XXV Skyrius

Ričardas

HELP ME HELP ME HELP ME HELP ME THROVV ME A LINE AND I’II SPIN IT BACK

HELP ME HELP ME HELP ME HELP ME BUT VVHATIREEEEELLY NEEEED’S THE CASH

— AR  tu švarus? – paklausiau.

-      Panašiai.

-      Situos namuos kad nematyčiau švirkštų.

-      Nesu taip nusiritęs, – tarė truputį užsigavęs. Daugiau jo nebekamantinėjau. Pamaniau, kad jis tiesiog nori mane aplankyti. Susitarėme susitikti savaitgalį, ir aš padėjau ragelį.

Tuo metu gyvenau su Sandra. Aš nuostabiai pakeliavau po Australiją ir Pietryčių Aziją. Dviračiai – vienintelė kelia­vimo priemonė. As kasdien mindavau pedalus į Niuforistą, kai tik prekyboje pasirodė kalnų dviračiai, – iškart supratau, kaip teisingai buvau numatęs, kokia ateitis laukia dviračio. Pietryčių Azija buvo tik pradžia. Dabar ruošiuosi išvažinėti Indiją.

Kelionėje aš dažnai pagalvodavau apie Tarą, jis būtų džiaugęsis kiekviena jos akimirka. Man nėjo iš galvos jo žo­džiai, pasakyti, kai matėmės paskutinį kartą: „Man nereikia bėgti į Aziją, kad gerai jausčiausi, Ričardai”.

Tailando džiunglėse sėdėjau ant nuvirtusios statulos šventyklos griuvėsių pakrašty. Pernakvojau paplūdimyje, išsimaudžiau ir numyniau per džiungles apie penkiolika mylių. Visur sklandė milžiniški, beveik paukščių didumo drugiai. Ir aš pagalvojau, kad žinau, kur norėčiau būti…

Grįžęs iš kelionės trumpam apsistojau Birmingeme. Ten turėjau draugų, nors pats niekada nebuvau gyvenęs tame didmiestyje. Čia ir susipažinau su Sandra, ji gyveno tame pačiame draugų name. Mes pradėjome affaire du coeur, deja, šioje srityje nesu labai patyręs. Po kurio laiko Sandra įsidarbino Redingo koledže. Redingas! Man turėjo būti ne visi namie! Nuėjau tenai į dviračių parduotuvę, ir man pasiūlė darbą.

Stai kaip gyvenime būna. Parvažiavau iš Azijos su min­timi pakankamai greitai užsidirbti ir tuoj pat dumti į Indiją. Vietoj to nutūpiau su Sandra bute Vudlyje. Blogiausia, kad Sandrai tenai patinka.

Įsimylėjusį mane visuomet pagauna liūdesys, net ne­įsivaizduoju kodėl. Kai pasakiau apie Tarą, Sandra buvo labai nepatenkinta. Bandžiau jai papasakoti, koks jis mielas žmogus, kiek vargo matęs vaikystėje, ir 1.1. Negalėtum pava­dinti Sandros nejautria, ji tik žiūrėjo į šį reikalą profesionalės akimis. Ji skaitė paskaitas, kaip dirbti su neįgaliais vaikais.

Be to, pati dirbo su keliais labai sunkiais vaikais invalidais ir baisiai išvargdavo. Savaitgaliais Sandra mažiausiai norėjo panašaus darbo namuose.

-    Iš narkomanų nieko gero nelauk, – pareiškė. Įtariu, kad palyginti sujos darbe iškylančiais sunkumais, narkomanija jai atrodė šiek tiek įsikalbėtas dalykas.

Papasakojau, ką jis sakė.

-    O ką reiškia tas jo „panašiai”? – paklausė ji. Gerai žinojau, ką tai reiškia.

Kaip jau buvo tapę įprasta, Taras didelio pasitikėjimo nekėlė. Noriu pasakyti, jis toks tapo, kai įjunko į heroiną. Maždaug po pusmečio, kai jis paliko mus, iš jo veido dingo tas atviras žvilgsnis. Ir tai buvo keista. Taras man patiko ne visą laiką. Mylėjau jį, kai tik jis atsibastė į Bristolį. Tas vaikinukas buvo įpratęs slapukauti, tačiau veidas išduodavo viską.

I Ieroinas gan greitai ištrynė šią jo savybę, tačiau kartkar­tėm pagaudavau ankstesnį jo žvilgsnį. Jis droviai žvilgtelėda­vo į mane iš padilbų arba lėtai nusišypsodavo, ir aš pamany­davau, jog ankstesnysis Taras vis dar kažkur glūdi jame.

Vakarėlio pradžia nieko blogo nežadėjo. Taras papasako­jo apie policijos reidą. Pamaniau, jog buvo kilnu pasiduoti tiems šunims ir prisiimti kaltę. Papasakojo ir apie detoksi­kacijos centrą. Man pasirodė, kad ten jis nemažai išmoko, tačiau Sandrai tai nepadarė įspūdžio.

-     Akivaizdu, kad turėjai nedaug naudos, – pasakė ji. Pasijutau nesmagiai. Sandra anksti nuėjo miegoti, bet aš pasilikau dar pasišnekučiuoti su Taru. Jis turėjo nemažai ką papasakoti apie heroiną ir kaip jo galima atsikratyti. Taras kalbėjo įtikinamai, ir aš pamaniau, kad viskas gerai.

Maždaug po valandos aš taip pat atsiguliau. Sandra buvo įtūžusi.

Be to, pati dirbo su keliais labai sunkiais vaikais invalidais ir baisiai išvargdavo. Savaitgaliais Sandra mažiausiai norėjo panašaus darbo namuose.

-    Iš narkomanų nieko gero nelauk, – pareiškė. Įtariu, kad palyginti sujos darbe iškylančiais sunkumais, narkomanija jai atrodė šiek tiek įsikalbėtas dalykas.

Papasakojau, ką jis sakė.

-    O ką reiškia tas jo „panašiai”? – paklausė ji. Gerai žinojau, ką tai reiškia.

Kaip jau buvo tapę įprasta, Taras didelio pasitikėjimo nekėlė. Noriu pasakyti, jis toks tapo, kai įjunko į heroiną. Maždaug po pusmečio, kai jis paliko mus, iš jo veido dingo tas atviras žvilgsnis. Ir tai buvo keista. Taras man patiko ne visą laiką. Mylėjau jį, kai tik jis atsibastė į Bristolį. Tas vaikinukas buvo įpratęs slapukauti, tačiau veidas išduodavo viską.

I Ieroinas gan greitai ištrynė šią jo savybę, tačiau kartkar­tėm pagaudavau ankstesnį jo žvilgsnį. Jis droviai žvilgtelėda­vo į mane iš padilbų arba lėtai nusišypsodavo, ir aš pamany­davau, jog ankstesnysis Taras vis dar kažkur glūdi jame.

Vakarėlio pradžia nieko blogo nežadėjo. Taras papasako­jo apie policijos reidą. Pamaniau, jog buvo kilnu pasiduoti tiems šunims ir prisiimti kaltę. Papasakojo ir apie detoksi­kacijos centrą. Man pasirodė, kad ten jis nemažai išmoko, tačiau Sandrai tai nepadarė įspūdžio.

-     Akivaizdu, kad turėjai nedaug naudos, – pasakė ji. Pasijutau nesmagiai. Sandra anksti nuėjo miegoti, bet aš pasilikau dar pasišnekučiuoti su Taru. Jis turėjo nemažai ką papasakoti apie heroiną ir kaip jo galima atsikratyti. Taras kalbėjo įtikinamai, ir aš pamaniau, kad viskas gerai.

Maždaug po valandos aš taip pat atsiguliau. Sandra buvo įtūžusi.

-    Rimtai, – pažvelgė man į veidą. – Aš tikrai sirguliuo­ju, – užtikrino rimtu veidu ir nurijo saują tablečių.

Daugiau nieko nesakiau. Jis kalbėjo labai įtikinamai, bet Sandra jį permatė. Na, gerai, mąsčiau, jei jis nenori prisipa­žinti, jo reikalas. Tačiau ką aš sakau – iš tikrųjų galvojau: vaje vaje, neturėjom bėdos… Mat jei Sandra supras, kad jis laužiasi… O varge…

Mes su Sandra jau ne vieną savaitę nekaip sutarėm, tiesą sakant, nuo to laiko, kai atsikėlėme j Redingą. Po kelių mė­nesių išsiskyrėme. Ne pati geriausia aplinka abstinencijos kankinamam Tarui.

Aš vyliausi, kad grynas oras prie upės Tarui bus į naudą, tačiau mes grįžome namo. Sandros dar laukė kalnai darbų. Man jau atsibodo. Supratau, kad ji visą rytą, kol mūsų nebu­vo, plepėjo telefonu su mama ir dar nieko nespėjo nuveikti. Pasiūliau, kad mes su Taru vieni pasivaikščiosim, bet ji nesu­tiko. Taigi buvom priversti trintis pakampėmis, kol ji lygino. Supratau, kad viskas užtruks begalę laiko, tad nuėjau į virtuvę įjungti skalbimo mašinos, kad bent kiek būtų sparčiau.

Ketinau šnektelėt su ja, kad Taras laužiasi ir kad turėtu­me jam padėti, kai staiga man už nugaros Taras ėmė vilktis švarką.

-    Kur susiruošei? – paklausiau. -Važiuoju atgal.

-Ko?

Taras gūžtelėjo. Jo akys klaidžiojo grindimis.

-   Man reikia grįžti. Galėtum paskolinti autobuso bilietui? Išleidau visus pinigus.

Pasijutau, lyg būčiau jį apvylęs.

-   Oo… Tu dėl Sandros?

-   Ne, ji niekuo dėta, aš jos visai nekaltinu, paprasčiausiai turiu grįžti…

-   Kodėl?

Taras nežiūrėjo man į akis, jo žvilgsnis slydinėjo nuo šaldytuvo prie sienos.

-     Man bloga, nebegaliu ištverti. Noriu parvažiuoti ir susileisti heroino. – Jis pažvelgė į mane ir gūžtelėjo.

-     Kodėl nieko nesakei?

-     Maniau, kad atvažiuosiu ir kaip nors pratempsiu, tačiau nepavyko. Turiu važiuoti atgal.

-     Bet juk sakei, kad jau mėnesį nebevartoji.

-     Nenorėjau tau sakyti, kad laužiuosi. Klausyk, – skės­telėjo rankomis, – gali man šiek tiek paskolinti? Jei ne, kas nors pavėžės.

-     Ką gėrei naktį?

-     Turėjau raminamųjų. Pirmai nakčiai buvau pasiėmęs barbitūratų, bet nebeliko. Atleisk, Ričardai, bet nieko nebus. Sį sykį ne.

Mėginau jį atkalbinėti, liepiau pagalvot apie Džemą, įti­kinėjau, kad jam neblogai sekasi, nors abu puikiai supratom, kad tai gryniausi skiedalai. Jis nesugebėjo ištverti nė vienos dienos, ir, tiesą sakant, aš pašiurpau, kad jo tokie prasti po­pieriai. Aš vis dar jį įkalbinėjau, kai pasirodė Sandra.

Ji sustojo ir įsispoksojo į mus, į Tarą su švarku.

-   Kas čia darosi?

-   Taras nori važiuoti namo. Pas mus jis bandė persilaužti. Sandra tik prunkštelėjo ir apsisukusi nudrožė prie skalbi -

mo mašinos peržiūrėti skalbinių, kuriuos buvau sukrovęs.

-     Verčiau eisiu, – tarė Taras ir pasuko prie durų.

-     Palauk…

Būčiau galėjęs ją užmušti. Jis atvažiavo pas mane tikėda­masis, kad kaip nors jam padėsiu, juk jis – mano draugas. Dar visai vaikas! Jei ji nusprendė atsukti jam nugarą, aš bent galiu duoti pinigų, tik tiek, kad paskui ji man ir dėl to užkurs pirtį.

Taras jau buvo prie durų, kai Sandra grįžo.

-      Kiek laiko nevartoji? – paklausė.

-      Tik vieną dieną, – atsisukęs tarė jis.

-      O kaip praeitą naktį?

-Jis turėjo barbitūratų, – greit įsiterpiau. – Pasiėmė pir­mai nakčiai, tačiau pabaigė. Sandra tyliai prunkštelėjo.

-    Jūs teisūs, aš esu narkomanas, ir tiek. Narkomanas, todėl noriu važiuoti atgal ir toliau leistis. – Jo veidas per­sikreipė, ir jis apsipylė ašaromis. Pravirkęs Taras išbėgo iš kambario.

Mane tai pritrenkė: jis atrodė toks šaltakraujiškas. Išspro-ginau akis į Sandrą. Ji išlėkė Tarui iš paskos. Sis grabinėjo užraktą, kai Sandra prilėkusi čiupo jam už pečių, atsuko į save ir, nors buvo aukštas bičas, apkabino jį. Suspaudė taip, kad Taras negalėjo net sukrutėti, ir vis nepaleido jo. Aš stovėjau ir stebėjau jo veidą per Sandros petį. Baisu – jis verkė ir verkė. Buvo be jėgų. Kai Sandra jį paleido, Taras čia pat susmuko ant kelių, paskui atsigulė ant šono ir verkė, verkė, verkė.

-Aš tik narkomanas, narkomanas, – sriūbavo jis. Sandra atsigulė šalia ir vėl jį apkabino. Aš taip pat atsiklaupiau ir užguliau jį.

-    Aš narkomanas, aš narkomanas… – kartojo Taras. Ban­dė atsistoti, bet mes neleidom. Apkabinęs jį, irgi negalėjau susilaikyti nežliumbęs. Taras gulėjo tarp mūsų ir verkė.

Sandra buvo nuostabi. Supratusi, kas vyksta, žinojo, ką dary­ti. Po kurio laiko, ašaroms kiek apmalšus, ji pasiūlė Tarui:

-   Viršuje turiu stiprių nuskausminamųjų, ar tau padės?

Jis linktelėjo. Aš priminiau paracetamolį, ir Taras pasakė, kad išgėrė dvi. Mes su Sandra susižvelgėm – bijojome, kad kai tokia būklė, jis gali bet ką iškrėsti. Todėl paprašėme parodyti dėžutę, ir įsitikinome, kad nemelavo – išgėręs dvi. Sandra atnešė nuskausminamųjų. Tuos vaistus ji gerdavo per mėne­sines, kurios, įsistačius spiralę, tapo labai skausmingos.

Paskui mes, tai yra aš su Sandra, svarstėme, ką daryti: nuvesti jį pas gydytoją, kad prirašytų metadono, ar duoti kiek pinigų ir išsiųsti kur paatostogauti. Taras sėdėjo toje pačioje vietoje ir tik žiūrėjo į mus. Turiu pripažinti – perėjusi Taro pusėn, Sandra būtų paaukojusi visas savo santaupas, kad tik išgelbėtų jį.

Bėda tik, kad Taras nė nemanė priimti tokios pagalbos. Nustojęs verkt, tebebuvo užsispyręs kaip ožys. Važiuos atgal, ir gana, susileisti heroino. Ir viskas. Taras nesiklausė kitokių pasiūlymų, nors tu ką. Kai Sandra pasiteiravo, ar jis vyktų atostogų į Ispaniją ar kur kitur, tepasakė, kad tiesiai mautų į Bristolį ir visus pinigus išleistų heroinui, todėl verčiau nesiūlyti jam pinigų.

Taras teprašė paskolinti autobuso bilietui. Galiausiai nutarėme kol kas nieko nesiimti ir pasivaikščioti. Bent prie upės jam gal bus geriau. Dar būtume galėję bare pastatyti alkoholio. Tačiau laikas nelaukė, todėl pirmiausia nutarėm papietauti.

Su Sandra nuėjome į virtuvę. Aš buvau pritrenktas. Baisu, kad šitaip atsitiko. Tačiau vienas dalykas – Taras vėl buvo kaip anksčiau. Jis sugrįžo atlapaširdis ir bejėgis, turbūt tai galiausiai ir pavergė Sandrą. Liūdna, kad jam sunkiausia būti savimi.

Pjaustydami salotas svarstėme, ką daryti. Sandra, ačiū Dievui, leido jam pasilikti kiek tik reikės. Pamenu, stovėjau išsišiepęs iš laimės ir galvojau, jog pirmąkart per ištisas savaites aš vėl šypsausi.

Tačiau kol paruošėme valgį, pradingo Taras.

Mes aplėkėm visus namus – Taro kuprinės jo kambaryje nebebuvo. Aš išbėgau į gatvę, bet ir ten jo nė kvapo. Sandra nuskubėjo kitu keliu – Taras dingo kaip į vandenį. Tad parlėkę namo pagriebėm raktelius ir nubėgom prie automobilio.

-      Autobusų stoty jo negali būti, jis neturi pinigų, – pa­sakiau.

-      Geriau patikrinkim mano rankinuką ir tavo pinigi­nę, – pasiūlė Sandra. Pažvelgiau į ją, tačiau ji teisi: Taras galėjo ryžtis bet kam. Parbėgom atgal, ir Sandra ne mažiau kaip dešimt minučių ieškojo rankinės. Paaiškėjo, kad ne­dingo nė penso.

-    Tikriausiai stabdo mašinas.

Įšokom į jos senutį „Renault” ir nuburzgėm žiedinės sankryžos link.

Tenai jo neradome. Išlipę apžiūrėjome šalikeles, – pama­tęs mus galėjo pasislėpti, – tačiau veltui.

-      Kitoje sankryžoje… – susivokiau. Redinge dvi žiedinės sankryžos.

-      Bet ana labai toli.

-    Taip, tačiau ten jį paleido, kai jis atvažiavo. Iš ten aš jį parsivežiau. Jis gal nė nežino apie šitą.

Taigi vėl įsukome į greitkelį ir nurūkome. Apvažiavome visą žiedą, tačiau jo nė kvapo. Tada pasukau atgal į miestą.

Pamatėme jį priešais, kėblinantį sankryžos link. Taras nė nebandė slėptis. Sustabdžiau mašiną, ir iššokę mes pasilei­dome prie jo. Taras pasidėjo kuprinę ir laukė mūsų.

-    Sugavom tave! – išsišiepiau. Jis vangiai šyptelėjo. Ma­nau, apsidžiaugė mus išvydęs.

Ką gi, mes vėl pradėjome jį įkalbinėti, tačiau Taras nesi­domėjo mūsų kalbomis. Jis tenorėjo sužinoti, ar paskolinsim jam pinigų autobusui, ar jis turės važiuoti autostopu. Tai truko apie dešimt minučių, o gal ilgiau, bet kuo toliau, tuo labiau mano įkarštis vėso. Jis jau buvo susitaikęs su savo pralaimėjimu.

-     Bet juk tu gali, kodėl kiti žmonės įstengia, – vis kartojo Sandra.

-     Tai ne baisiau nei gripas, – priminiau.

-     O aš net gripo negaliu įveikti, – atšovė Taras.

Lyg ir supratau. Jis jautėsi menkysta. Tu puikiai suvoki, koks nuodas yra heroinas. Galbūt laužtis ir panašu į gripą, gal netgi mesti nesunku, bet jis ir to „gripo” neištveria.

-   Važiuoju į Bristolį suveikti heroino. Manęs nesulaikysit. Jūs galit man padėti, jei paskolinsit pinigų autobusui.

-      Mes nesiruošiame tau nieko skolinti, – pasakė Sandra. Taras turbūt iš mano veido suprato, ką mąstau.

-      Pasakyk jai, – paprašė.

Patraukiau pečiais. Matote, jo kelionė autostopu tokią šaltą ir drėgną dieną būtų apgailėtina. Jis per plonai apsi­rengęs. Kas iš to, jei dėl to šlamšto sustirs į ragą ir permirks? Tuomet jausis dar labiau nieko nevertas. Važiuojant autobu­su Tarui bent nereikti; kęsti tokio šlykštaus oro. Bandžiau tai paaiškinti Sandrai, bet ji ir pati suprato. Taras taip savimi pasitikėjo, jei suprantat, ką noriu pasakyti.

-     Negaliu pasiduoti vien dėl tavęs, – pasakė Sandra. -Bent jau nenorėčiau.

Ėmiau versti kišenes. Taras bemat pagyvėjo, norėjau už tai jam įspirti.

Po to nuvežėme jį į stotį.

* * *

- Jūs teisingai pasielgėte, – pasakė Taras.

Mes su Sandra susižvelgėme – jis buvo toks savimi patenkintas, lyg būtų mus apmulkinęs. Gal ir taip. O gal jis paprasčiausiai džiaugėsi, kad nebereiks gaudyti prava­žiuojančių mašinų.

Palydėjome jį į aikštelę, norėjom išleisdami pamojuoti.

-    Sugrįžk, kai sugalvosi dar kartą pabandyti, – tarė Sandra.

-      Bet kada atvažiuok, – tvirtai pasakiau.

-      Bet kada atvažiuok, – sutiko ji.

Taras dėkodamas linktelėjo ir nuėjo prie autobuso. Su­stabdėm jį ir atsisveikindami apkabinom, jis nesipriešino. Po to įlipo į autobusą, ir šis jį išvežė.