo, ir jie iškeliavo.

Užtruko apie dvi valandas. Mudu su Taru tuo metu kamantinėjom Selę, tačiau ji tylėjo kaip žuvis. Pagaliau aš ne juokais susinervinau, bet Selė žiauriai atkirto, todėl užsičiaupiau, nors degiau iš smalsumo. Išgirdę laimingus balsas prieškambaryje, supratom, kad jų planas, kad ir koks buvo, išdegė.

Lilė spiegdama įlėkė į kambarį it kulka ir sviedė į lubas banknotus.

-       Pinigai už dyką, pinigai už dyką! – klykė ji. Visa sauja dešimtinių pažiro nuo lubų. Lilė šoko po kambarį. Selė nu­tvėrė ją į glėbį ir pabučiavo. Robis susišlavė pinigus ir kaip patrakęs išdūmė pirkti.

-       Iš kur tu juos parovei? – puoliau klausinėti manyda­ma, jog jie ką nors apiplėšė. Tačiau Lilė manęs negirdėjo, šokdama įjungė muziką ir uždegė smilkalus, kad viskas būtų paruošta iki Robio sugrįžimo. Pasirodė jis neįprastai greitai. Šiaip užtrunka, ypač jei prekeivis nepažįstamas. Pirmoji susileido Lilė.

-       Šešiasdešimt svarų, neblogai už dešimties minučių dar­bą, a, Džemą? – Jos veide švietė gerai pažįstama šypsena.

-     Tada klok viską, pasakok, nes aš nusigraušiu nagus.

-    Apiplėšiau vieną klientą, – paaiškino.

-Kaip tai suprasti? Ji ką nors apiplėšė? Užpuolė gatvėje? -klausinėjau Selę. Ta kikendama papurtė galvą. Ji neatplėšė akių nuo adatos, kurią Robis dūrėsi į ranką, tartum gyvenime nebūtų mačiusi įdomesnio dalyko. Aš taip pat laukiau nesu­laukiau savo eilės, bet vis tiek norėjau sužinoti.

-    Pusvalandį buvau smulkia prostitute, – pasakė Lilė. Aš apstulbau. Neatstojau nuo jos: kaip ji tai darė, ką darė,

kur darė, kiek kartų ir ar dažnai tuo užsiiminėdavo anksčiau, kiek už tai ima. Ji susiraukė, kai paklausiau, ar patiko.

-     Tai darbas, Džemą, rask nors vieną, kuriam patiktų dirbti, – blykstelėjo akimis į Robį.

Vėliau kiek apsiraminusi pasakė, kad nors ir užsidirbo pinigų dozei, tas darbelis jai nepatiko ta prasme, apie kurią aš klausiau. Ji turėjo akiplėšiškai atkreipti į save dėmesį, taip kaip vaikystėje, kai eidavo per upę geležinkelio tilto pakraščiu. Tai lyg tam tikras iššūkis.

Stai kaip viskas vyksta.

Lilė stoviniuoja šalikelėje, Robis laukia kiek atokiau. Privažiuoja klientas, ji persimeta su juo keliais žodžiais. Robis duoda jam suprasti, kad Lilė ne viena. Ji sutaria dėl paslaugų ir kainos.

-     Mes visi žinom, kokios tos paslaugos, – išsišiepė Lilė.

Ji įlipa į mašiną ir nuvažiuoja. Robis, kramtydamas na­gus, trypia vietoje. Po penkiolikos minučių mašina sugrįžta, Lilė išlipa ir paduoda jam pinigus. Po to ji stoja į savo vietą ir gaudo kitą klientą.

Pora klientų – šešiasdešimt svarų. Bingo!

Taip, nesunku prasimanyti pinigų. Gali užsidirbti tarp­duriuose, užvertusi kojas savo pastogėje arba ant galinės automobilio sėdynės. Dirbi savo kūnu lygiai taip pat kaip kiti žmonės – dailidės, mechanikai, sodininkai. Gali triūsti parduotuvėje arba dirbti ant gatvės kampo ar namuose. Pinigai ranka pasiekiami kaip ir visa kita – kai moki.

Žinau, ką dabar mąstai. Kaip baisu, kaip niekinga, kaip siaubinga, pasibaisėtina, ajajai…

Aha, niekinga kaip ir bet koks kitas darbas penkias dienas per savaitę. Taip pat niekinga kaip aklinėti šachtoje. Taip pat niekinga kaip visą gyvenimą pratūnoti įstaigoje nematant saulės šviesos. Nė kiek ne niekingiau nei susituokus prisi­daryti vaikų ir tik tada suvokti, koks šunsnukis tavo vyras, kuris karšia tau kailį ir nori įmerkti savo meškerę penkis kartus per savaitę, o tu negali jam atsakyti, nors jo nekenti. Ir visa tai už mažiau svarų per savaitę, negu Lilė uždirba per porą valandų.

Taigi kas yra mulkinamas?

Aš buvau sužavėta. Negalėjau pamiršti netgi susileidusi heroino ir vis tikslinausi:

- Tu tikrai taip padarei ar kabini makaronus, ką?

-Aš pusvalandžiui tapau gatvės mergše, o dabar esu vėl Lilė. Ir šią akimirką kaifuoju…

Prieš keletą dienų užsuko Ričardas ir Vonė ir… Et, negalėjau susilaikyti. Jau buvau jiems pasakojusi, kad turėjau reikalų su pora klientų. Man patinka stebėti jų veidus. Jie taip nenori smerkti. Ričardas ir Vonė įsitikinę, kad yra tikri maištininkai, Misteris ir Misis Alternatyva, jei užklijuoja kokio banko duris ar surūko žolės suktinę. Man tik penkio­lika, o aš jau išbandžiau tokių dalykų, kurių nė vienas jų neišdrįs padaryti.

Kai pasakiau, jog parsidavinėju, Vonė pasėdėjo bandy­dama suvokti savo požiūrį, paskui tarė:

-Baisus dalykas, Džemą.

-     Na, viską galima vieną kartą pabandyti, – pasakė Ri­čardas, – bet nepritarčiau tokiai karjerai.

Panašiai ir buvo. Kartais jis mane nustebina. Šiaip ar taip, kaip jau sakiau, aš negalėjau susilaikyti… Jie sėdėjo ir klausinėjo, kam man to reikia. Gerai, pagalvojau, parodysiu, kam. Atsiraitojau rankoves ir parodžiau adatų žymes.

Nevarginsiu tavęs smulkmenomis. Aš vos nepasigailėjau prisipažinusi. Atrodė, be šansų užkimšti Ričardą ir Vonę. Nors, tiesą sakant, nagų nesigraužiau – man patinka kalbos apie heroiną. Galiu šnekėti apie jį nors ir kiaurą dieną: kaip jis tave veikia ir kaip žmonės reaguoja. Tačiau ši naujiena juos išgąsdino kur kas labiau nei prostitucija. Jie kalbėjo gal kelias valandas.

-     Verksi šunį apsikabinus, – sakė Ričardas. Tik nusijuokiau – jis manęs nepažįsta!

-    Visi mano, kad yra stipresni už heroiną, – sudirgusi pri­tarė Vonė. – Nuo jo taip jauties. Tačiau jis atneša tik mirtį.

Vonė atsistojo ir ėmė žirglioti po kambarį badydama mus pirštais kaip Paskutinio teismo angelas.

-    Kažkuris iš jūsų mirs.

Cia pat ant kilimo tupėjo dvi jaunutės vargetos, kurios po trupučiuką pardavinėjo heroiną dar didesniems bėdžiams. Įsmeigusios akis į Vonę jos susigūžė, lyg ši būtų Atėjusi Jų Teisti. Galėjai mirti iš juoko.

-    Tu pati sėdėjai ant adatos, ar ne, jei taip viską išma­nai? – užsipuolė Taras.

Aišku, Vonei teko prisipažinti, kad niekada nebandė. Visi ėmė iš jos kvatotis, netgi mažylės ant kilimo. Vonė tiktai stypsojo paniurusi.

-    Mirtis jus aplankys, – pakartojo.

-        Aha! Jūs visi mirsite! O taip! – nusišaipė Lilė. Ji kaip vaiduoklis šoko kambaryje: buvo pakiliai nusiteikusi kaip ir tame įkurtuvių vakarėlyje, kai susipažinom. Ji šoko priešais Vonę.

-        Gyvenk greitai, mirk jaunas, kol nespėjai nukarš­ti, – niūniavo ji.

Vonė pažiūrėjo į ją kaip į nesveiką, lyg ji neturėtų teisės taip galvoti.

Ta scena man patiko. Bet Ričardas ir Vonė, kartu ar po vieną, pernelyg dažnai pradėjo ateidinėti. Be to, jie tik apie tai ir tenorėdavo kalbėti. Ko gera, jie labiau priklausomi nuo narkotikų nei aš.

Kartais nusipirkti heroino užsuka vos nuo žemės atsiplėšę vaikai. Aš pradėjau vartoti prieš pusantrų metų, kai man buvo keturiolika, o kai kurie teturi po trylika metų, o kartą buvo pasirodęs net dvylikametis. Jaučiuosi kalta, kad par­duodu jiems, tačiau kai geriau pagalvoji: kas jiems belieka daryti? Namus jie paliko ne pramogų ieškodami kaip aš. Jie neturėjo kitokio pasirinkimo, turėjo bėgti iš namų. Namie negalėjo būti. Visa bėda, kad gatvėje taip pat negalės. Heroiną jie leidžiasi ne dėl malonumo, o norėdami pabėgti nuo šio pasaulio. Kūną pardavinėja, kad išgyventų, o ne dėl pinigų. Joms reiktų sėdėti mokykloje arba dirbti kavinėse ar auklytėmis su pieno buteliukais vaikų lopšelyje. Jų padėtis kitokia.

Vis dėlto joms nederėtų dirbti gatvėse. Be visa ko, aš nepasitikėčiau vyrais, kuriems reikia tokių mergyčių. Bet kitokių galimybių užsidirbti jos neturi – štai kur šuo pakas­tas. Tą patį galima pasakyti ir apie mus.

Ką mes dar galėtume pasiūlyti?

Kai tu nepilnametis, daugių daugiausia, ko gali tikė­tis, – poros tūkstančių valandų per savaitę šlykštaus darbo kokioj idiotiškoj kailialupių skylėj. Arba porą dienų per savaitę padirbi atsigulus aukštielninka…

Pakeliui į darbą, Bruko plento šalikelėje, matau tokią besisiūlančią mergaičiukę ėriuko snukučiu. Prie jos karkso kokių keturiolikos metų geibus berniokas, bet jos paaugle vadinti liežuvis neapsiverčia. Išsidažiusi ir su aukštakulniais bateliais, ji turbūt mano, kad atrodo labai patyrusi, tačiau iš tikrųjų dėmesio susilaukia tik todėl, kad atrodo tokia, kokia ir yra, – maža išsipusčiusi mergytė.

Uždarbį su tuo ištįsusiu ir kiek pavėpusiu bernioku išleidžia saldainiams ir heroinui.

-    Klausyk, tau dar viskas prieš akis, nereikia čia šlaisty­tis… – mėginu ją perkalbėti, kai ateina pas mus.

Pažvelgusi į mane, ji tik atsidūsta. Jai patinka pas mus būti, tikriausiai dėl kompanijos. Jeigu aš per daug prie jos kimbu, ji atsidūsta ir klausia:

-    Gal man jau eiti? – Tartum be mano leidimo nedrįstų išeiti.

Kartais pagalvoju, ar nereiktų jos pačios labui jos įduoti policijai, tačiau Lilė sako, jog mergaičiukė pabėgo iš namų ne be priežasties ir galbūt taip jai geriausia.

Galbūt. Šiaip ar taip, jos gyvenimas dabar pačios rankose. Vis dėlto tie vaikigaliai manęs nedžiugina. Jie verti kitokio gyvenimo. Savąjį aš pati pasirinkau ir esu laiminga. Taip, tikrai laiminga. Man patinka gyventi kaip noriu, aš myliu save ir Tarą, myliu savo draugus.

Svarbu, kad žinau ribas. Aš viską darau sąmoningai. Lilė sako, jog net padauginusi viską darau sąmoningai. Pataikyta kaip pirštu į akį. Aš rūpinuosi savimi. Sočiai valgau. Nieka­da nepamirštu klientams priminti prezervatyvų. Dirbu ne gatvėje, o masažo kabinete. Adatomis dalijuosi tik su Taru. Aš – ne narkomanė, nes bet kada galiu mesti. Kartais taip ir padarau, savaitei ar ilgesniam tarpui – tik tam, kad įrodyčiau sau, jog vis dar valdau padėtį. Nesergu AIDS. Neturiu net šlapimtakių uždegimo.

Lilė gaudo klientus gatvėje, nors su tokia išvaizda be vargo gautų darbo masažo kabinete. Ji pareiškė, kad niekam nenori dirbti, tik pačiai sau. Tiesą pasakius, ji tiki stebuklais. Lilės kalba tai reiškia, kad tau nieko neatsitiks, kad ir ką bedarytum… O jeigu jau ką darai, vadinasi, taip lemta.

Keisčiausia, kad jos žodžiai pildosi. Atrodo, jai nenutinka nieko blogo. Nesakau, jog ji niekad nenukentėjo, – kartais ir jai nepasiseka. Vieną dieną kažkoks žaliūkas išsivežęs ją primušė ir atėmė pinigus. Lilė grįžo su mėlyne paaky ieškoti Robio, nes jis turėjo nenuleisti nuo jos akių. Tačiau ne jo kaltė, vairuotojas Lilę nuskriaudė išsivežęs.

Tačiau svarbiausia, jog Lilė po pusvalandžio buvo kaip agurkėlis. Tą patį vakarą ji vėl patruliavo šalikelėse. Aš ne­būčiau drįsusi, tačiau Lilė tokia, smagi kaip visada. Ji netgi didžiavosi tuo nuotykiu. Turbūt tai jos paslaptis: ji slapta didžiuojasi viskuo, kas jai nutinka. Bet koks įvykis Lilei tampa ypatingas, nes atsitinka jai.

Aš ir Selė turime nuostabų darbą „Dido sveikatingumo kabinete”. Cia gražu ir švaru. Saugu, nes su kitomis merginomis dirbame po stogu, o savininkai rūpinasi, kad mums nieko nenutiktų, antraip žlugtų jų verslas. Mes aptarnaujame aukštesnės klasės klientus. Lilei tenka gaudyti vyrukus tiesiog gatvėje. Kai kurie sunkvežimių vairuotojai prakaituodami prasikrato savo kabinose po dvylika valandų. Jei kabinete nuo kliento kvapelio riečia nosį, mesteli jam rankšluostį ir pasakai, kad masažą pa­darysi tik po dušo.

Vadovybė, aišku, nenori prarasti klientų, todėl tu negali rinktis: man šitas nepatinka, noriu su ana tuo. Būtų nesą­žininga ir prieš kitas merginas. Bet jeigu koks lankytojas užsigeidžia ko nors nenormalaus, atlingavęs Džo palydi tokį iškrypėlį ligi durų. Mūsų šefas Gordonas- tikrai neblogas vyrukas. Jei nuo kokio šlykštaus tipo ima spazmuoti skran­dis, šefas pabando nežmoniškai pakelti kainą ar kaip kitaip juo atsikratyti. Tačiau jei kliento tai neatgraso, Gordonas už papildomą kainą pasiūlo kitas merginas. Paprastai tokio imasi Elena, kuriai į viską nusispjaut. Fu! Darbe aš mėgstu trupučiuką padaryti heroino – ne tiek, kad atsijungčiau, bet kad šiek tiek nutolčiau nuo viso to.

Sį kabinetą tikrai galima vadinti visuomenine tarnyba. Po poilsio dienų laukiamajame nusidriekia ilga vyrų eilė. Jie ateina pas mus, nes namuose su žmonomis negauna to, ko geidžia, arba yra per daug drovūs, kad susirastų merginą. Taigi ateina pas mus. Jei mūsų nebūtų, tikriausiai medžiotų gatvėse mergaičiukes. Turėdamos tai minty, su Sele sugal­vojom pokštą.

-       Šiandien vykdai IPP?

-       Taip, Iškrypėlių prevencijos prievolė*.

Už tai kai kada į rankas gaunu tris šimtus svarų per savai­tę. Labai niekinga, ką? Penkiolikmetė su trim šimtais svarų per savaitę. Norėčiau nuvažiuoti ir pasirodyti tėvams. Ne, ne papasakoti, ką veikiu ar kaip užsidirbu pinigų, – jiems

Angliška santrauka PPD (Pervert Prevention Duty) sutampa su kita -„ppd (prepaid) – „is anksto apmokėtas”. (Vert. pust.).

nereikėtų ilgai spėlioti. Ne, tik pasirodyti. Kad įsitikintų, jog man nieko netrūksta.

Tačiau dar ne laikas. Pirmiausia turiu tapti švari, aš žinau, kad per daug vartoju. Planuoju mesti keletui savaičių, kad po to galėčiau aplankyti tėvus. Neprisiruošiu jiems paskambin­ti. Negalėčiau šiomis dienomis iškęsti pokalbio su jais. Netgi su mama. Pasiilgstu jos, tačiau kalbėtis nenoriu. Ateis laikas. Aš galiu palaukti. Juk ji nesirengia rytoj numirti, tiesa?