XX Skyrius

Robis

Norėjome, kad j vasarnamį mus nuvežtų Devas, tačiau buvo per daug rizikinga – jis nė nesiruošė mesti heroino. O ir kuriam galui?

Aš vairuoju nuo pat vaikystės, bet neturiu pažymėjimo. Man septyniolika, galėčiau išsilaikyti vairavimo egzami­nus, bet… Manau, kad galiu užsiimti kur kas geresniais dalykais.

Vasarnamis priklauso Vendės draugui. Vende – tai mano mama. Vasarą tas namiūkštis nuomojamas, tačiau buvo ba­landis, sezonas dar neprasidėjęs, taigi nuskilo – vasarnamis tą savaitę buvo tuščias. Prieš akis – ištisa savaitė. Kai buvau vaikiščias, Vende mane čia atsiveždavo žiemą. Tada aš žio­vaudavau iš nuobodulio, tačiau kai dabar pagalvoju, buvo puiku. Toli nuo miesto, graži gamta, žmonių anei kvapo: jokių kivirčų, jokių problemų. Jiems turės patikti. Ir pačiam rūpėjo greičiau nuvažiuoti. Riedant keliu man dingojos, kad gabenu juos į kitą pasaulį.

Prieš kelionę buvome pabaigę heroino atsargas, turėjome tiktai po mažytę dozę, – kad vakare galėtume užmigti, o rytą pradėtume kaip nauji žmonės. Pasivažinėjimas švariomis smegenimis, sakė Lilė.

Taras sėdėjo šalia manęs su žemėlapiu. Lilė, Džemą ir Selė kvailiojo ant galinės sėdynės. Nepakartojamas jausmas stebėti pro šalį bėgantį Bristolį. Paskui M4 kelias ir kaimo vaizdai. Kažin, ar kas nors iš mūsų buvo užmiestyje per šiuos dvejus ar trejus metus. Laukai, jokių žmonių. Medžiai.

Mes nusprendėme viską palikti. Visą mėšlą. Vaikutis buvo tikri burtai, o Lilė – ragana, sukūrusi tuos burtus. Kas tada aš? Lyg ir burtininkas. Aš – tėtis, stebukladarys su savo burtų lazdele.

Džemą ir Selė tik apie tai ir šnekėjo. Selė iš pradžių kiek abejojo dėl kūdikio, tačiau dabar, kaip ir kiti, laukė jo. Vi­siškai tikra galimybė. Selė su Džemą svarstė, ar nereikėtų ir joms gimdyti.

- Tada būtų kažkas panašaus į fermą… – pasakiau, ir jos pratrūko kvatoti.

Hmm. Matot, aš Lilę geriau pažįstu negu jos. Kūdikis. Taip jau sutvarkytas gyvenimas, ar ne? Gerai ar blogai, vai­kai vis tiek atsiranda. Bet šįkart nebuvau tikras, kad viskas bus taip šaunu, todėl tylėjau. Niekada negali žinoti. Juk Lilė išties nenuspėjama.

Jos turėjo keletąhašo suktinių ir sėdėdamos gale užtrau­kė „Nieko daugiau dainelę”:

NO MORE NEEDLES NO MORE FOR ME NO MORE NEEDLES NOWIAM FREE…[1]

Kikendamos kumščiojo alkūne viena kitai į pašonę ir pradėjo naują posmą:

NO MORE PUNTERS NO MORE FOR ME NO MORE PUNTERS ‘CAUSE NOW I’M FREE-EE…[2]

Jos dainavo apie tą šlamštą, kurį žadėjo mesti.

-       Jūs norit padėti tašką visam savo gyvenimui, – pa­sakiau.

-       O ne, – nesutiko Lilė. – Gyvenimas – vienintelis da­lykas, kurio aš niekam neatiduosiu. Nes aš neįkainojama, tikrai…

Taras, hmm, nebuvo taip gerai nusiteikęs kaip kiti. Aš pykau ant jo, juk ne jis laukė kūdikio, todėl galėjo labiau mus palaikyti. Lilė varstė Tarą žvilgsniais, ir man dingtelėjo, kad tuoj ji duos jam pylos, jei šis nepralinksmės. Taras kaip

SS

užsuktas pasakojo, ko prikiša ligoninėje kūdikiams. Žinot, nėščiajai pirmiausia duoda nuo skausmo, paskui – kad pa­greitintų gimdymą, vėliau – dar kažko, kad kūdikis kvėpuo­tų. Žodžiu, kūdikis į šį pasaulį ateina prikištas narkotikų.

-    Nemanau, kad dabar tinka apie tai šnekėt, – pasakiau, nes tokios šnekos tikrai negalėjo įkvėpti Lilės mesti heroino. Taras dėbtelėjo į mane, bet užsičiaupė. Jis surūkė porąhašų, tačiau vis dar atrodė kažko susirūpinęs. Važiuojant kalba daugiausia sukosi apie kelią.

NO MORE HAND JOBS NO MORE FOR ME-EE NO MORE HAND JOBS ‘CAUSE NOVV I’M FREE-EE…*

Visi šnekėjome, kaip šaunu nulipti nuo adatos. Aš žiū­rėjau j juos ir galvojau: kuris iš jų sugebės tai padaryti. Kas turės valios?

NO MORE JUNKIES NO MORE FOR ME-EE NO MORE JUNKIES NOVV I’M FREE**

* * *

Kol pasiekėme Grifino vasarnamį, sutemo. Išlipę iš mašinos, kiek pastovėjom žolėje.

Čia viešpatavo tokia tyla ir ramybė, lyg stovėtum ant kalno atvirame kosmose. Nieko negalėjai įžiūrėti, tačiau jautei, kokia begalinė erdvė plyti aplink tave…

- Tokia tamsa turbūt iki pat žvaigždžių, – pasakė Taras. Tikrai. Atrodė, jog vakaras pripiltas tamsos. Be to, nieko nevyko. Jokio triukšmo. Sulaikęs kvapą vis tiek nieko neiš-

* Daugiau netrinsiu pimpių Netrinsiu pimpių aš Daugiau netrinsiu pimpių Nes aš dabar laisva… ** Daugiau jokių narkašų Jokių narkašų man Daugiau jokių narkašų Nes aš dabar laisva .

girsti. Po Bristolyje praleistų metų visa tai kėlė nuostabą, nes mieste nori nenori visad knibžda žmonės ir birbia mašinos.

\S

Čia žmonių nė kvapo dvidešimties mylių spinduliu.

Rytoj aš pajėgsiu įveikti bet kokias kliūtis, pagalvojau. Turbūt ir kiti pasijuto panašiai.

Mano atminty vasarnamis buvo didesnis. Mažytė sve-

SS

tainė, du miegamieji ir virtuvytė. Tualetas buvo lauke. Sita Velso dalis buvo nepavaldi laikui. Name šalčiau negu lauke. Pintinėje prie židinio gulėjo kelios pliauskos, tad su Taru patraukėme parsinešti daugiau. Pasikeisdami mes kapojome malkas, o merginos virė arbatą, sunešė viską iš mašinos ir bent kiek pavalė.

Kiekvienąkart kirtus kirviu į medį, po poros sekundžių išgirsdavome atsimušantį aidą.

-    Dėl kalnų, – pasakiau.

Įsistebeilijom į tamsą. Nukreipėm ton pusėn šviesą, ta­čiau nieko neįžiūrėjom. Kalnai stūksojo kur kas toliau.

-      Jie kažkur ten, – tariau.

-      Stovi ir stebi mus.

-      Ne, jie mūsų net nepastebi.

-      Ar manai, kad jie mums draugiški? – paklausė Taras.

-      Žinoma, kad draugiški.

Nuo papėdės iki viršūnių tamsoje pasislėpę kalnai. Giedrame danguje švietė žvaigždės, bet mėnulio nebuvo. Užgesinome žibintą ir stovėdami šlapioje žolėje laukėme, kol akys apsipras su tamsa. Bergždžias reikalas – buvo pernelyg tamsu. Bandėme susekti kalnus pagal bežvaigždes dėmes danguje, bet nepavyko. Kalnai buvo gerai pasislėpę.

-      Kaip tau čia patinka? – paklausiau Tarą.

-      Galėčiau gyventi.

-      Atsibostų, – nusijuokiau. – Mažas ėjau iš proto.

-   Ne, ne. Man tikrai čia patinka.

-   Pasakyk atvirai, juk tu nelabai rimtai žiūri į tą suma­nymą?

Stovėjome šalia vienas kito, bet Taro vis tiek gerai neį­žiūrėjau.

-   Nemanau, kad kas nors rimtai norėtų pabaigti, – išgir­dau jo šmėklišką balsą.

Aš laukiau.

-     Bet galbūt dabar… gal ir įstengtume. – Jaučiau, kad jis klausiamai žiūri į mane. Buvo juokinga, nes aš nieko neį­žiūrėjau, tik jaučiau Tarą. – Ką manai?

-     O taip, – nusijuokiau, – mes privalome mesti, ar ne? Dėl Lilės.

Pats buvau pilnas ryžto išbandyti save. Niekam nepasako­jau, kad kišenėje turiu mažulytį pakelį, kurio vos neiššvi lpiau lauk. Man laužtis labai sunku, todėl nenorėjau sugadinti reikalo. Paskui praeina, tačiau man būtinos mažytės dozės, kad laužimasis neužgriūtų visu baisumu iš karto. Kiekvienas turi savaip manytis. Tas pakelis buvo kaip tik man.

Valandėlę stovėjome giliai kvėpuodami. Jautėme, kaip šaltas ir grynas oras plūsta į krūtinę ir visas kūnas atsigauna. Paskui nuėjome kurti laužo.

Vakare mes suvartojom savo atsivežtas menkutes dozeles ir išgėrėm truputį alaus – vos porą skardinių „Special Brew”, nes nėra nieko šlykštesnio, kaip pagirioti ir laužtis.

Atsikėliau anksti.

-   Nori arbatos? – paklausiau Lilės. Jos šypsena atsakė „taip”. Gulinti lovoje ji atrodė labai graži. Pabučiavau ją ir nuėjau į virtuvę.

Taras ir Džemą jau buvo atsikėlę ir lauke gėrė kavą. Jie pavadino mane į kiemą, ir aš išėjau.

Pritrenkiantis vaizdas. Švelniame, vėsiame ir gryname ore, kiek akys užmato, mylių mylias ėjo kalnai, kalvos ir miškai. Danguje ratus suko grifas. Visai panosėje eglėse straksėjo maži paukštukai. Mes nepratarėme nė žodžio ir siurbčiodami kavą rijome viską akimis. Aš nuėjau pakelti Lilės, ir kai ji įsitaisė ant malkų krūvos, mes visi žiūrėjome negalėdami atplėšti akių. Atrodė, kažkas tvinsta į tave, o tau vis negana ir negana.

Lilė paglostė sau pilvą.

-Aha, visa tai tau.

Visi nusijuokėme, o aš pagalvojau: sekasi tam žiopliukui.

Per pusryčius užkirtome kiaušinienės su kumpiu, paskui išsiruošėm pasivaikščioti. Mes visi dar jautėmės išsekę, pra­džia visada tokia. Selė pasakė, kad šiuo metu Bristolyje jos savijauta būtų bjauri, tačiau čia ji visai pakenčiamai jaučiasi. Mums rodėsi, jog tokiame gerame ore išvis neįmanoma pras­tai jaustis. Kai dabar prisimenu, mes truputį suklydome.

Taku nuo kalvos leidomės žemyn. Greitai įžengėme į išlakių medžių mišką, tačiau pilną šviesos. Buvo gražu. Matėme paukščių ir voveraičių. Paskui reikėjo užkopti atgal į kalvą, ir mes nusivarėm nuo kojų: turbūt visi metų metais vaikščiojome tiktai gatvėmis. Nulipę nuo dar vienos kalvelės, atsidūrėme sodintame jaunuolyne, kur tankiai augo maži medeliai.

Sodintas miškas jau nebuvo toks gražus. Tamsu, nes medžiai buvo sodinami per arti vienas kito. Patraukėme dar toliau.

Turbūt šitas miškas mus ir pribaigė. Jis buvo negyvas, negyvi medeliai, sukaišioti eilėmis – tikras medžių fabrikas. Po medžiais ir tarpuose neaugo nė žolelės, tartum tie dar jauni medeliai būtų nuodiję žemę.

Prisipažinsiu, aš nesijaučiau prastai. Kiek anksčiau tru­putį paėmiau iš savojo pakelio, žinot, palaižęs piršto galą, padažiau į miltukus. Tai buvo nepilna dozė, tačiau pakanka­ma, kad nuimtų įtampą. Aš nekreipiau dėmesio į draugus, mano galvoje sukosi mintis, kad galbūt reiktų trumpam pasišalinti ir dar įlįsti į maišelį, kai Lilė staiga pratrūko:

-Šūdas! Šūdas!

Mes visi krūptelėjom. Sios niekieno žemės vidury Lilė iki čiurnų stovėjo vandens pilnoje provėžoje. Ji tiesiog pajuodavo iš pykčio. Kaip visada, Lilė avėjo savo juodais fetriniais bateliais, nelabai tinkamais pasivaikščiojimams gamtoje. Aš apsižvalgiau ir nustebau pamatęs, kokie visi išsekę ir sudirgę. Lilė apsisuko ir nužygiavo per kalvą atgal į vasarnamį. Mes buvom suplanavę ilgą kelionę per kalvas ir slėnius, kad organizmas išsivalytų nuo toksinų. Aš pats dar būčiau galėjęs kiek paėjėti, tačiau pažvelgus į kitus buvo aišku, jog jiems ši iškyla jau lenda per gerklę.

Grįžtant atgal kalba nelabai rišosi, tačiau aš šnektelėjau su Sele. Neatrodė, kad ji labai prastai jaustųsi, todėl kilo įta­rimas, kad ji taip pat turėjo atsargų. Klausti nerizikavau.

- Dieve, aš nesitikėjau, kad bus taip blogai, tiesiog siau­binga… – kažkur pusiaukelėje staiga prisipažino Džemą.

Tai nuskambėjo kaip pokštas, ir mudu su Sele tik nusi­juokėme: ko gi daugiau ji galėjo tikėtis? Nė vienas iš jų šito nesitikėjo. Kaip jau sakiau, aš pasirūpinau atsarginėmis prie­monėmis. Tačiau kai Lilė pažvelgė į mane, juokai išgaravo. Šūdas! – išpilta lipnaus prakaito ji atrodė tikrai siaubingai. Tuo metu ji buvo gyva vien heroinu. Jei sąžiningai – lygiai kaip ir visi. Galėjau jai irgi truputį pasiūlyti, tačiau merginos taip išpūtė tą burbulą: nulipti nuo adatos iš karto ir visiems laikams. Taigi nenorėjau trukdyti. Na, suprantat, nusistatai ką nors padaryti, o iš viso to išeina šnipštas – ne pats ge­riausias jausmas, ką? Be to, nepamirškime kūdikio. Juk jo labui mes visi čia atsitrenkėme, tiesa? Ne vien tik dėl Lilės. Dėl kūdikio. O tas kūdikis ir mano.

-   Rytoj bus lengviau, – nuraminau, bet Lilė taip panieki­namai j mane dėbtelėjo, kad pamaniau: ko gero, ji žino.

Parėję atgal, kad būtų jaukiau, susikūrėme didelį laužą. Rūkėme žolę, kad nors kiek apsiramintume.

Tarui su Lile buvo prasčiausi popieriai. Selė ir Džemą sėdėjo atsirėmusios viena į kitą.

-   Kad ir kaip blogai būtų, aš nepasiduosiu, – kalbėjo Džemą. Ji stipri. Ji tikrai ištesėtų žodį. Su Sele jos abi – kietos panos.

Lilė nebuvo nusiteikusi apie tai šnekėti.

-   Taip, man gerai, verčiau rūpinkitės savimi, – pasakė ji, tačiau vengė sutikti kieno nors žvilgsnį.

O Taras atrodė kaip nesavas. Manau, jam nereikėjo rū­kyti žolės, jis iš tų_žmonių, kuriems hašišas nelabai tinka. Jis ėmė nervingai žvalgytis, o po to trumpam dinginėti. Lilės paklaustas, ar neturįs kur pasislėpęs heroino, išsigynė. Galėčiau galvą guldyti, kad jis tikrai neturėjo hero, antraip nebūtų toks sutrikęs. Jis ėmė įkalbinėti važiuoti nusipirkt alkoholio.

v

-     Zinai, kas dėsis rytoj per pagirias? – paklausė Džemą.

-     Nieko tu nesupranti, Džemą, aš negaliu, negaliu, – tei­sinosi jis.

-     Kur tu girdėjai, kad lauždamasis kas kaifuotų, reikia iškęsti, – įsiterpė Selė. Tuo metu ką nors panašaus su Sele leptelėdami išsiviepdavom viens kitam. Tai reiškė, kad aš žinau, jog tu žinai, ir tu žinai, jog aš žinau, tačiau nė nesiruo­šiam apie tai prasižioti. Lilei, po to ir Džemai susuko pilvą. Tarui pilvo labai neraižė, bet jis netrukus susivėmė. Mes su Sele aimanavom, kaip mums bloga, bet… Na, suprantat…

Galų gale maždaug apie ketvirtą valandą Taras nusprendė:

-     Man jau gana, einu pasigausiu mašiną ir parvešiu gėralo.

-     Aš tave pavešiu, – pasisiūliau. Miestelis buvo netoli, bet ten šito nepardavinėjo. Artimiausias baras – už gerų penketo mylių, be to, Taro galėjo neaptarnauti: jis teturėjo šešiolika metų.

Iš pradžių Taras nenorėjo, kad jį vežčiau, įtikinėjo, kad nori važiuot vienas. Tačiau kai buvo nutarta, jog Taras važiuos, žinoma, visi užsimanė išgerti ir aš įsisodinau jį į mašiną.

Ką gi, nurūkę nusipirkome sidro ir alaus,

-      Atgal aš eisiu pėsčias, – pareiškė jis. Tylėdamas žiūrėjau į Tarą.

-      Aš taip noriu.

-      Penkios mylios, Tarai.

-      Noriu galvą pravėdinti.

O taip, tikrai taip, tačiau garsiai nepasakiau, ką apie tai manau. Mes ir be žodžių supratom viens kitą. Nuvažiuoda­mas stebėjau jį veidrodėlyje. Taras stovėjo ir žiūrėjo į mašiną, tačiau nepajudėjo iš vietos, kol mane matė.

Kol suvažinėjau, vasarnamy reikalai dar labiau pašlijo. Mergaitės visai sugniužo. Iš nuotaikos supratau, kad buvo ginčytasi ar kažkuri nulinčiuota. Džemai siaubingai raižė pilvą. Hmm, iš to supratau, kad ji neblogai įklimpusi. Pada­viau joms alaus skardines, o pats nuslinkau į miegamąjį dar vienos dozės. Pagalvojau, jog vienam iš mūsų būtina išlaikyti blaivią galvą. Tačiau Lilė atsekė man iš paskos. Tik pažvelgusi į mane pasakė:

-    Duok man.

-Apie ką tu, Lile? – skėstelėjau rankomis.

-     Nekabink makaronų, aš dar matau, kas vyksta. Tuč­tuojau duok, aš noriu savo dalies, gerai?..

*

Ėmiau raustis kišenėje.

-      O kaip vaikelis? – paklausiau.

-      Nepliurpk nesąmonių, nori, kad raityčiausi kaip Dže­mą? Taip, kūdikėliui bus labai į sveikatą. Tikrai, tikrai… – Lilė išplėšė man iš rankų pakelį ir iš kišenės išsitraukė folijos lapelį.

-Aš tik truputį patraukiau, – pasakiau.

-    Taip? Kiek kartų? Tu visiškai nesilauži…

Ant manęs ji labai neširdo. Įtariu, net džiaugėsi, nes jei ne aš, kuo viskas būtų pasibaigę?

Nesupraskit manęs klaidingai. Mes neketinom grįžti prie narkotikų, bet atvažiuoti čia ir tikėtis vienu mostu užbraukti herą – tik graži pasaka. Nulipti nuo adatos gali tik žingsnelis po žingsnelio.

Švirkštų neturėjom, tad herą kaltinom ant folijos. Po to drybsojom lovoje ir klausėmės, kaip kankinasi Džemą. Selė stengėsi nuo jos neatsilikti, tačiau jos dejonės nebuvo tokios įtikinamos. Lilė jau buvo supratus Selės apgaulę, todėl kol mes važinėjom su Taru, juodvi spėjo susikivirčyti. Aimanuodamos ir skausmingai dūsaudamos jos išties kėlė nemažą triukšmą. Po kurio laiko nesusilaikę ėmėm kikenti. Suprantat, vargšelė Džemą laipioja sienomis, o Selė dejuoja tik norėdama palaikyti jai kompaniją, nors iš tikrųjų padarė kaip ir mes su Lile. Ir būtų užtekę vos trupinio iš maišelio mano kišenėje, kad Džemą taptų sveika kaip ridikas… Ne, nebuvo juokinga, greičiau baisu. Na, bet…

Aimanos tęsėsi turbūt iki kokios dešimtos valandos.

Taro nė kvapo, ir Džemą ne juokais ėmė jaudintis. Iki miestelio buvo ne daugiau kaip penketas mylių, o Taras nesirodė jau daugiau nei penkias valandas.

-    Jam kažkas atsitiko, jis iškrėtė kokią nors kvailystę, -kalbėjo Džemą. Ji manė, kad Taras pasidarė galą ar panašiai!

Stengiausi susilaikyti nežvilgtelėjęs į Lilę, bet nepavyko. Mes abu ėmėm prunkšti ir juoktis. Nebuvo jokių šansų išlaikyti rimtos minos, kai Lilė šitaip žiūri. Neatrodė, kad Džemą būtų pastebėjusi, jog mes kuo puikiausiai jaučiamės. O dėl Taro…

Nereikėjo būti dideliu išminčium, kad suprastum: Taras nė negalvojo žudytis. Jei jam ir būtų nusibodę gyventi, buvo daug lengvesnis būdas. Nors neįsivaizdavau, kad būtų au­tostopu trenkęsis į Bristolį. Matot, nebuvo šiltai apsirengęs ir be palto. Tiesą sakant, nemanau, jog jis išvis turėjo paltą.

Vargšelė Džemą dėl Taro ėjo iš proto. Jos pilvas užtaisė tikrą pragarą, ir… galų gale viskas jau darėsi absurdiška. Selė užsipuolė, ko mes žvingaujam.

Nebuvo kur dingti – atidengėm kortas. Papykusi Lilė pradėjo:

-   Klausyk, Džemą, ir arkliui aišku… – Ir ji išklojo, kad beveik galėtų lažintis, jog Taras ištranzavo namo heroino.

Tada viskas dar labiau pašlijo. Džemą įniršo. Iš pradžių jai netilpo galvoje. Ji beveik apkaltino Lilę, kad meluoja, o šito tikrai nereikėjo daryti. Jos ėmė plyšauti, ir tuomet Dže­mai pagaliau toptelėjo, jog mes su Lile nesausi…

Tada jos dar aršiau susiriejo.

-   O kaip kūdikis? – putojo Džemą. – Visai nerūpi, ar ne? Tu pumpuoji jam heroiną…

Aš mikliai nešiau muilą į kitą kambarį. Lilei galėjai sakyti ką nori, tiktai nebandyk užsiminti, kad ji kenkianti kūdikiui…

Ten ir velniams būtų kliuvę. Jos cypė ir klykė. Selei irgi trūko kantrybė, ir ji nė kiek neatsiliko nuo Lilės ir Džemos. Siek tiek nesąžininga, nes pati jautėsi puikiai. Aš sėdėjau ant lovos už durų ir karpiau ausimis. Mergiotės drabstė viena kitą purvais. Pagaliau Džemą apsipylusi ašaromis įvirto pas

mane. Tikrai nieko gero, jei Džemą paleidžia dūdas. Lilė su Sele nė nemanė nustoti plūstis. Mes girdėjome jų spiegimą, ir Džemą paprašė:

-   Duok truputį… Duok, a?

Aš išsitraukiau pakelį. Pasidarė bent kiek neramu, nes nedaug buvo likę. Bet juk negalėjau atsakyti Džemai, tiesa? Ji nusiramino. Vėliau įžengė Lilė:

-   Dabar jau gerai, Džemą?

-   Nedaug trūko, ir būčiau ištvėrusi, jei bent vienas iš jūsų, šunsnukių, nebūtumėt pasidavę, – tarė Džemą.

Vėl visa košė užvirė iš naujo, ir aš pagalvojau, jog menki juokai.