XVIII Skyrius

Taras

SINCEI GOT BETTER

IBIN HAAPPY THTS VVAY

ANT BETTERBETTERBETTERBETTER’S

THE VVAY I’M GONNAGONNAGONNAGONNA

STAAAAY-YA

Kai persisvėręs pro langą dairausi į Miesto gatvę, matau visus namus, su langais ir durimis, už kurių slepiasi kambariai. Jautiesi taip, lyg žiūrėtum į mišką ar gilų vandenyną. Salia gatvių stūkso įstaigų virtinės ir parduo­tuvės. Dangoraižiai ant kalvos iš toli atrodo kaip įmantrios kaladėlės.

* Pagavus kablį Man nieko netrūūko Ik nieko netrūksnetrūksnetrūksnetrūks man Jei ir toliau nieeeeko nekeisiunekeisiunekeisiu

Aš priklausau tam tikrai padermei. Mes gyvename pasislėpę už langų ir durų. Retkarčiais išlendame į gatvę, skuodžiame į parduotuvę ar pas draugus. Šioje miesto dalyje, šituose namuose ir butuose, vieni virš kitų, visai šalia kits kito dienas stumia daugybė genčių: pardavėjai, klerkai, tarnautojai ir panašaus sukirpimo tipai. Azijiečiai, laikantys parduotuves ar tvarkantys namų ūkį; atvykėliai iš Vest Indijos, airiai ir lenkai, žmonės, kurie mėgsta tą ir tą – visokio plauko, susimaišę ir susigrūdę. Besitrinantys, besistumdantys, rezgantys savo reikalus.

Aš juos stebiu, tačiau man ne pakeliui su jais. Aš turiu savo gyvenimą.

Aną dieną pas mane užėjo Ričardas atsisveikinti. Jis su­sirengė į kelionę po pietryčių Aziją. Planuoja per Tailandą, Balį pasiekti Australiją. Norėjo, kad keliaučiau kartu. Aš nusijuokiau. Už kokius pinigus? Mano kišenės kiauros.

-     Paskolinsiu, – pasiūlė. Aš tik papurčiau galvą.

Kartais pats savimi stebiuosi. Aš mušu dinderį, o Ričar­das mano, kad esu vertas jo tūkstančio svarų. Gyvenu savo gyvenimą, turiu savo reikalų ir nesiverčiu per galvą. Bet jis vis tiek nepagailėtų man savo svarų. Ričardas sakė, pasko­lins, bet abu puikiai supratom, kad niekada jų negrąžinčiau, nors ir kaip stengčiausi.

Žinoma, supratau, kas už viso to slypi. Pasiėmęs drauge, Ričardas manė atpratinsiąs mane nuo heroino. Užėjęs niekad neduodavo ramybės.

SS

-    Pražudys tave. Jau dabar žudo. Šiomis dienomis tu toks neįdomus, – kalbėjo jis.

-    Lygiai kaip ir tu.

Jis tylėdamas papurtė galvą.

-    Man nereikia trenktis į Aziją, kad gyvenimas taptų įdomesnis, Ričardai, – pasakiau jam.

-    Įtariu, kad mirti tau lygiai taip pat įdomu kaip ir gyventi. Didžiausia bėda, kad dauguma žmonių nori gyventi

amžinai. Kai atsisukęs paaiškini jiems, jog paprasčiausiai gyveni savo gyvenimą ir kad tau vienodai šviečia, jei po trejų metų tavęs nebebus tarp gyvųjų, jie to negali pakęsti. Jie nebeturi ko sakyti. Jei tau nebūtina sulaukti dvidešimties, nebėra kuo pasiremti kalbant apie heroino žalą.

Reikia žiūrėti tiesai j akis. Šios išties klaikios istorijos vei­kėjai buvo Alanas ir Helena. Aš dar nebuvau jų perkandęs. Nepamenu, kur su jais susipažinau, tačiau jie užšokdavo pas mus nusipirkti hero. Vėliau ėmėsi platinti. Nesu sutikęs gražesnio vaikino už Alaną. Tamsus ir visas plaukuotas: gauruota krūtine, juodai apžėlusiom rankom. Jam reikėjo bent du kartus per dieną skustis. Aišku, niekada to nedarė, tačiau kitos išeities nebūtų turėjęs, jei būtų norėjęs vaikščioti glotniu veideliu. Alanas turėjo ištirpusio aukso spalvos akis ir gražius veido bruožus. Be vargo galėjo dirbti manekenu, nebent buvo per daug gražus. Žmonės sekiodavo j j akimis, aš irgi. Pastebėjęs, kad į jį žiūri, Alanas atlošdavo galvą ir atsistodavo manekeno poza.

Jis buvo linksmų plaučių, niekad nepraleisdavo progos papozuoti kaip žurnalų gražuolėliai. Jis turėjo tokius idiotiš­kus marškinėlius su drakonu priešaky iš mažyčių pasakiškai žibančių blizgučių. Sutemus Alanas kartais užsivilkdavo tuos marškinėlius ir kaip koks Vikingas Erikas sėdėdavo atlošęs galvą su blyksinčiu drakonu ant krūtinės.

Helena, garbanota blondinė, grožiu taip pat negalėjo skųstis. Manau, kad buvo iš Birmingemo. Neaišku, kodėl tokia žvitri riestanosė susidėjo su bukoku Alanu. Turbūt dėl jo išvaizdos ir pinigų, kurių nemažai užkaldavo parda­vinėdamas herą.

Kartą mes išbaigėm heroiną, tad Robis turėjo reikalų su ta porele. Mudu su Džemą dar buvom sutaupę, tačiau nenorėjom dalytis – tiesą sakant, nebebuvo ko dalytis. O buvo taip. Alanas su Helena mieste suveikė heroino ir vakare paskambino Robiui, kad ateitų pasiimti. Šis nieko nelaukdamas nulėkė pas juos. Šviesa degė, tačiau į Robio beldimą ir šauksmus niekas neatsiliepė. Alanas su Helena gyveno Bruko gatvėje, tad Robis nenorėjo kelti triukšmo. Suprantat, nedera triukšmauti prie platintojo namų, todėl Robis parėjo ir ėmė laukti.

-Jie paskambino man vos prieš pusvalandį ir nė neužsi­minė, kad ruoštųsi kur išeiti. Sakiau jiems, kad ateinu, – ste­bėjosi Robis. Jis atrodė baisiai, sėdėjo ir kramtė odelę apie nagus.

- Galbūt juos supakavo, – susmukusi ant grindų ir ran­komis apglėbusi kelius, spėliojo Lilė. Ji buvo visa sulindusi į megztinį. Robis su Lile laikėsi iš paskutiniųjų. Brr, aš juos iš visos širdies užjaučiau. Kai taip jautiesi, bet koks menkniekis gali išmušti iš pusiausvyros, net paprastas žodelis „labas”.

Dar po pusvalandžio Robis parslinko vėl nieko nepe­šęs – niekas neatsiliepė. Mus po truputį pradėjo imti neri­mas. Alanas su Helena paprastai niekur nevaikščiodavo. Jeigu jie sakė, kad bus namuose, vadinasi, taip ir turi būti. Visų galvose sukosi ta pati mintis. Suprantat, buvo sunku patikėti, kad juos susėmė policija, nes tikrai būtų užtrukusi tame name daugiau nei pusvalandį po Alano skambučio. Kita vertus… Hmm, visi buvom girdėję apie perdozavimą. Girdėjote ir jūs. Tačiau…

Robis paranojiškai bijojo ten eiti, nes jei Alaną ir Heleną susėmė, jų namas turėjo būti stebimas. Aš praėjau pro ten, bet belstis į duris neišdrįsau. Kai parėjau namo, Lilė kunku­liavo iš pykčio, svaidėsi kaltinimais Robiui ir užsipuolė mus su Džemą tik todėl, kad mes dar turėjom kruopelę hero. Lilė reikalavo, kad kuris iš mūsų nueitų ir įlįstų pas Alaną. Namo gale, bet antrame aukšte, buvo atidarytas langas. Kažkam būtų tekę sliuogti į viršų stogvamzdžiu.

-       Lipsi tu, Tarai, – pasakė Robis.

-       Neišsigalvok, ten tavo prekė.

-       Tu sveikas. Ar tau patiktų brautis į kieno namus, kai laužiesi, ką?

Mes ginčijomės, kol Lilė neteko kantrybės.

-     Velniai griebtų, kas nors tuojau pat šliaužiat ir viską išsiaiškinat, okei? – suklykė ji ir ėmė blaškytis po kambarį spardydama daiktus. Jai važiavo stogas. Lilė ėmė daužyti kumščiais duris, kol susikruvino. Mes su Robiu susižvelgėm ir nusprendėm eiti kartu.

Lipti per langą mums neprireikė. Džemą atsiminė, kad vienas mūsų draugelis, gyvenantis netoli Alano ir Helenos, turėjo jų atsarginį raktą. Iš pradžių tas bičas nenorėjo duoti, tačiau sužinojęs reikalą nebesispyriojo.

-     Einam kartu, jei netiki, jog čia švarus reikalas, – pasiūlė Robis. Keista, bet vaikinas atsisakė.

Atsirakinę duris iš pradžių nieko neįprasto neišvydom. Alanas ir Helena sėdėjo ant sofos. Helena šonu bent kiek užvirtusi ant jo, o Alanas plačiai atmerktom akim lyg susimąstęs spoksojo į tolį. Atrodė nei šis, nei tas. Jie tarsi miegojo.

-     Kas yra? – ne iškart supratau, kad Robis kreipiasi ne į mane. Ir tada abu supratome. Jie negyvi. Po to pamačiau įbestus švirkštus.

Robis pažiūrėjo į mane, paskui ėmė naršyti stalčius ir lentynas.

Aš priėjau pažiūrėti iš arčiau. Paliečiau Alano ranką, ji buvo šalta. Už mano nugaros Robis rausėsi lyg pakvaišęs, vis greičiau ir greičiau. Manau, jis išsigando, bet man buvo visai nieko. Alanas ir Helena atrodė nepasikeitę, tik nejudė­jo. Alanas tebebuvo gražuolis. Helena buvo kiek sulysusi, ir jai netiko. Jis irgi, bet nuo to tik pagražėjo. Užsimaniau pabučiuoti jai į skruostą, nes žinojau, kad nepabus. Visai kaip Miegančioji Gražuolė.

Viskas atrodė labai tikroviškai. Aš laukiau, kol katras sujudės, tačiau veltui. Vėl paliečiau Alano skruostą – priminė sušaldytą mėsą.

-    Po velnių, palik juos ir padėk ieškoti! – sušnypštė Robis.

Mes lakstydami pradėjom viską versti iš stalčių. Pagaliau Robis surado du pilnus maišelius, kurie galėjo sverti apie unciją. Dar nebuvau matęs šitiek heroino.

-       Ir tegu mane vietoj, jei ne grynas, – Robis parodė galva į Alaną ir Heleną. Mes sukikenom… Žinot, tas „tegu mane vietoj”…

-       Ką mes su juo darysim?

-       Na, jiems hero jau tikrai nebeprireiks.

Aš pasijutau vagimi, nors Alanas ir Helena buvo mirę. Atrodė, kad juodu apsimetinėja norėdami pagauti mus vagiant jų prekę. Aš atsisukau į juos ir iškėlęs į viršų pakra-čiau tą nediduką maišelį lyg klausdamas: neprieštarausit? Tada pastebėjau tai, ko neįžiūrėjau iš pradžių: kažkokius glitėsius jų panosėje ir akyse. Alano veidu rėpliojo musė. Mane lyg perkūnas trenkė. Suklikau ir nėriau laiptais į apačią, Robis iškūrė paskui mane. Gatvėje atsidūrėme vos per kelias sekundes.

Mes mirtinai bijojom leistis j veną parsineštąjį heroiną. Po kurio laiko kažkas per radiją nugirdo policijos įspėjimą narkomanams, jog platinamas kažkoks nepaprastai stiprus narkotikas, nuo kurio mirštama. Tai bent! Susileidi sau įpras­tą dozę ir – Perdozavimas. Mes surengėm vakarėlį Alano ir Helenos atminimui. Jų maišelis neišsibaigė visą amžinybę. Policijai prireikė savaitės, kol jų ėmėsi išlaužę duris.

Kartais aš skambinu mamai.

Tai asmeniška, todėl skambinu vienas. Pats nesuprantu, kodėl tai darau, juk mūsų daugiau niekas neberiša. Turbūt noriu paklausti, ar jai ko neatsitiko, o gal sužinoti, ką jie veikia, o gal patikrinti, ar jie ten tebegyvena. Bet greičiausiai noriu įrodyti pats sau, jog jau galiu su visu tuo susidoroti. Galiu su ja kalbėtis. Karts nuo karto turiu tuo įsitikinti.

Paprastai einu gatve ir staiga šauna į galvą su ja pasi­kalbėti. Įlendu į telefono būdelę, nukeliu ragelį, surenku numerį. Ir štai kitame laido gale – mama. Staigiai, tartum per visus tuos nesimatymo mėnesius ji būtų buvus kažkur visai šalia, tiktai nematoma.

Pirmuosius žodžius telefonu mama visada ištaria nutęs-dama garsus. Kažin, ar dėl alkoholio. Spėju, kad ji prieškam­baryje, kur stovi telefonas, stebi save veidrodyje virš sofos. Ji mano, kad su cigarete rankoje, išterliotais lūpų dažais ir nuo peties nusmukusia suknele atrodo pritrenkiančiai. Garbės žodis, ji mano, jog visi ją pamatę turėtų mažų mažiausiai nualpti. Alkoholyje mama paskandino savo asmenybę, o ji įsitikinusi, kad tie nuodai ją daro žavią.

-    Aaaallliooooo, – atsiliepia ji kaip kokiame filme. Mano širdis ima daužytis kaip traukinio ratai.

-    Labas, mama.

Staiga ji pasikeičia. Išgirstu, kaip staigiai atsisėda ir pade­da gėrimą į šalį. Tada tylos pauzė. Laukia, kol aš neatlaikęs prabilsiu pirmas. Taip ji priversdavo mane panikuoti kaip kokį trizmų. Dabar aš pats tyliu ir laukiu jos žodžių.

Pagaliau ji neiškentusi pradeda. Ar aš sveikas, kaip galė­jau tiek ilgai neskambinti, gal man reikia pagalbos, ar aš turiu kur apsistoti, ir ji taip manęs pasiilgusi. Pasakoja, kaip jai vis pasitaiko nugirsti apie gatvėse miegančius vaikus ir kaip ji kiekvieną vakarą meldžiasi, kad manęs tarp jų nebūtų.

Įdomu, koks dievas teiktųsi ją išklausyti?

-      Ne, mama, aš jau seniai turiu kur gyventi, ačiū.

-      Mielasis, gal tau ko nors trūksta?

-      Paskambinau tau, kad sužinočiau, kaip laikaisi. Tu dar gyveni su juo, ar ne?

-      Jis – tavo tėvas, Deividai. – Pauzė. – Brangusis, papa­sakok apie save.

Pauzė.

-      Ką papasakoti?

-      Viską.

Trumpam ji mane išmuša iš vėžių. Paskui išgirstu, kaip į dantis jai barkšteli stiklinė, ir man tampa aišku, ko ji nori.

Graudu, ir tiek. Kartoja ir kartoja tą patį triuką: laiko ragelį prie ausies, bet nieko nekalba. Ir kai kada vis dar užkimbu ant jos meškerės. Užduoda keletą suktų klausimų, užmeta porą abejotinų pastabų, ir tu jauti, kaip tarp tų ilgų tylos pauzių auga įtampa. Tu nerviniesi, vis labiau ner­viniesi ir pagaliau imi be perstojo kažką paistyti, o ji tuo metu čiulpia cigaretę ar siurbčioja iš stiklinės, todėl šneki bet ką ir prižadi beprotiškiausių dalykų tik tam, kad ji nors žodeliu atsilieptų.

Ir kai tu jau kone maldauji nors ką pasakyti, ji tave galu­tinai pribaigia maždaug taip: „Jis mane muša, mielasis../’, arba: „Turbūt aš sergu vėžiu”, arba: „Noriu jį palikti, tačiau nežinau, kas man tuomet padės…”

Todėl kai išgirstu, kaip ji traukia cigaretę ir nebepataiko stiklinės į burną, nepuolu žemintis, o ramiai sakau:

-      Neturiu ko tau pasakoti.

-      Deividai, – sako sudirgusiu balsu, tačiau vis tiek įge­lia: – Jis ir toliau mane muša.

Galbūt taip, o gal ir ne. Aš laikau liežuvį už dantų, tegu pajunta savo triuko skonį. Ir šitai suveikia, va kas nuosta-

biausia. Ji pradeda be perstojo malti liežuviu, kol galiausiai apsižliumbia.

-Aš niekuo negaliu tau padėti, mama. Pati turi susitvar­kyti: išsiskirti su tėčiu ir nebegerti. Niekas tau nepadės, kol nebaigsi girtauti. Negi nesupranti, mama? Jeigu tai padarysi, aš pažadu sugrįžti.

Ir arkliui aišku, kad man niekada neprireiks vykdyti savo pažado.

Jei namuose būna tėtis, ragelį pakelia jis.

-    Deividai? Deividai? Kaip laikaisi, Deividai? Neturiu jam ko sakyti. Tada aš labai švelniai, tačiau taip,

kad girdėtųsi, imu pūsti į ragelį. Mėgdžioju tą garsą, kurį girdžiu, kai mane prigavusi mama pučia cigaretės dūmus.

-    Deividai, pokštus kreti?

Aš dar kiek pasiklausau, tačiau nesumetu, ką galėčiau tėčiui pasakyti. Taigi padedu ragelį ir toliau traukiu gatve galvodamas, ar man verta dar kada jiems skambinti.

Visada abejoju, bet visada vėl paskambinu.