XXI Skyrius

Džema

Vasarnamyje net nenakvojome antros nak­ties. Pakeliui į namus niekas nepravėrė burnos. Porą kartų bandžiau užsiminti, kaip viskas baisu, tačiau tik raminau: „Kitą kartą, kitą kartą…” Mes visi buvom nežmoniškai išsigandę.

Jau kokį pustuzinį kartų mėginau mesti, tačiau nė sykio nebuvo taip baisu. Turiu minty, visada rizikuoji, ir mes, pavyzdžiui, visi bijodavom perdozuoti, susižaloti venas ar visam gyvenimui sėsti ant adatos. Ir nieko stebėtino. Tačiau tąkart viskas buvo kitaip. Man kaip juodu ant balto tapo aišku: aš – narkomanė. O ko narkomanai labiausiai bijo? Ne, ne AIDS, ne perdozavimo, kaip jums galėtų atrodyti. Mes kraupom, kad Bristolyje galim negauti heroino. Pirmąkart gyvenime jutau tokią baimę. Pirmąkart suvokiau, kad ne­begaliu apsieiti be hero.

Robis nukūrė pas Devą, o man niekur trenktis nereikė­jo – Taras jau apsirūpinęs sėdėjo namie ant sofos.

- Jau parvažiavot, Džemą? – nusišypsojo taip, lyg būtų žinojęs, kad kitaip neatsitiks.

Nuėjau į virtuvę ir įprastoje slėptuvėje radau heroino. Pasiėmiau švirkštą ir užkaičiau arbatinį. Prisėdusi ant sofos susileidau.

Neįsivaizduojat. Jūs neįsivaizduojat. Jutau jo žvilgsnį.

-      Tu visą kelią važiavai autostopu?

-      Man reikėjo pasiimti ten važiuojant, – susiraukė Taras.

-      Robis turėjo.

-      Taip ir maniau.

-      Kodėl negalėjai jo paprašyti užuot tranzavęs tokį kelią?

-      Nežinau.

Po to jis nepatenkintas pareiškė, kad neturėčiau jam priekaištauti. Kaip aš mananti, ką jam reikėję patirti? Kai susėdom gerti arbatos skirtingose stalo pusėse, jis vėl pra­dėjo varyti. Ta išvyka jam nieko nereiškė, mat į šį sumanymą jis rimtai nežiūrėjęs. Vykęs į Velsą tik todėl, kad kiti buvę taip entuziastingai nusiteikę, ir nusiplovęs, nes nenorėjęs mūsų gundyti.

-    Man patinka tai, ką darau, kodėl turėčiau mesti? -klausė jis.

-    O kas bus, kai pamėlynuosi kaip Lilė?

-    Gyvenk greitai, mirk jaunas, supranti, Džemą?.. – iš­sišiepė Taras.

-      Iš tikrųjų taip nemanai, – pasakiau.

-      Niekada šito nesužinosi, kol nepakratysi kojų.

-    Aha, tačiau negyvėliams jokio heroino… – nusišaipiau. Stojus tylai Taras atsistojo, paleido muziką ir pradėjo

dėliotis… Kad dabar jis kur kas stipresnis; kad jis vėl padary­siąs maždaug savaitės pertrauką; kaip toje išvykoje jis būtų atsilaikęs, bet sužinojęs, jog Robis yra pasiėmęs miltelių, suprato, kad nieko gero iš to neišeis, tačiau dabar jau visai kitas dalykas, nes žino, kas laukia…

Aš sėdėjau ir žiūrėjau į jį. Tiesą sakant, klausiau jo tik viena ausim ir galvojau, kaip jis per kelis metus pasikeitė. Iš tikrųjų atrodė, jog į gerąją pusę, bet tą akimirką panorau,

kad sugrįžtų ankstesnysis Taras. Panorau, kad sugrįžtų mano Taras.

Susiėmusi rankomis galvą pravirkau.

-   Tu net nebekiši nagų prie tos suknistos pienės, – pasa­kiau bandydama sulaikyti ašaras.

Taras priėjęs apkabino mane.

-   Aš taip negalvoju, Džemą… Tai tik žodžiai. Aš noriu gyventi ir būti su tavimi.

Aš žliumbiau.

-   Pienė, – ištarė jis.

Aš pasisukau ir įrėmiau galvą jam į pilvą.

-   Pienė, – pakartojo jis. – Pienė, pienė, pienė.

-     Aš tave myliu, – pasakiau. Po velnių, tai buvo gryna teisybė.

-     Visus tuos metus laukiau, kad tu tai pasakytum, – sušnibž­dėjo Taras. Jis paglostė man veidą, ir aš pakėliau į jį akis.

-Aš irgi myliu tave, – pasakė, – aš irgi tave myliu. Pienė.

-   Pienė, pienė, Tarai.