XXII Skyrius

Skolis

Anksciau čia buvo gražus rajonas: dideli akmenų mūrai, Viktorijos ir karaliaus Jurgio laikų. Norit tikėkit, norit ne, šis miesto rajonas prieš kiek laiko buvo prestižinis. Netgi aš atsimenu, kaip vaikystėje čia klajodavo stambūs pinigai. O tie, kurie jų neturėjom, – turėjot apie tai girdėti, – puikiausiai pritapom tam pačiam rajone. Būta bendruomenės jausmo.

Ką turi, tuo džiaugiesi, bet man gaila kai kurių žmo­nių. Pažįstu vieną senutę, kuriai jau devyniasdešimt su trupučiu. Visus tuos metus ji pragyveno Sent Polo rajone. Šiandien ten, kur bepasisuktum – vieni juodukai. Kiaurą parą bumbsi regis. Kario patiekalai ant kiekvieno kampo. Apiplėšimai, narkotikai, prostitucija. Gyvenk ir leisk kitiems gyventi – taip, tiesa, tačiau ta senutė dar pamena dienas, kai čia buvo geras rajonas. Maža ji nematė nė vieno juoduko. Aš retkarčiais užšoku pas ją su plytele šokolado ir leidžiu išsi­kalbėti. Nedažnai, mat kai pradeda šnekėti, nebeįmanoma sustabdyti. Bet pasiklausyti įdomu.

Žinoma, ji pati apsunkina sau dienas: į lauką nosies nekiša, su kaimynais nebendrauja. Bet negali jos kaltinti, galimas daiktas, jai dar vaikystėje buvo įkalta, kad juodžiai tik ir nori tave praryti. Turbūt ji įsitikinusi, jog patiekalai su kariu troškinami iš tokių senučiukių kaip ji.

Nors, kita vertus, tikriausiai net jauna buvo sukriošusi snobė.

Neseniai čia vyko riaušės. Kaip visada, negrų buvo daugiau­sia. Nepatikėsit, bet jie nusiaubė mano parduotuvę! O žinot, ką išpeckiojo ant parduotuvės sienos? „Riebus šunsnukis žydas”.

Aš… žydas? Na, žinot! Aš toks žydas, kad bar micva man skamba kaip koks sausainių pavadinimas. Riebus… Sutinku. Šunsnukis… Na, gerai, kartais. Tačiau iš kur jie ištraukė, kad aš žydpalaikis? Tie juodžiai daug didesni žydai nei aš. Esu skaitęs, kad kai kurie iš jų tiki Izraelio tauta. Aš – tikras bristolietis, čia gimęs ir užaugęs. Ir mano tėvukas, ir senelis čia gyveno. Nesuskaičiuosi, kiek metų mes jau tikri anglai. Nesiginu, mano prosenelis turėjo žydiško kraujo, štai iš kur ta mano žydiška pavardė. Pasikeisčiau, jei būčiau nepaten­kintas. Mano pavardė kai kada užkliūva, tačiau man nė į galvą nebūtų atėję, kad kas nors išdaužys mano parduotuvę vien dėl žydiškos pavardės.

Net jeigu ir būčiau žydas, kokią teisę jie turi kabinėtis? Nepaliauja rėkę, kad jiems nuolat kliūva dėl jų odos spalvos, o apie žydų savijautą nepagalvoja? Tie juodžiai nė nenu­tuokia, kas yra tikrasis persekiojimas. Tiesą sakant, mano šeima irgi to nepatyrė, mes jau gyvenome čia, kai kiti tuo pat metu ten, kitoje sąsiaurio pusėje, buvo galabijami dujų kamerose. Bet vis dėlto.

Britanijoje gyvena vos antra atklydėlių iš Vest Indijos kar­ta, bet jie neužtruko užsikrėsti vietiniais prietarais, ar ne?

Bet aš nuklydau į lankas. Negaliu pamiršti parduotuvės. Šiaip ar taip, gaila.

Žodžiu, viskas eina šuniui ant uodegos. Sakau taip todėl, kad aną dieną, kaip visada, traukdamas į „Erelio” barą išlenkti alaus bokalo, pamačiau štai ką: užvažiavęs ant šaligatvio, švyturėliais mirksi policijos automobilis, skersai kelio stovi greitoji. Atrodė labai rimta, nors nesimatė nė vieno žmogaus.

Niekada nepraleidžiu progos paspoksoti, kai kam atsi-tinka kokia bėda. Žinoma, galėjo būti kas nors įdomesnio. Greitoji reiškia, kad kas nors galbūt nusirito nuo laiptų. Arba nukentėjo per buitines muštynes. Va, jeigu būtų sugavę ginkluotą plėšiką ar vogtų daiktų perpardavinėtoją, – lyg ir tradicinius nusikaltėlius, – visa tai turėjo vykti arčiau namų ir būtų buvę ko papasakoti vyrukams.

Padariau nedidelį lankstą, kad galėčiau užmesti akį. Aš jau seniai atkreipiau dėmesį į tą kampinį namą su nemažu sodu. Stengiuosi viską įsidėmėti, tačiau Miesto gatvėje neįmanoma sužiūrėti nuolat besikeičiančių žmonių. Nors papjauk, nepastebėjau, kas jame gyvena.

Aš vaikščiojau kitoje gatvės pusėje, kai namo durys atsi­darė ir du sanitarai, suėmę už parankių, išvilko tokį vaikiną. Policijos žiburėliai vis dar blykčiojo. Nepažinau to vaikino, neprisiminiau, kad būčiau kada sutikęs.

Narkotikai, dingtelėjo. Kitaip ir negalėjo būti. Tas vai­kinas, nukoręs ant krūtinės galvą, klupinėjo. Padauginęs įvarė baimės savo draugams, tie iškvietė greitąją ir dabar įkliuvo patys!

Tipiška.

Ne, ne mano sritis, pagalvojau. Aš nevartoju ir juo labiau nepardavinėju narkotikų, nors ir pažįstu kelis vyrukus, kurie šitaip užsikala baisybę pinigų. Pažiūrėjau, kaip sanitarai sodina tą bičą greitosios gale, ir jau ketinau toliau traukti į „Erelį”, kai durys atsivėrė dar kartą. Dabar faraonai išvedė vaikiną ir merginą. Nepažinau to aukšto ir laibo bernioko idiotiška šukuosena. Mergina buvo jauna ir graži, ar bent anksčiau tokia buvo. Ji tebebuvo jauna, bet… Suprantat, neseniai su ja susipažinau…

Ji dirbo masažo kabinete Glosterio gatvėje.

Tik nepradėkit. Jūs gi nepažįstat mano pačios. Visiškai apsileido. Na, gerai, mes abu didelių gabaritų, bet vyrui tai

ss

neturi reikšmės. Šiaip ar taip, sujungti tam tikrus dalykėlius šiomis dienomis yra tik technikos reikalas, ir aš nemanau, kad pastaruosius keletą metų ji būtų labai stengusis. Taigi retkarčiais kreipiuosi į masažo kabinetą. Kai mano arkliukas ima stotis piestu arba kai iš Ispanijos atvyksta brolis. Prieš traukdami išlenkti alaus užsukame Glosterio gatvėn. Netgi grįždami užeiname, bet tada mergužėlės jau turi atidirbti už mūsų pinigus.

Sią merginą aš įsidėmėjau pirmiausia dėl to, kad ji atrodė dar visai jaunutė, daug jaunesnė už kitas. Man tai patinka. Be to, ir šiaip miela. Man tai svarbu. Su merginomis aš mėgstu paatvirauti, tačiau daugumai ne prie širdies plepūs klientai. O ši mergaičiukė nevengė kalbėtis, bent man taip atrodė.

Kaip viskas vyksta? Visų pirma tau daro paprastą ma­sažą, o jeigu užsimanai specialaus, turi derėtis: tiek už tai, tiek už tai. Gali iš karto suprasti, kad joms nepatinki, jei užkelia kainą. Šita masažistė, – nemanau, kad Nikė buvo jos tikrasis vardas, – derėdavosi labai atkakliai, tačiau galų gale išpildydavo mano norus. Aišku?

-      Aš neišgaliu tiek mokėti, meilute, – sakydavau.

-      A, vadinasi, gausit apsieiti su mažiau, – atremdavo ji. Bet įpusėjusi darbą nusileisdavo:

-    Gerai jau, kadangi čia jūs… – Ir vis tiek duodavo, ko norėdavau.

Kaip matot, ji turėjo širdį. Man tereikėdavo nutaisyti nusivylusią miną. Ji mane mėgo. Ir dar… Kas man iš tikrųjų patiko: kai ji užbaigdavo, aš sumokėdavau, kiek ji būdavo užsiprašiusi iš pradžių, ir tada Nikė pratrūkdavo kvatoti. Tartum mes būtume tikri partneriai. Argi gali nesižavėti? Aš linkęs manyti, kad jai patinku, nors niekada negali žinoti. Galbūt ji paprasčiausiai gerai dirba savo darbą. Po pasimaty­mo su Nike išžygiuodavau kaip milijono svarų laimėtojas.

Taip, tikrai šauni ta Nikė. Plepėdavom apie įvairiausius dalykus. Kitos merginos padarydavo savo ir stengdavosi iškart išprašyti tave lauk, kad galėtų priimti naują mo­kėtoją. Nikė taip neskubėdavo. Tikrai savęs negailėdavo. Kalbėdavomės apie politiką, tačiau ne per daugiausia – mes beveik radikaliai skirtingų pažiūrų. Nikė įdomiai žiūrėjo į savo profesiją. Neva jei ne tokios merginos kaip Nikė, visi tie apgailėtini žmogeliai, nepatenkinti savo žmonų arba, pavyzdžiui, neturintys moterų, taip nusivarytų nervus, kad ryžtųsi seksualiniams nusikaltimams.

-   Nori man pasakyti, kad kartą per mėnesį čia neapsilan­kęs aš gatvėje tvirkinčiau nepilnametes? – paklausiau.

-    O ne, tik ne jūs, tik ne jūs, – užtikrino ji. Ir aš jai pritariau.

Tokios kalbos mane kiek atstūmė nuo jos. Tąkart ji kalbėjo per daug atvirai – jai išsprūdo, ką ji iš tikrųjų mano apie kli­entus. Taip, žinau, kad nė viena tų merginų negerbia vyrų, kurie pas jas lankosi. Tai jau seniausios pasaulio profesijos rūpestis. Būdamas tabakininku gali traukti dūmą ir gerbti kitus rūkančiuosius. O kekšė užsiiminėja seksu, tačiau kažkodėl visos prostitutės niekina joms mokančius vyrus. Ir, manau, teisingai, nes jie taip pat niekina parsiduodančias moteris. Ką gi, abu tai puikiai žinojome, tačiau jai nereikėjo apie tai prasižioti.

Paskui Nikė pasidarė atšiauresnė. Kai kurios pasidaro. Tos, kurioms nesvarbu, ramiai sau darbuojasi, tačiau tos, kurioms svarbu, kurios neturėtų tuo užsiimti, persiima pykčiu. Galiausiai ji ėmė vartoti narkotikus. Pamatęs žy­mes ant jos rankos, pasakiau Gordonui, masažo kabineto savininkui, kad daugiau nebenoriu Nikės. Atsarga gėdos nedaro: AIDS ir panašūs dalykėliai. Narkomanai naudojasi tomis pačiomis adatomis. Susileidusips heroino mergos aptingsta. Be to, aš irgi turiu savigarbos. Žinoma, esu rie­bus dūstantis senis ir turiu pakratyt piniginę, jei noriu ką pasiguldyti į lovą, bet nebūtinai turiu gulėti su narkomane. Nesu dar tiek nusivažiavęs. Pasakysiu atvirai, mieliau jau vėl pabandyčiau su pačia.

Nežinau, ar ji tebedirbo masažinėje. Perspėjęs Gordoną, daugiau jos nebemačiau. Nikė atrodė gana prastai. Neži­nau, ar dėl žydros šviesos, ar šiaip, tačiau jai galėjai duoti keturiasdešimt metų; ji tvirtindavo esanti septyniolikos, bet tikriausiai melavo.

Paskui nutiko šis keistas dalykas. Kol farai atidarė auto­mobilio dureles, stojo trumpa pauzė. Aš stebeilijau į Nikę, o su ja kartu stovintis tas perkaręs bičas žiūrėjo tai į ją, tai į mane ir… vos vos linktelėjo man. Pamaniau, kad kam nors man už nugaros. Pažiūrėjau per petį, tačiau nieko nebuvo. Vadinasi, sveikinosi su manim. Neturėjau supratimo, kas jis toks, tai ko gi jis man linkčioja, galvojau. Šiaip buvau jį matęs anksčiau slankiojant šia gatve. Jis buvo vienas tų veidų, kurie ne vieną mėnesį mirga minioje, o paskui vieną dieną pranyksta ir tu net nepastebi, kad jis pradingo, lygiai taip pat, kaip nepastebėjai, kad kažkada buvo.

Žiurėjau žiūrėjau ir staiga suvokiau. Tai tegalėjo būti Deividas, tas vaikinukas, kurį prieš keletą metų nuvedžiau pas Ričardą. Kad mane skradžiai,dingtelėjo, nuėjai nemažą kelio gabalą, ir tas kelias ėjo pa­kalnėn. Aš prisiminiau laikus, kai jis atsisakė cigarečių ir perspėjo, jog nuo jų pilkėja oda. Mano kišenėje gulėjo pakelis „Bensons”; turėdamas daugiau įžūlumo būčiau pamosavęs cigaretėm ir sušukęs: „Dabar tikriausiai neatsisakytum”. Tačiau visur šmižinėjo faraonai. Nelabai protinga lįsti jiems į akis, kai taip užsiėmę savo darbu. Pastebėjau, kad vienas faras stebi mane, taigi pasielgiau taip, kaip visada darau pajutęs faraono žvilgsnį, – nuėjau.