XXIV Skyrius

Selė

Žiūrėdamas į Džemą galėjai pagalvoti, jog tai mažų mažiausiai vestuvių vakarėlio ar medaus mėnesio pradžia. Ji šokinėjo bučiuodama ir glėbesčiuodama Tarą. Jis užraudo. Taras akivaizdžiai pasikeitė, be jokios abejonės. Atrodė kur kas geriau. Aš gana ciniškai vertinau visą tą gydymą, nors ir turi būti atviras naujiems vėjams, antraip niekada nieks nepasikeis.

Kiek vėliau jis ėmė paistyti visus tuos niekus, kurių jam prikimšo į galvą: kaip jis pats nesugebėjęs mesti heroino, kaip jam reikėję antgamtinių jėgų pagalbos, kad ir kokios jos būtų. Lilė jį atvirai traukė per dantį:

-   Jam išplautos smegenys. Et, kokia nuobodybė – at-pratino jį nuo vieno narkotiko ir pripumpavo kito. Šauniai pasidarbavo, berneli…

Na, ji neklydo, tačiau galėjo prikąsti liežuvį. Galbūt Tarui reikia praplauti smegenis. Vargšelis Taras.

-   Atstok nuo jo, jam ir taip gerai, – kumštelėjau jai alkūne.

-   O taip, jie ramiausiai patupdė tave į cypę. Užrakino tavo paties galvoje ir davę raktą stebi, kaip ištruksi. Jie pavertė tave savo paties kaliniu, daug pigiau…

Aš persiutau ant jos – kokia bjaurybė. Taras juk savo noru viską darė. Jis tik sėdėjo ir gurkšnojo putojantį vyną.

-    Manyk, ką nori, Lile. Tu sėdi ant adatos, o aš ne.

Ji negalėjo šito pakęsti. Kiek vėliau atsinešė iš vonios į mažus gabalėlius sulaužyto muilo ir ėmė grūsti juos Tarui j ausis, nosį,

-Atstok, Lile! – ėmė širsti jis.

-    Būtina, jei nori, kad tavo smegenys būtų švarios, – pa­sakė Lilė. Mes turėjome juoktis. Vargšelis Taras! Lilė galėtų būti misioniere, ji nepripažįsta kitų religijų, tik savo.

Tą dieną galėjai išvysti ankstesniąją, vietoj nenustygstančią Džemą. Ji norėjo visam pasauliui parodyti, kaip džiaugiasi susigrąžinusi Tarą. Tiesiog nepaleido jo iš rankų.

Iš vakaro ji atrodė kiek kitaip. Aš buvau nuėjusi jai padėti ruoštis vakarėliui. Džemą darė ryžių mišrainę, tačiau pati atrodė labai baisiai. Niekojai nesakiau. Patys suprantat, tavo vaikinas grįžta po detoksikacijos, o čia kažkas įeina ir drebia: „Jėzau, kaip tu šiandien baisiai atrodai…” Buvau truputį pa­siėmusi, nes maniau, galbūt jai reikės nusiraminti. Pasiūliau, bet ji atsisakė. Džemą vaidino nevartojanti, bet niekam ne pa­slaptis, kad jos pasiryžimas mesti nuolat žlugdavo. Sakoma, kad draugai niekada nepadės atsikratyti narkotikų, iš tiesų tik pats gali užraukti, tačiau tinkamu metu. Jei pabandysi ne laiku, tik nusikamuosi ir bus dar blogiau.

Tačiau aš tylėjau. Pasiėmiau peilį ir padėjau pjaustyti paprikas.

Stebėjau ją. Iš paskutiniųjų laikiau liežuvį už dantų, tačiau galų gale ji nuleido galvą ir apsiverkė.

-    Kas tau, Džemą? – paklausiau apkabinusi. Ir yla išlindo iš maišo.

-     Aš negalėsiu pažiūrėti Tarui į akis. Vis žadėjau jam, bet… – Ir ašaros pabiro į tą ryžių mišrainę.

Man buvo netikėta, juk ji taip neblogai laikėsi. Džemą buvo pradėjusi naują gyvenimą. Dėl Taro metė darbą masažo kabinete. Nustojo taip dažnai badytis.

-   Aš netgi padidinau dozę. Ir šiandien padariau, o jis jau visiškai sausas. Tu tik pažiūrėk į mane…

Ji puolė į isteriją.

-     Ar daug vartoji? – paklausiau.

-     Šiandien du kartus, nes jaučiausi tokia sugniužusi…

-     O kada prieš tai?

Šluostydamasi ašaras ji patraukė pečiais.

-   Užvakar.

Suprantat, anksčiau vartodavo kasdien. Po du kartus. Tris kartus. Taigi daugiau už mane. O dabar eina iš proto tik dėl to, kad, būdama prastos nuotaikos, trupučiuką paėmė. Kaltina save, kad paleido vėjais šitokias pastangas, nors, velniai griebtų, nėra kokia Supermoteris.

-     Bet Taras visai neliečia hero, – raudojo ji.

-     Na, žinoma, juk jį nuolat saugojo angelai sargai, kuriems už tai moka pinigus. Ten, kur jis buvo, turi būti velniškai stiprus, kad sugebėtum susileisti hero, – guodžiau ją. – O tu viską darei savarankiškai, ir tau tikrai neblogai sekasi.

-     Tačiau jis visiškai švarus, o aš ne, ir aš nebetikiu, kad pajėgsiu nulipti nuo adatos, o aš jį tikrai myliu, taip jį myliu, Sele, bet aš jį tempsiu žemyn…

-     Klausyk… – suspaudžiau ją. – Tau tikrai labai pasisekė. Norėčiau pati taip mylėti kaip tu. Tu net nesuvoki, kaip tau pasisekė, Džemą…

Ji nusišypsojo pro ašaras.

-     Viskas bus gerai.

-     Turėčiau jį palikti. Galvoju, jei būčiau stipri, turėčiau palikti Tarą, nes be manęs jis gal lengviau išsikapanotų.

Aš pradėjau irzti.

- Ar pakvaišai, negi turi mesti mylimą žmogų vien

■

todėl, kad jj myli? Tau visai protelis pasimaišė… – Ėmiau juoktis, ir ji kiek pralinksmėjo, nes tai išties buvo gryniausia nesąmonė.

Mes pasidalijome vieną dozę. Ji kiek jaudinosi, tačiau argi pasauly yra Supermoterų? Ji traukė heroiną pro burną, kad nebūtų žymių ant kūno. Ji jau kelias savaites nebesibadė, ir tai nuostabu. Kokios būtų sutiktuvės, jei Džemą lauždamasi liptų sienomis?

Pasakiau Džemai, kad ji visą laiką negali būti stipri ir turėtų išmokti pasisemti jėgų ir iš Taro. Juk jis tiek laiko sėmėsi stiprybės iš jos, galbūt dabar jo eilė padėti. Jeigu tas centras jam tikrai davė nors kiek naudos, turi grįžti pasisė­męs ryžto už abu.

Aš baiminausi, kad Džemą gali neištempti viso vakarėlio, tačiau ji puikiai laikėsi. Džemą visada sugeba bftti aukštumoje. Ji kunkuliavo energija. Taras buvo tikras ramybės bokštas, tačiau, turint minty vėlesnius įvykius, galbūt kiek apdujęs.

Vėliau pasigedau Robio ir iškart supratau, kur jis pra­puolė. Taigi užlipau į antrą aukštą ir, aiškus daiktas, radau miegamajame leidžiantis. Gal atspėsit, kas buvo su juo?

Ką gi… Nepasakysi, kad jis ilgai išsilaikė, ar ne? Neslėp­siu, kad užsiutau ant Taro. Džemą tiesiog vertėsi per galvą, ir jai neprastai sekėsi. Taras teisinosi, kad tai vakarėlis ir tokią džiugią dieną jam truputį atsisukę varžtai matant visus tuos žmones. Galbūt nieko tokio, pagalvojau, nors iš tikrųjų puikiai supratau, ką tai reiškia.

Prisėdau ant lovos ir taip pat susileidau. Drybsojome kalbėdami apie šj bei tą, kol pasirodė Lilė…

-      Na na… – Ji stovėjo ir linksėjo nenuleisdama akių nuo Taro. Jis tik kreivai šypsojosi. Matėsi, kad prasideda vaidi­nimas. Lilė vaikščiojo po kambarį žiūrinėdama už spintos, traukydama stalčius, kažko ieškodama po lova.

-      Žinot, ką? Niekur negaliu surasti Dievo.

Dievu ji, aišku, vadino tą kažkokią Tarui neva padedančią antgamtinę jėgą.

-      Jis ilgai čia neužtruko, ar ne, Tarai? – paklausė.

-      Nieko blogo nebus, Lile. Atleisk, jei tau dėl to neramu, -pasakė Taras šypsodamasis taip, lyg būtų atsigėręs pienelio.

Užsimerkusi gulėjau lovoje. Manęs niekas nebegalėjo suerzinti. Būčiau ką nors pasakiusi, tačiau Tarui, atrodė, į viską nusispjaut. Turbūt iš tikrųjų taip ir buvo. Taras heroino nebuvo lietęs apie mėnesį. Jam ant kaktos buvo parašyta, koks tas šunsnukis patenkintas. Vis dėlto Lilė spoksojo į jį tol, kol jis pradėjo muistytis kėdėje.

-      Džemą irgi kvėpavo, – pagaliau neiškentė.

-      A, tada gerai, – Lilė atsisuko į Robį. – Tu, kvaily!

-      Jis manęs paprašė, ką gi aš turėjau daryti? – tarė Robis.

-      Oi, dėl Dievo meilės, palik jį ramybėje, Lile, mes gi vakarėlyje, – įsiterpiau.

-      Tik pažiūrėk į jį, dar kiek, ir jis išvirs iš koto…

-Aš nesileidau, tik gaudžiau drakoną, – paaiškino Taras.

-      Tu per daug užsipuoli, Lile. Vakarėlis jo, – pasakiau.

-      Nereiškia, kad aš vėl pradedu.

-      O Dieve, – atsidusau, nebeištvėriau.

-      O taip, žinoma, tu pumpuojies heroiną, tačiau vis tiek esi švarus… – nusišaipė Lilė.

-      Šiandien vakarėlis. Be to, Džemą šįvakar irgi padarė dozę. Pati man sakė, klausė, ar nepykstu.

-      Ir tu pasakei, kad ne.

Jis išsišiepė. Ak, tu gudrus nenaudėli, pagalvojau. Jei jau Džemą vartoja, tai ir jam galima…

Ką gi, toks tas heroinas. Mes visi vienodi. Kai nori dozės, gali išgalvoti neįtikimiausią priežastį.

-      Nesakyk Džemai, ką? – paprašė Taras. – Jai nuo to geriau nebus, padarysi meškos paslaugą.

-      Nori, kad šokčiau pagal tavo dūdelę? – nusišaipė Lilė. – O kaip jausies rytoj?

-Tikiuosi manyti, jog paragavau heroino, Lile.

Lilė ėmė blaškytis po kambarį, paskui staiga atsigręžė į Robį. Sis sėdėjo nekrutėdamas – puikiai žinojo, kad geriau nelįst į akis, kai Lilė įsivažiuoja. Jis buvo paruošęs dozę ir dabar padavė jai. Lilė atsisėdo ant lovos krašto ir ėmė ieškoti pakinklyje venos.

-    Tu tikrai viską sugadinai, – pasakė ji Tarui.

Aš nebegalėjau ilgiau klausytis. Atsistojau ir nukaukšėjau prie durų.

-    Kas tau dabar? – įsmeigė ji į mane akis. Prie durų atsigręžiau ir išrėžiau:

-    Tu pamokslauji jam įsismeigusi į subinę adatą, štai kas. – Ir trenkiau durimis.

Lilė išpuolė man iš paskos ir persisvėrusi per turėklus suklykė:

-    Tu, bjauri kale! Tu vadini mane narkomane? Nori pa­sakyti, kad aš veidmainė?

Aš nekreipdama dėmesio lipau laiptais. Netgi neatsisu­kau. Buvau įsitikinusi, kad ji nesi vys, – miegamajame jos laukė paruošta dozė ir neatrodė, kad ji būtų norėjusi palikti ją saugoti porai narkomanų.

Aš lipau laiptais įsivaizduodama, kad esu viena tų šešto dešimtmečio kino žvaigždučių, kurios didingais

laiptais nulipa į apačią, ir visų galvos atsisuka ton pusėn. Žinoma, ir į mane visi kreipė galvas, bet ne todėl, kad būčiau gražuolė. Vadinasi, Lilė – ne narkomanė? Negi ta mergužėlė dar nesuprato? – svarsčiau nužengdama nuo paskutinio laiptelio.