XXIII Skyrius

Taras

WHEN YOU WANTA BE MY FRIEND KNOCK ON MY DOOR IWONT OPEN IT IKNOW

VVHAT YOU’RE FOR IKNOW EXACTLY WHAT YOU’RE FOR

A š buvau pas Devą, kai pasirodęs vienas draugelis pranešė:

- Tavo namas supakuotas…

Tiesiai moviau tenai. Niekaip nesupratau, kodėl farai atsibeldė dabar užuot, kaip įprasta, įsiveržę antrą valandą nakties ir garantuotai visus susėmę. Lyg sapnuodamas žiūrėjau į policijos automobilį, mėlynai švytuojantį ant ša­ligatvio. Nė trupučio neišsigandau. Pajutau palengvėjimą.

Buvo keista, net pats nustebau, kad pajutau palengvėjimą. Žinoma, aš pagalvojau, jog pagaliau visam tam šlykščiam jovalui atėjo galas. Tik, deja, klydau.

Porą kartų praėjau pro mūsų namus. Lilė ir Robis iš­sikraustė prieš porą mėnesių, kai gimė vaikas. Neturėjau supratimo, ar Džemą viduj ar ne, bet tikriausiai turėjo būti. Nesumečiau, ką daryti. Juk jei greitąją iškvietė jai, aš nieko nebegalėjau padaryti, bet baisiai rūpėjo išsiaiškinti. Ar jai nieko neatsitiko, o gal mirė, ar ką?.. Jei Džemą sveika, galė­čiau eiti vidun ir ramiai srėbti visą košę. Bet jeigu jos nebėra, mirė, būtų didžiausia kvailystė pasaulyje.

Matote, pas mus apsistojo Kolas, tas buvęs Selės bičas, pusmetį išbuvęs Amsterdame. Kuriam laikui prisiglaudė ant mūsų sofos. Galėjo ir jis nulūžti. Ką žinai? Galų gale reikėjo išsiaiškinti. Nebuvo ko daryti, todėl įėjau.

Prieškambaryje laukė du policininkai: vienas neišmatuo­jamų gabaritų, o kitas kiek normalesnis. Sakau normalesnis, nors irgi milžinas. Vos įžengiau pro duris, jie abu čiupo mane už pažastų.

-      Ko tau čia reikia, sūneli?

-      Kur Džemą?

-      Velniop Džemą, ką tu čia veiki?

-    Gyvenu… – Jie susižvelgė. – Ar ji sveika? Kam čia ta greitoji?..

Pabandžiau ištrūkti ir smukti | svetainę, tačiau polici­ninkai tik stipriau sugniaužė man rankas ir kilstelėjo nuo žemės. Tas pat kaip prasibrauti pro King Kongą.

Aišku, jie nieko nepasakė: ar Džemą čia, kaip jaučiasi, nieko. Jie nusitempė mane į koridoriaus galą ir apieškojo. Visą tą laiką aš kaip prisuktas klausinėjau, kur Džemą.

-    Išmesk iš galvos tą Džemą, – atsakinėjo man kaip ko­kiam neklaužadai vaikui.

-    Kad ir ką radot, yra mano nuosavybė, – tariau. Tyla.

-      O ką mes galėjome rasti, Deividai? – paklausė didysis faras.

-      Aš gyvenu šiuose namuose, ir viskas, kas čia yra, pri­klauso man.

-      Tu nori padaryti pareiškimą?

-      Aha.

-      Pirmiausia areštuok jį, – priminė kitas faraonas.

-      Palauk, – neskubėjo didysis. Jis nužirgliojo į priešakinį kambarį. Duris atidarė ir labai greitai uždarė, kad nepama­tyčiau, kas ten dedasi.

-      Aš tik noriu žinoti, ar jai nieko neatsitiko, – kreipiausi dar kartą.

-      Kam kas turėjo atsitikti? – nusistebėjo mentas, lyg aš nebūčiau kokį dešimt kartų minėjęs Džemos.

Paskui durys atsidarė ir milžinas išlindo su plastikiniu maišeliu. Jame laikėme savo atsargas: ne mažiau kaip ke­tvirtį uncijos heroino ir truputį hašišo.

-    Cia tavo, Deividai? – paklausė.

Aš žvilgtelėjau: maišelyje ne vien mūsų narkotikai. Kai kas priklausė Kolui, tačiau… -Aha, mano, viskas mano…

-    Tu areštuojamas, nes įtariamas A klasės narkotikų laiky­mu, be to, įtariamas A klasės narkotikų laikymu pardavimo likslais… Turiu tave įspėti…

Klausiausi jo puse ausies. Visas drebėdamas nenuleidau akių nuo durų kambario, kuriame galėjo būti Džemą.

Vienas iš faraonų vaikščiodamas koridoriumi pliauškė per raciją. Po kiek laiko durys atsidarė ir du sanitarai išsi-vedė Kolą. Sis atrodė prastai ir ėjo kaip lunatikas, tai yra čia prarasdamas sąmonę, čia vėl atgaudamas. Atsipeikėjęs Kolas pakeldavo galvą, o kai vėl atsijungdavo, galva nusvirdavo ant krūtinės.

-      Kaip jis? – pasiteiravo maniškis angelas sargas.

-      Gyvens, – atsakė vienas sanitaras.

-      O kaip ta kita? – vėl paklausė policininkas. Sanitaras tik pažiūrėjo į jį, paskui į mane, ir man iškart suspaudė širdį…

-      Kur Džemą, kur Džemą? Džemą, Džemą! – surikau ir ėmiau veržtis prie durų. Faraonas sugriebė mane, pakėlė ir prispaudė prie sienos. Mataravau kojomis ore, tačiau nenu­stojau šaukęs ir spurdėjęs. Tuomet išgirdau jos balsą:

-    Viskas gerai, Tarai, man nieko neatsitiko…

-    Užsičiaupk! – nutildė Džemą šiurkštus moteriškas balsas, jo savininkė turėjo būti tikra kalė. Džemą nutilo, tačiau aš jau žinojau, jog ji ten, sveika gyva. Pamatęs Kolą, su palengvėjimu galėjau nusišluostyti ašaras…

Faras kone pasiuto. Be ceremonijų prirėmė mane prie sienos. Bet pats kaltas. Sanitaro apie „kitą” jis paklausė tik norėdamas mane paerzinti.

-    Jums nieko nekainavo pasakyti, jog jai nieko neatsiti­ko, – tariau.

-    Ak, tu sutrauka, – iškošė faras.

Tada į galvą man šovė mintis, ir aš iš visų plaučių su­rikau:

-    Džemą, maišelis mano. Sutarta?

Faras įsiuto. Jis mane žiauriai supurtė, o ta moteriškė už durų sucypė:

-    Užkiškit jam kakarinę!

-    Mat koks gudruolis, ką? – sušnypštė policininkas, žaibuodamas akimis. Jis mielai būtų žiebęs man į fiziono­miją, o susivaldė turbūt tik todėl, kad už lauko durų viską girdėjo sanitarai.

Tuoj po to jie išleido Džemą į prieškambarį ir mus abu išvedė į policijos automobilį. Išvydau ir tą šiurkščiabalsę moteriškę, jos veidas buvo kaip žiauri balta, šiurpi kaukė. O keisčiausia, kad vedamas prie mašinos, žinot, ką išvydau ant šaligatvio kitoje gatvės pusėje? Ogi Skolį, tą vyruką, kuris pirmasis manęs pagailėjo ir supažindino su Ričardu.

Aš susigėdau. Kai prieš trejus metus palikau Ričardo namus, su Skoliu daugiau nesišnekėjau, net ačiū nepasa­kiau. Kartą su juo susidūriau. Vieną vėlų vakarą grįžom iš tokio vakarėlio ir tiesiog atsitrenkėm į Skolį ir dar kažkokį vyrą. Spėju, kad, susikišęs rankas į kišenes, jis svirduliavo iš aludės. Pažinau Skolį iškart. Manau, jis jau ruošėsi mus išplūsti, nors dėl to susidūrimo pats ir buvo kaltas, tačiau žibinto šviesoje išvydo Lilę. Si vilkėjo savo įprastu vakarėlių drabužiu – tinkliniu apatinuku. Skolis prarado žadą.

Aš jau žiojausi pasisveikinti, tačiau tik pažvelgusi į jį Lilė suklykė:

- Alaus pabaisa! Alaus pabaisa!

Taip šaukdami dejom į kojas lyg sprukdami nuo kokio siaubūno. Prisimenu, kaip tikėjausi, jog jis manęs nepažino.

Nuovadoje budintis seržantas buvo gan malonus pagy­venęs vyras. Tačiau kas iš to, nes kvotė tie du mane areštavę galvažudžiai. Jie elgėsi pasibaisėtinai. Didysis faraonas įsiveržęs į kabinetą urgzdamas gąsdindavo visais velniais. Pamenu, kad užgulęs stalą ir rėkdamas net apspjaudė mane. Pirštu nusivaliau veidą, tačiau garsiai neišdrįsau jo kai kur pasiųsti.

Po to kabinete pasirodydavo antrasis ir vaidindavo labai malonų ir draugišką. Jis vadino mane Deividu ir atsisėdęs šalia norėdavo „truputį šnektelti, kol draugas atsigers ar­batos…” Jie bandė išpešti iš manęs pavardes ir adresus, kur perkame, iš ko, ir panašiai. Aišku, tylėjau kaip žemė.

Aš supratau, kad jie griebėsi geruolio ir bloguolio tak­tikos. Tikimasi, kad tave taip įbaugins piktasis faras, jog tu išklosi viską jo mielajam porininkui. Juokingiausia, jog tas geruolis buvo per daug kvailas, kad ką nors išspaustų iš šio triuko. Jam sunkiai sekėsi apsimetinėti maloniu. Juk jis pavadino mane sutrauka. Aš nuolat kaulijau cigaretės, o jis suokė tą patį:

-Tuoj, Deividai, tuoj…

Tačiau cigaretės aš taip ir negavau ir greit tapo aišku, kad matysiu ją kaip savo ausis. Jis negalėjo kitaip. Per sunku. Juos buvo išmokę geruolio ir bloguolio triuko, tačiau pamiršo parodyti, kaip iš tikrųjų būti geram.

Tačiau, kad ir kaip juokinga, aš vos neužkibau ant jų meškerės. Rimtai turėjau tramdyti save, ypač tada, kai gerasis policininkas porino, jog mano parodymai labai pa­dėtų Džemai, be to, teisėjas būtų atlaidesnis, jei atsakyčiau j klausimus… Žinojau, kad jis pučia miglą, bet vis dėlto… Tikino, jog Džemą jau viską išpliurpė, dabar atėjusi mano eilė. Ir aš vos nepatikėjau. Žinoma, kai vėliau mane išleido į laisvę, išsiaiškinau, jog jis melavo.

Džemą paleido tą patį vakarą. Aš areštinėje praleidau tris paras. Jie pateikė man kaltinimus ir atidavė bylą magistratų teismui. Teismas nuteisė lygtinai ir atidavė socialinės tarny­bos žinion. Farai iš manęs neištraukė nė žodžio.

* * *

Kažkurią dieną klaidžiojau po parką. Pats pastatas yra tikras laužas blizgančiais dažais nuterliotom sienom ir atsiduodantis virtais kopūstais. Tačiau parkas šalia jo nu­ostabus: krūmai, gazonai ir didžiuliai medžiai, sodinti turbūt prieš šimtą ar porą šimtų metų. Užėjau tokį krūmą, tiesiog akinantį uogų raudoniu. Oras kvepėjo lapais ir juodžemiu. Uogos taip raudonavo, kad net akis žilpino. Ne, tai nieko panašaus į pojūtį per laužimąsi, kai ryškios spalvos ne-maloniai degina akis. Siuo metu aš visiškai švarus. Tai buvo paprasčiausias ugningas raudonis, ir man dingtelėjo, kad aš pirmąkart po trejų metų vėl į kažką atkreipiau dėmesį. Pamaniau, kad visą tą laiką tarp manęs ir pasaulio stovėjo heroinas, tartum kokia stora nepermatoma pagalvė, kuri sugeria garsus ir neleidžia užčiuopti to, kas yra už jos. Lyg tie treji metai būtų ištrinti man iš gyvenimo. Lyg būčiau juos pragulėjęs psichiatrinėje, kur mane visą laiką būtų liūliavę raminamaisiais. Panašiai ir buvo.

Ne, čia ne kalėjimas. Mano bylos svarstymas atidėtas dar bent trejiems mėnesiams. Leidžiu dienas detoksikacijos centre Vestone prie Jūros. Mano advokatas sako, jog aš turiu neblogų šansų gauti lygtinę bausmę, jeigu išbūsiu Vestone visą gydymo kursą, išliksiu švarus, gausiu gerą charakteris­tiką ir sugrįžęs pas Džemą susirasiu darbą. Mes su Džemą netgi galėtume susituokti. Tiesa, advokato nuomone, būda­mi tokio amžiaus gal ir neturėtume skubėti.

Prisipažinsiu, parke vaikštau todėl, kad bijau eiti vidun. Pažįstu keletą bičų, kurie čia sėdėjo, visi sako tą patį: taip jau yra, reikia priprasti. Bet man neina iš galvos prižiūrėtojai ir tai, kokie visi pikti ir kad aš tikrai neištversiu, žinau, kad neištversiu.

Keista, bet kai mus susėmė, atrodė kitaip. Sėdėjau kame­roje ir galvojau: garbė Dievui, kad viskas pasibaigė. Nuo ma­nęs niekas nebepriklausė, aišku? Maniau, jog iš karto išsiųs į nepilnamečių koloniją, patupdys keletui metelių. Daugiau jokių apsisprendimų, jokių nesėkmių, jokių pažadų ir melų.

Jokio heroino. Viską, maniau, prarasiu: visa, ką nusipirkom, Džemą, draugus, butą, viską. Ir buvau patenkintas. Galvo­jau – kaip gerai, išvis nebeturiu gyvenimo. Dėkui Dievui.

Bet paskui šunsnukiai mane paleido.

Ir tada, žinoma, pradėjau bijoti. Reikėjo pasirinkti. Taigi kai advokatas užsiminė apie tokią galimybę, net pašokau iš džiaugsmo. Šitaip ir geriau. Esu čia, nes noriu mesti. Noriu būti švarus. Noriu pats tvarkyti savo gyvenimą, o ne palikti tai policijai. Rupūs miltai, faraonai – daktarai? Kas to nori?

Iš visų dalykų, kuriuos suvokiau atvykęs šičia, svarbiau­sias tai, kad iš tikrųjų myliu Džemą. Galit įsivaizduoti – bu­vau pamiršęs, kad esu įsimylėjęs!

Rašau jai kiekvieną dieną. Kiekviename laiške nupiešiu mažytę geltoną pienę. „Pienė, aš tave myliu” – šitaip abudu pasirašinėjame laiškus.

Daugelis žmonių šiame centre pataria išsiskirti su Dže­mą. Mes darom blogą įtaką vienas kitam. Esu šiaudadvasis. Žinau. Sito jie pirmiausia čia tave išmoko. Būtina įsikalti į galvą, kad esi silpnas ir visada toks būsi. Visi narkomanai tokie. Džemą taip pat ne išimtis. Stipriavalių narkomanų apskritai nėra. Aš suprantu, jog mes su Džemą tempiam viens kitą žemyn, bet aš negaliu jos palikti. Ji viskas, ką turiu.

Prieš mėnesį būčiau galėjęs, o dabar ne. Prieš mėnesį jos nemylėjau. Į visus man buvo nusispjaut – į tėvus, draugus ar Džemą. Aš absoliučiai nieko nebejaučiau. Galvojau, kad man jau viskas per gerklę lenda. Neabejojau, jog geriausia nebeturėti jokių jausmų. Viską atstojo heroinas. Bet jausmai niekur nedingo, jie yra. Tik buvau taip apkvaišęs nuo heroi­no, kad aš apskritai ničnieko nebejaučiau.

Džemą prisiekė: kai mane išrašys iš šios įstaigos, ji taip pat bus švari. Prieš Vestoną mes abu beveik dvi savaites nevartojom, na, teisingiau pasakius, – sumažinom dozes iki minimumo. Mes norime turėti vaikų ir kad jie būtų visiškai švarūs. Laukdamasi kūdikio Lilė varėsi heroiną pilnu tempu. Ji išūždavo ausis kalbomis, kokia gera mama būsianti, ir niekas nedrįsdavo jai prieštarauti. Bet ar ant adatos sėdinti mama gali būti gera? Ir besibadanti net tada, kai maitina krūtimi? Mačiau, kad Lilės rankų venos ir gyslos pakinkliuose jau sugadintos adatų, todėl dabar ji leidžiasi tarp krūtų. Pats mačiau, kaip žindydama kūdikį krūtinėje ieškojo vietos, kur susileisti.

- Venos gražios ir storos, kai papai dideli ir pilni pie­no, – pasakė ji.

Niekas netarė nė žodžio.

Stai koks tas heroinas: atrodo, jei nesakai tiesos, jos kaž­kaip ir nėra. Tai savęs kvailinimas. Jei kas būtų bent puse lūpų prasitaręs, kad Lilė kenkia mažyliui, ji būtų ne juokais pasiutus. Tačiau ji supranta, jog taip yra.

Heroinas tave atitolina nuo visko, pasaulis tampa nere­alus ir nesvarbus.

Tačiau tai tik iliuzija.

Džemą sako, kad jei dabar kartu nesugebėsim įveikti hero, turėsim išsiskirti. Ji taip pat stengiasi. Stai kodėl taip svarbu, kad šįkart pasisektų.

Džemą tokia tvirta. Ji metė darbą masažinėje, metė he­roiną. Tai išties sunku, nes šiame centre man teko iškęsti pragariškas kančias, o ji Bristolyje tebegyvena su Lile, Robiu, Sele ir visais kitais. Džemą rašo man dukart per savaitę. Neslėpsiu, prisipažįsta, kad kartais norisi kaukt. Ir aš ją suprantu. Labiau už viską vertinu sąžiningumą. Kai mane paleis, išvažiuosime iš Bristolio ir susirasime nuosavą būstą. Aš būsiu sausas jau apie mėnesį, o Džemą dar po truputį vartos. Žinau, kad ji įstengs, nes ji nemeluoja kaip aš. Aš juk visad apsimetinėdavau, kad beveik visiškai nebevartoju, ir netgi pats tuo tikėdavau, nors savaičių savaitėmis leisda-vausi po tris keturis kartus per dieną.

* * *

Visus naujokus pirmiausia surinko ir paaiškino, kaip ir kas. Mūsų buvo apie dešimt, sėdėjome ratu laukdami, kai staiga prabilo toks išstypėlis – iš pradžių atrodė, jog vienas naujokų.

-Jūsų čia niekas nelaiko. Jei pajusit, kad daugiau nebe-ištveriat, durys atviros, – linktelėjo jis į didelį žalią išėjimo ženklą kampe. – Bet kol esate čia, draudžiama vartoti bet kokius narkotikus. Net aspiriną.

Visi nervingai nusijuokėm. Ilgšis nusišypsojo.

- Netgi hašišą, – pridūrė taip, lyg tai būtų pats silpniau­sias narkotikas. – Aš mėgstu parūkyti, bet jei galiu be šito apsieiti, vadinasi, galite ir jūs.

Visi pasimuistė kėdėse ir kiek laisviau nusijuokė.

-Jei kas bus pagautas su bet kokiu narkotiku, iškart lauk. Jokių klausimų ir pasiaiškinimų – lauk! Aš – ne išimtis. Taigi. Jei kas jaučiat, jog neturėsit valios ištverti, geriau pasitraukit dabar. Tikrai. Išeikit dabar, kad neprarastumėt galimybės sugrįžti kitą kartą. Amžiams viską sugadinsit, jei lauksit, kol jus sugaus. Jei jus nutvers vartojant narkotikus, niekada nebegalėsite čia grįžti.

Keli bičai atsistojo ir išėjo. Mane taip pat ėmė pagunda prisidėti prie jų, tačiau aš turėjau rinktis tarp gydymo kurso ir nepilnamečių kolonijos.

Po to atėjo sunkiausias metas – abstinencija, laužimasis. Niekada nebuvo taip bloga. Turbūt todėl, kad anksčiau to­kiais atvejais turėdavau šiokių tokių atsargų arba metadono ar dar ko. Buvo taip baisu, kad vos nepasidaviau. Būčiau buvęs vienas, taip ir būtų atsitikę. Sėdėdavau dejuodamas, o kiti ragindavo:

-    Laikykis, Tarai, tu gali, dar keletas dienelių, ir būsi švarus.

Tačiau aš negalėjau galvoti apie nieką kitą, tik apie heroiną. Galiausiai pasakiau visiems, kad kapituliuoju, ir paprašiau pakviesti vieną iš patarėjų. Ketinau pranešti, jog noriu išvykti.

Tada tas išstypėlis, Stivas, prisėdo ir kurį laiką žiūrėjo į mane, paskui paklausė:

-       Nori, kad tau palengvėtų?

-       Ką tuo nori pasakyti?

-    Negaliu tau pasiūlyti heroino, tačiau kraštutiniais atvejais mano žinioje yra metadono. Galiu tau jo skirti. – Ir jis atkišo raktą. – Cia raktas nuo vaistų spintelės. Užtruksi tik porą minučių.

Metadonas yra heroino pakaitalas, duodamas narko­manams abstinencijos laikotarpiu. Po teisybei, metadonas daug kuo net blogesnis už herą. Abstinencija sunkesnė ir prie jo greičiau priprantama. Tačiau heroinas draudžiamas, o metadonas – ne.

-    Prašau, duokit bet ko.

-    Tvarka, aš atnešiu. O tu susikrauk kuprinę. -Ką?

-   Susikrauk kuprinę. Jei taip nori, gausi metadono, tačiau tu­rėsi palikti šią vietą. – Stivas siūlė raktą. – Dvi minutės, Tarai.

Aš įrėmiau akis į raktą, paskui į jį. Stivas nusišypsojo.

-    Ai… atsiknisk, – išspaudžiau. Vos vos nesuklupau.

Tuo metu dusau iš įniršio, tačiau jie žinojo, ką daro. Visa­da pasiruošę padėti, bet priverčia tave patį kovoti, žingsnis po žingsnio. Jie žino, kaip nelengva. Kiek vėliau sužinojau, jog Stivas penkiolika metų buvo narkomanas. Penkiolika metų, bet po to rado jėgų išsikapanoti. Vadinasi, įmanoma.

Vienas šio centro patarėjų anksčiau buvo beviltiškas chronis. Kad gėrimas nenueitų šuniui ant uodegos, sury­davo savo vėmalus. Tas vyrukas visada pasirūpindavo, kad atsibudus ryte po ranka būtų bent truputis alkoholio. Pramerkdavo akis su vienintele mintimi galvoje – tuoj pat gurkštelti alkoholio. Tačiau nurijus vos gurkšnį, skrandis tuoj pat sustreikuodavo. Daugiau neturėdamas svaigalų, tas vyrukas vemdavo į delnus ir viską – vėl atgal į burną…

Siuo metu to nė neįtartum, iš pažiūros niekuo neišsiski­riantis žmogus. Dešimt metų neėmė į burną, ištisus dešimt metų. O tada vieną vakarą nusprendė, kad alkoholizmas -jau praeitis ir galima kiek atsipalaiduoti. Taigi išgėrė.

- Ir – pakalnėn. Ryte nubudau griovyje. Supratau, jog tik vienas daiktas pasaulyje gali sugrąžinti gerą savijautą. Taigi vėl išlenkiau. Ir dar kartą pasimoviau ant butelio, ketveriems metams…

Pamenu, kaip Devas su savo mergina kartą buvo nuspren­dę mesti herą, todėl, nusipirkę bilietus į Kanarų salas, išskrido atostogauti. Ir žinot, ką? Lėktuve sutiko pažįstamą prekeivį.

Vienas dalykų, kuriuos jie tau kala į galvą, – daugiau niekada neliesti jokio šlamšto, kad ir kas tai būtų: cigaretės, alkoholis ar heras. Kad ir kas atsitiktų, kad ir ką veikčiau ar neveikčiau, daugiau nevalia liesti heroino. Nė karto. Todėl, kad nesu pakankamai stiprus. Todėl, kad heroinas stipresnis uz mane. Sį dalyką privalau įsidėmėti visiems laikams…

Cia mokoma tokių dalykų, bet daugiausia laiko skiriama psichoterapijai. Mes visi sėdime ir kalbamės apie vienas kitą. Turi išsipasakoti iki menkiausių smulkmenų. Kiti klausosi.

Ir tavęs nesmerkia. Jų galvos neprikištos nesąmonių, kurias girdi iš niekada panašių bėdų neturėjusių žmonių. O svar­biausia turbūt tai, kad, kitaip nei visi pažįstami narkomanai, jie tikrai nori, kad tu išsikapstytum.

Terapijos seanse dalyvauja įvairiausio plauko narkoma­nai: priklausantys nuo spido ir heroino, nuo barbitūratų ir diazepamo. Viena mano mamos amžiaus moteris trisdešimt metų rijo diazepamą. Tik pagalvokit, visą tą laiką svaigintis šitais vaistais! Ji vardu Nensė. Jos gydytojas turi prisiimti atsakomybę. Matyt, nemažai tokių moterų. Tiesą sakant, dabar kur kas atlaidžiau žiūriu į savo mamą. Ji bent jau atrado kiek įdomesnį svaigalą nei diazepamas.

Nensė turi maždaug mano amžiaus sūnų, su kuriuo ne dažnai matosi. Jį aštuonerių metų atėmė iš Nensės. Aš irgi retokai matau mamą, taigi mes turime kažką bendro. Kartu einame pasivaikščioti po parką, ji klausinėja, ką reiš­kia būti narkomanės sūnumi, o aš – ką reiškia būti motina. Tiesą sakant, ji mažai panaši į mano mamą, tačiau man smagu – manau, kad tie pokalbiai jai padeda. Suprantat, jos sūnus galėjo nueiti tokiais pat keliais kaip ir aš, jei jo nebūtų paėmę iš Nensės. Taigi nors ir niekam tikęs, aš galiu jai būti naudingas, jei suprantat, ką noriu pasakyti.

Nensė mane užstoja. Kartkartėmis kiti žmonės man prie­kaištauja dėl Džemos. Aš papasakojau visiems savo istoriją, taigi jie žino, jog iš namų ji pabėgo daugiau ar mažiau dėl manęs. Jai niekada nebūtų šovę į galvą bėgti vienai, todėl iš dalies ir aš kaltas, kad ji tapo narkomane. Daugelis sako, kad turėčiau ją palikti. Mat narkomanai paprastai palaiko vienas kito priklausomybę, todėl sunkiau nulipti nuo adatos. Netgi Stivas tvirtina, jog poroms beveik visada tenka išsiskirti.

Bet mes mylim vienas kitą… Tai juk negali būti bloga, tiesa? Negi meilė gali kenkti?

-    Jei myli, laikykis jos įsikibęs, Tarai, – sako Nensė. Dėl diazepamo ji išsiskyrė su vyru, ir tai neatnešė jai nieko gero. Jos gyvenimas toks pat sujauktas kaip ir anksčiau.

Psichoterapijos seanse nebūtinai visi kalba tiesą. Svar­biausia, kad esi priverstas mąstyti. Tai iššūkis sau pačiam. Nuo tų kalbų apie Džemą pradėjau rimtai svarstyti apie mūsų santykius, ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau įsitikinu, kad myliu ją.

Su mumis gydosi ir toks škotas Ronis. Perėjęs ugnį ir vandenį. Kartais jam užeina pykčio priepuoliai, tačiau iš tiesų Ronis – geraširdis bičas. Jis buvo įklimpęs į alkoholį, heroiną, galų gale negalėjo išsiversti net be mikstūros nuo kosulio. Dar nebuvau sutikęs mikstūrinio narkomano. Na, jis silpnas žmogus, mes visi tokie, todėl čia ir sėdim. Tačiau keista: Ronis daugeliui žmonių padėjo geriau suprasti save. Jis toks įžval­gus, tačiau negali pakęsti, kai žmonės kalba apie jį patį.

Taigi tai atsitiko praeitą savaitę. Terapijos seanse buvo

v

mano eilė kalbėti. Šnekėjomės apie mano mamą. Dažniausiai šia tema pabaigiame mano problemų aptarimą. Niekam nekilo abejonių, kad ji lygiai tokia pat narkomanė ir auka kaip aš, kurią daužo mano tėtis. Tada Ronis pasilenkė į priekį ir pasakė:

-    Puiku, mes išsiaiškinome, jog tavo mama auka, be to, prisidėjo prie to, kad ir tu taptum auka, ir tai jus savotiškai suartina. Gerai. O kaip tavo tėtis? Ką tu turi bendro su tėčiu? Ar nevertėtų atjausti ir senio?

Tą dieną Ronio žodžiai sukėlė tikrą velniavą. Aš tik sėdėjau ir klausiausi ginčo. Kai kurios moteriškės pasijuto labai užgautos.

-    Mes kalbame apie vyrą, kuris muša moteris, kalbame apie vyrą, daužantį savo žmoną ir sūnų.

-     Aha, o ką ji jam padarė? Kertu lažybų, kad meistriškai pasinaudojo nuoskaudomis. Esu tikras, kad ji žinojo, kaip apvynioti jį apie pirštą. Sakau jums: pažįstu panašių moterų, ir jos nėra jau tokios bejėgės. Po teisybei, galiu lažintis, kad ji tuose namuose diktavo žaidimo taisykles.

-     Tai visai skirtingi dalykai! – ėmė šaukti ta moteris. Ji rimtai supyko. Vadovas pabandė vėl suteikti žodį man, bet aš negalėjau atsakyti. Ronis sakė tiesą. Niekada nesusimąs­čiau apie tai, kad mūsų namuose viršininkas buvo mama. Tėtis mane auklėjo kumščiais, o mama su baime laukdavo jo sugrįžtant, tačiau tikrasis bosas buvo ji. Mama tiek mane, tiek tėtį priversdavo šokti pagal savo dūdelę.

-     Ką pasakysi, Deividai? – palinkęs prie manęs ir rody­damas dantis, klausė Ronis. – Ar nenorėtum parvažiuoti ir įkrėsti į kailį tai žiežulai kaip tėtušis, a? Gali būti, kad jis teisingai darė… ką?

Jums reikėjo išgirsti, koks klegesys kilo po tų Ronio žodžių!

-     Taip šios problemos neišspręsi.

-     Aš ir nesakiau, kad išspręsi. Aš nesakiau, kad jis turi taip daryti. Aš tik paklausiau, ar jam nesinori to padaryti… Gerai, klausykit… Man yra tekę apkulti ne vieną moterį ir netgi gali būti, jog dar teks.

-     Tu man grasini? Tu man grasini?

-    Ne, paklausykit… Ne, negrasinu… Aš tik sakau… Seanso dalyviai ėmė šaukti ir staugti visa gerkle.

-    Ne, klausykit, aš tikiuosi užuojautos, tai kodėl jos ne­vertas Taro tėtis? Negi jo visai nereikia pabandyt suprasti? Stai kur dėmesio vertas klausimas, ar ne? Išeitų, kad sudavęs moteriai nustoji būti žmogumi, taip? O gal man draudžiama kelti klausimus? Kiek supratau, šiame terapijos užsiėmime galima laisvai reikšti mintis…

Sju, ta moteriškė, atrodė visai išmušta iš pusiausvyros. Jos vyras nuolatos ją mušdavo. Man buvo gaila Sju, ji dar tik mokėsi save apginti, ir štai Ronis išlindo su savo filosofija.

Jis pasiūlė paskambinti tėčiui ir pasiteirauti, kaip jam einasi.

Ronio kalba man visiškai susuko protą.

- Na, gerai, Taro tėtis fiziškai stipresnis, jam pavažiuoja stogas, tada paleidžia j darbą kumščius, tačiau kodėl? Kas jį skriaudžia? Ei!.. Ką sugalvojau! Galbūt ji norėjo būti mušama. Galbūt jai buvo paranku…

Kai kuriuos žmones, taip pat ir mane, šis ginčas prislėgė. Sėdėjau šalia Nensės ir laukiau, ką sakys, tačiau ji tik purtė galvą. Po to užsiėmimo sakė, kad Ronis paprasčiausiai drumsčia vandenį, bet aš nežinau. Nežinau, ar jo žodžiuose buvo tiesos, bet supratau vieną dalyką: nė karto nebuvau su­simąstęs apie save ir tėtį. Vieną dieną, kai būsiu susitvarkęs, paskambinsiu jam, nuvažiuosiu aplankyti… galbūt. Taip pat ir mamą. Tačiau ne dabar. Jie palauks. Kol kas svarbiausia cia. Siuo metu turiu sukaupti visą ryžtą dėl Džemos.

Daugiau niekuo nebetikiu. Nebetikiu savimi, nebetikiu draugais, nebetikiu Džemą. Bet nesu ciniškai nusiteikęs. Reikia įsidėti į galvą, kad esu silpnas ir kad jie silpni. Negaliu to padaryti vienas. Jei esi linkęs svaigintis, tau turi padėti kas nors iš šalies. Nebūtinai žmogus ar organizacija. Kas nors gilesnio. Kažkokia išorinė, už tave stipresnė jėga, į kurią gali kreiptis, kai pasijunti silpnas.

Aš nežinau, ką jie turi galvoje tai sakydami, tačiau, galimas daiktas, pradedu susigaudyti. Ta antgamtinė jėga kiekvienam gali būti skirtinga. Suprantu, jog nebegaliu pasitikėti savimi, netgi Džemą nebegaliu pasitikėti. Nors ir stipresnė už mane, ji vis tiek dar silpna. O kaip meilė?

Kažkurią dieną apžiūrinėjau jos atsiųstą laišką ir tuos žodžius lapo apačioje – „Pienė, aš tave myliu…” Ir man pasi­rodė, kad mylėti yra tikras stebuklas. Meile dalijiesi ir tampi vienas kito dalimi. Meilė didesnė ir stipresnė už tave.

Stai, ką aš turiu. Kai geriau pagalvoji, tai viskas, kas man likę. Mano asmenybę prarijo heroinas. Aš jau padėjau tašką, tačiau vis dar nesuvokiu, kas aš toks. Žinau tik, kad esu silpnas kaip ir Džemą ir kad ją myliu. Ir žinau, kad ji mane myli.

Pienė, pienė. Stai kuo aš tikiu. Tik ji dar gali man padėti.

- Kai išleisime tave namo, tą pačią dieną suprasi, ar sugebėsi ištempti visą savaitę, – perspėjo Stivas. – Sugebėsiu, – pažadėjau.

Jau buvau šitai sakęs. Šiuo metu žinau, jog ničniekuo negaliu pasikliauti.