XXIX Skyrius

Taras

Sukandi dantis ir kenti. Ir taip diena po dienos. Jei lendi į šikną prižifirėtojams, gauni nuo kitų uždarytų vyrukų. Jei draugauji su šiais, ima spausti pri­žiūrėtojai, nes mano, kad daraisi sunkiai perauklėjamas. Ir be prižiūrėtojų stūgavimo menkas malonumas visą dieną tupėti cypėje.

Manau, kad ištversiu. Esu tvirtas. Tik aną savaitę supra­tau. Galbūt vis dėlto išsigelbėsiu. Lig tol buvau puolęs į tokią depresiją, o dar prieš tai sirgau.

Pirmiausia reikėjo atprasti nuo metadono. Daugiau nei metus leidausi metadoną. Iš pradžių po dvidešimt penkis mililitrus, bet kas savaitę sumažindavau po porą. Aišku, visą laiką vartojau ir heroiną. Na, ne visai visą. Geroką laiko tarpą aš pardavinėjau metadoną, kad nusipirkčiau hero, – meta­dono vartotojų taip pat begalė. Padauginę prašo daktarą vėl skirti dvidešimt penkių ar trisdešimties mililitrų dozę. Bet paskutinėm savaitėm prieš mano bylai atkeliaujant į teismą aš jau gana neblogai laikiausi. Turbūt ji privertė susikaupti, {tikinėjau save nenaudoti švirkštų, blogiausiu atveju geriau vytis drakoną ir iš paskutiniųjų stengtis išvis atsispirti. Man neprastai sekėsi turint omeny, kaip stipriai buvau įklimpęs per pastaruosius mėnesius. Paskutinę savaitę sugebėjau visiškai apsieiti be heroino – neblogai, jei galit įsivaizduoti, kokia pagunda: paskutinis dūris sveikatai pataisyti…

Pirmiausia reikėjo ištverti nenusakomai baisų laužimąsi. Laužtis nuo metadono kur kas sunkiau nei nuo hero, garbės žodis, nežinai, kur dėtis. Tikri nevispročiai, kad nuo heroino mėgina atpratinti metadonu – kvaišalu, prie kurio dar la­biau priprantama ir nuo kurio sunkiau atprasti. Metadonu esi šeriamas tik dėl to, kad negautum tos pačios heroino dozės. Tai visai nejuokinga. Medicina, vadinasi, nieko gera. Iš tikrųjų beprotystė.

Keletą valandų dejuodamas raičiausi savo kameroje, kol jie išleido mane į vaistinę. Jaučiausi sumautai – skaudėjo vi­sus dantis iš eilės, prakaitavau tokiais siaubingais geltonais odą graužiančiais syvais.

Paaiškinau seselei, ko man reikia, o ji tik nusijuokė.

-    Čia mes neturime metadono, Deividai.

Koks aš puskvaišis, šoktelėjo krūtinėje širdis. O taip, pagalvojau, jie prirašys man paties tikriausio dalykėlio – di-amorfino. Niekur kitur, tik ligoninėje jis būna toks grynas.

-      Tačiau man reikia ko nors…

-      Nemirsi, – pasakė ji.

Dar kiek palaukus man ėmė aiškėti, jog ta beširdė ragana iš tikrųjų nieko neduos. Dantys tiesiog žviegė iš skausmo.

-    Jūs nesuprantat…

-    Įtariu, kad ne. Tiek žinau, kad paauglių kolonijoje heroino vartotojams metadono neduodama.

-    Bent diazepamo, – paprašiau. -Atleiskit, niekuo negaliu padėti.

-     Ko nors, – sugargiau. Ji susiraukė, nuėjusi prie vaisti­nėlės atplėšė keletą tablečių ir padavė.

-     Tik dvi paracetamolio tabletės? – netilpo galvoje. Negi ji tokia neišmanėlė, dingtelėjo man.

Pabandžiau kantriai paaiškinti.

-   Paracetamolis man visiškai nepadės. Aš jau seniai var­toju, man reikia ko nors stipresnio… – nedrąsiai šyptelėjau, o tai nebuvo lengva, kai kaulai tiesiog skiriasi. Jai trūko kantrybė.

-Turiu aplankyti dar daug žmonių…

Stovėjau ir spoksojau į dvi niekingas tabletes nuo galvos skausmo, kol prižiūrėtojas išstūmė mane iš kabineto.

Man šiaušėsi plaukai. Dvi paracetamolio tabletės! Pasi-baisėtina, tai tikriausiai prieštarauja Ženevos konvencijai ar dar kažkam. Gerai, aš galiu suprasti, kad tave įkiša j cypę, gal net deda elektrodus ant šiknos, tačiau duoti dvi paracetamolio, kai laužiesi nuo metadono – nežmoniškumo viršūnė.

-     Tu nieko nesupranti, – pasakiau prižiūrėtojui, kai šis užtrenkė duris prieš pat nosį. Garsas perėjo per visą nugar­kaulį. Pamaniau, kad subyrėsiu į dvidešimt gabalų.

-     Geros dienos, – pasakė jis, ir aš likau vienas.

Buvau pasiryžęs pabėgti. Buvau pasiryžęs ką nors nu­žudyti. Padalijau tabletes į keturias dalis, vieną prarijau, o kitas pasilikau. Kai turi tik tokias atsargas, tenka save apgaudinėti. Vieną dalelę net sutryniau ir sušniaukiau, bet naudos buvo maža.

Kaip viskas atrodo? Griebi bet kokį šūdą arba renkiesi dešimties raundų kovą ringe su Maiku Taisonu: vergas, hero­jus, užsakomas berniukas, sąvadautojas, visų galų meistras. Darai bet ką, kad tik gautum dar vieną dozę.

Žvelgdamas atgal papasakosiu, kokio šiaudo griebėmės mes. Robis uždarbiaudavo viešuosiuose tualetuose – parsi-davinėjo homikams. Kai Lilė sužinojo, jai visai varžtai atsi­suko. Pačiai užsiiminėti tais pačiais dalykais namuose buvo ne tas pats, kas aptarnauti pedikus, Lilė laidydama gerklę ir verkdama gyliavo po kambarį. Apie mane – tapau įgudusiu ilgapirščiu. Kniaukdavau ne iš parduotuvių, jau seniausiai bijojau jose įkliūti. Vogiau iš Džemos, iš Robio, iš Lilės, iš visų. Vakare užsukdavau pas draugus, užtrukdavau iki vė­lumos, paskui prašydavau, kad leistų pernakvoti. Atsikėlęs naktį, iššniukštinėdavau stalčius, spinteles ir kišenes.

Atrodė, kad vienintelė Džemą pradeda išbristi. Ji nustojo lankytis masažo kabinete. Nors iki ausų murkdėsi heroine. Turbūt badėsi ne mažiau už mane, o aš vartojau juodai. Paskui, žinoma, ji kaip kirviu nukirto. Tokia jau Džemą.

Tą naktį, kai namuose pasirodė tie velniai, kilo tikras pragaras. Kažkodėl niekam nekilo abejonių, kieno darbas.

-   Kalė! Kalė! Kalė! – rėkė ant manęs Lilė, lyg Džemą būtų mano dalis. Tiesą sakant, aš puikiai žinojau, kad taip atsitiks. Kad nėščia, dar nežinojau, tačiau Džemą išūžė ausis, kad, turėdama vaiką, Lilė vis tiek vartoja heroiną. Manau, kad

v

ji pasibaisėjo. Tą naktį girdėjau, kaip išėjo į gatvę. Žinojau, kad jos drabužiai miegamajame, todėl toks išėjimas negalėjo nesukelti įtarimo. Be to, ji daugiau nebepasirodė.

Nejaugi? – galvojau gulėdamas ir nesikeldamas iš lovos. Netrukus viskas turėjo paaiškėti.

Jie susėmė mus visus. Mes su Robiu prisiėmėm kaltę, bent jau mėginom tai padaryti. Lilė norėjo įpainioti ir Džemą, tačiau jai neišdegė.

-   Viskas yra tos kalės, kuri j ums pranešė, juk ji paskambi­no, ar ne? Viskas jai priklauso, mes tik čia gyvename… – Lilė stovėjo vidury kambario su trumpais naktiniais, adatų mėlynių išmargintom dailiom kojom… taigi.

Šiuo metu jie abu prižiūrimi. Iš mūsų šutvės mane vie­nintelį nuteisė laisvės atėmimu. Lilė su Robiu dar nematė dienos šviesos, buvo nuspręsta, kad per daug rizikinga juos išleisti net už užstatą. Lilė su Saniu atsidūrė viename detoksikacijos centre, Robis – kitame. Iš ten jie tiesiai buvo išvežti į skirtingus reabilitacijos centrus. Ten jie jau praleido aštuonis mėnesius. Džemą sako, kad po kelių mėnesių jie kraustysis į laikinus nakvynės namus. Nemanau, kad kada nors juos pamatysime.

Tiesą sakant, abstinencija galėjo būti ir baisesnė. Kaip seselė sakė, kalėjime nenueisi ir nenusipirksi hero. Hmm, ne visai tiesa. Cypėje gali gauti bet kokių narkotikų, čia tikras rojus narkomanams, tik aš, aišku, tada to nežinojau. Svarbiausia, kad čia nebelindo į galvą ta bjauri mintis – už­tenka tik panorėti…

Paskui mane užpuolė depresija, tokios dar nebuvau patyręs. Nėra reikalo apie ją pasakoti, bet aš ištvėriau. Kad ir kokia depresija būtų, ji visuomet praeina, nes už grotų neturi kitokio pasirinkimo. Mane aplankė Džemą, tačiau jai nepasakojau apie savo savijautą. Pasakiau, kad neišsišokstu, šiaip taip stumiuosi, gyvenu kaip visi.

O tada, kaip jau minėjau, – aš pagalvojau, kad galbūt ne viskas jau taip blogai. Kažkokiu būdu iškilau į paviršių. Pradėjau įveikti heroiną. Po galais, juk aš po kelerių metų pirmą kartą be adatos jau trys mėnesiai. Pats to nebūčiau pasiekęs, tačiau koks skirtumas – aš buvau švarus. Nebloga pradžia. Nuosprendis nebuvo griežtas, už galvos griebtis nereikėjo. Mane teisė jau antrą kartą ir galėjo pripaišyti kur kas daugiau nei aštuoniolika mėnesių. Jei nusišypsos laimė, galbūt išeisiu po devynių. Pasibaigė trečias mėnuo. Prieš kelias dienas eidamas pro vieną prižiūrėtojų išgirdau:

- Gerai laikaisi, Deividai… Ir toliau šitaip. – Jis nusišyp­sojo ir linktelėjo.

Išties neblogai, pagalvojau ir pasijutau patenkintas savimi. Po depresijos ir blogumo pagaliau jaučiuosi kaip

žmogus. Kai kurie prižiūrėtojai visai nieko, tačiau pasitaiko ir tikrų niekšų.

Papasakojau Džemai. Turbūt aiškiai matėsi, kaip didžiuo­juosi savimi, nes nusijuokusi pasakė:

-      Įkaito sindromas.

-      O kas tai?

-      Kai myli savo sargą, – nusišypsojo.

Ji buvo teisi: aš didžiavausi įtikęs prižiūrėtojui. Tikrai apmaudu, jog jauti padėką vien už tai, kad su tavim žmo­niškai elgiasi. Tačiau tokie komplimentai padeda, o jeigu padeda, yra svarbu.

Džemą didžiulė kaip namas! Kiekvienąkart atrodo vis labiau išsipūtusi, o šią savaitę ji jau turėtų sprogti. Kitą kartą jau atsineš kūdikį. Per aną pasimatymą šypsodama sėdėjo krėsle ir glostė savo milžinišką pilvą. Sėdėjome prie tokių mažų staliukų, ir aš uždėjau rankas ant jos pilvo.

-    Galiu lažintis, bus futbolo fanas, – pasakiau pajutęs, kaip kūdikis spardosi.

O Džemą atsilošusi krėsle pliaukštelėjo per pilvą, kilste­lėjo pritvinkusias krūtis.

-    Ir viskas tavo, vyruti… Viskas tavo. Tik išeik švarus, ir visa tai tavęs laukia.

Taigi, kaip sakiau, laikausi sukandęs dantis. Raminuosi, jog už sienų manęs laukia. Tereikia sulaukti valandos.