XXVI Skyrius

Džema

OH HOW COULD YOU EV-ER LET ME DOWN

NOVV HOVV COULD YOU EV-ER LET ME

DOWN THESE PROMISES (AH

AHHHHHHHHHHHH) WERE MADE FOR US (O – O – OH O – O OH

OOOOHHHHHHHHHHHHHHHH)

The Buzzcocks

Turiu bėdą, galbūt turiu bėdą. Pažiūrėsiu, kaip bus. Staiga kažkas ėmė rėkdamas baladotis į duris. Pašokau ir apsipyliau karšta arbata krūtinę.

Pirmoji mintis – policija! Tačiau rėkė moteris.

Visiškas atsitiktinumas, kad tą dieną išvis buvau namie. Turėjau darbuotis masažo kabinete, tačiau neturėjau jėgų ten rodytis. Ne dėl hero. Man mėnesinės vėlavo. Mėnesinės vėlavo ir skaudėjo papus, ir…

Tą dieną mažiausiai norėjau ką nors susitikti, o štai kaž­kokia pabaisa daužosi į duris.

Koridoriumi slinkau labai tyliai, kad nesigirdėtų, jog esu.

Bum bum bumbumbumbumbum!..

Supratau, kad ne policija, farai taip beviltiškai nesibel­džia. Paskui išgirdau kvėpuojant. Taip nelygiai, tarsi trūktų oro. Po to vėl – BUM BUM BUM – ir balsas:

-    Įleisk, įleisk…

Aš atidariau duris, ir ant manęs užgriuvo Lilė. Viena ranka laikydama Sanį, ji dejuodama ir verkdama užtrenkė duris.

-    Kas atsitiko, Lile, tu sveika?

Ji negalėjo pratarti nė žodžio. Vos vilko kojas. Viena ranka stvarstės! už gerklės, ir aš pamačiau, kad kaklas raudonas. Lilė vilkėjo tiktai chalatą.

-    O Dieve…

Įsitempiau ją vidun ir pasodinau ant sofos. Paėmiau iš jos visa gerkle klykiantį Sanį. Lilė persisvėrė per sofos kraštą ir apsivėmė.

Žodis po žodžio sužinojau, kas įvyko. Kažkoks klientas, atėjęs į namus, privertė ją nusirengti, o paskui pareikalavo padaryti… tai, kuo ji nenorėjo užsiimti. Kai Lilė atsisakė, šis sugriebė ją ir ėmė purtyt. Lilė bandė prisišaukti Robį, kuris visada apačioje laukdavo su beisbolo lazda, jei prireiktų pagalbos, tačiau tas žaliūkas delnu užspaudė jai burną. Nubloškęs į lovą, sugraibė senas Lilės pėdkelnes, – pas ją ant grindų visada voliodavosi drabužių, – ir apvyniojo aplink kaklą. Ir suveržė.

Lilę jis smaugė po truputį, kartkartėmis leisdamas įkvėpti oro, kad įtikintų, jog jam vieni niekai ją nudaigoti, jeigu nepildys jo užgaidų. Ji nepajėgė rėkti, tas vyras atleisdavo kilpą tik tiek, kad ji kvėpteltų oro, po to vėl suverždavo. Lilė smaugiama tenkino jo norus. Vis dėlto jai pavyko pa­kišti ranką po kilpa ir versdamasi ant nugaros nusimetė jį. Tada tas žaliūkas, vėl parvertęs ją ant pilvo, užlaužė ranką už nugaros taip, kad Lilei atrodė, jog tikrai išsuks. Po to vėl užnėrė pėdkelnes ant kaklo ir toliau ją prievartavo visą laiką verždamas kilpą.

Kai pabaigęs paleido, Lilė nusiplėšė pėdkelnes ir pamėgi­no šaukti. Visai nebejautė gerklės ir išspaudė tik kažkokius neaiškius garsus. Tas bičas apsirengė ir išėjęs iš miegamojo nulipo žemyn. Lilė dar išgirdo Robį rėkiant, tačiau tuoj trinktelėjo durys. Po to į viršų užlėkė Robis. Lilė norėjo jam pasakyti, kad neskambintų greitajai, nes su ja atvažiuotų ir policija, tačiau negalėjo kalbėti. Robis kruvina galva tylėda­mas spoksojo į ją. Apsisukęs vėl nubėgo žemyn.

Lilė atsistojo ir bandė jį vytis. Nenulipusi nė pusės laiptų, vėl susidūrė su Robiu.

- Eik atgal, – pasakė jis, – policija atvažiuoja.

Lilė norėjo išvadinti Robį bukagalviu idiotu, nes namai buvo pilni švirkštų,, svarstyklėlių, heroino, visko. Tačiau ji vis dar negalėjo kalbėti, tad nulipo į apačią. Sanis voliojosi ant grindų ir plyšojo visa gerkle. Lilė sugebėjo jį paimti viena ranka. Robis bandė jos neleisti, bet Lilė prasibrovė pro Robį. Tebebuvo nuoga, tad, pasičiupusi nuo kėdės chalatą, pasileido tiesiai pas mus.

Kol ji man visa tai pasakojo, atsitiko štai kas. Pirmiau­sia išgirdome atlekiančios policijos sirenas. Tikėjausi, kad tuojau pasirodys Robis, tačiau nesulaukėm. Jis pasislėpė pas Devą. O kitas dalykas – ant stalo stovėjo aparatėlis nėštumui nustatyti. Jei laukiesi, vamzdelio dugne išryškėja mažytis žiedukas.

Štai ko aš valandų valandas laukiau. Sėdėjau šalia Lilės guosdama ją, tačiau Sanis taip klykė, kad atsistojau pripilti jam buteliuko. Po ranka stovėjo tas nėštumo testo vamzde-lis. Žvilgtelėjau, ir pasirodė, kad viskas gerai. Vamzdelyje nesimatė jokio žiedelio, taigi nesu nėščia.

Nors tiek gerai, pamaniau ir siekiau vamzdelio norėdama jj nuimti. Netyčia vėl žvilgtelėjau. Šįsyk jo dugne plaukio­jo žiedas. Idealiai apvalus žiedelis, sakantis, jog įkliuvai. Negaliu paaiškinti, kodėl beveik tuo pačiu metu išvydau du skirtingus vaizdus, galbūt dėl žiūrėjimo kampo ar ap-švietimo. Šiaip ar taip, susizgribau per vėlai, kai jau buvau nutvėrusi vamzdelį. Lengvai pūkštelėjęs žiedas pranyko tą pačią akimirką, kai jį išvydau. Neturėjau supratimo, kurį kartą akys suklydo.

Buvau girdėjus mamą sakant, kad nelaimė viena nevaikšto.

Kiek vėliau, atėjus Kobiui, kilo baisus barnis. Nors Lilės vos nepasmaugė, ji tiesiog siuto, kam jis iškvietęs faraonus. Aišku kaip dieną, jog jie nebegalėjo grįžti namo – ten laukia policija… Robis su Lile net nosį bijojo iškišti iš mūsų namo. Užleidome jiems savo miegamąjį, ir jie kiaurą naktį plūdo vi­enas kitą – Lilė dėl gerklės gargė ir nesiliovė verkti. Kažkuris ėmė daužyti daiktus. Mes su Taru tik sėdėjom virtuvėje ir klausėmės nedrįsdami kištis. Vaikelis buvo neįtikėtinas, ty­lus kaip pelytė, nors naktį keletą kartų girdėjau verkiant.

Vėliau triukšmas nurimo. Mes su Taru pasidėjome kelias pagalvėles kitame kambaryje ir atsigulėme.

-    Ką darysime? – paklausiau.

Taras gulėjo tamsoje stebėdamas mane. -Jiems negalima čia pasilikti, – tarė.

-    Kodėl gi ne?

Štai ko aš valandų valandas laukiau. Sėdėjau šalia Lilės guosdama ją, tačiau Sanis taip klykė, kad atsistojau pripilti jam buteliuko. Po ranka stovėjo tas nėštumo testo vamzde-lis. Žvilgtelėjau, ir pasirodė, kad viskas gerai. Vamzdelyje nesimatė jokio žiedelio, taigi nesu nėščia.

Nors tiek gerai, pamaniau ir siekiau vamzdelio norėdama jj nuimti. Netyčia vėl žvilgtelėjau. Šįsyk jo dugne plaukio­jo žiedas. Idealiai apvalus žiedelis, sakantis, jog įkliuvai. Negaliu paaiškinti, kodėl beveik tuo pačiu metu išvydau du skirtingus vaizdus, galbūt dėl žiūrėjimo kampo ar ap-švietimo. Šiaip ar taip, susizgribau per vėlai, kai jau buvau nutvėrusi vamzdelį. Lengvai pūkštelėjęs žiedas pranyko tą pačią akimirką, kai jį išvydau. Neturėjau supratimo, kurį kartą akys suklydo.

Buvau girdėjus mamą sakant, kad nelaimė viena nevaikšto.

Kiek vėliau, atėjus Robiui, kilo baisus barnis. Nors Lilės vos nepasmaugė, ji tiesiog siuto, kam jis iškvietęs faraonus. Aišku kaip dieną, jog jie nebegalėjo grįžti namo – ten laukia policija… Robis su Lile net nosį bijojo iškišti iš mūsų namo. Užleidome jiems savo miegamąjį, ir jie kiaurą naktį plūdo vi­enas kitą – Lilė dėl gerklės gargė ir nesiliovė verkti. Kažkuris ėmė daužyti daiktus. Mes su Taru tik sėdėjom virtuvėje ir klausėmės nedrįsdami kištis. Vaikelis buvo neįtikėtinas, ty­lus kaip pelytė, nors naktį keletą kartų girdėjau verkiant.

Vėliau triukšmas nurimo. Mes su Taru pasidėjome kelias pagalvėles kitame kambaryje ir atsigulėme.

-    Ką darysime? – paklausiau.

Taras gulėjo tamsoje stebėdamas mane. -Jiems negalima čia pasilikti, – tarė.

-    Kodėl gi ne?

Noriu turėti Taro kūdikį. Tikrai kvaila, ar ne?

Pati nesuprantu, kodėl taip stipriai jį pamilau. Visada buvo kitaip – jis mylėjo mane labiau nei aš jį. Dabar jis pa­sidaręs tikras šunsnukis, ir aš nesuprantu savęs. Jis meluoja ir apgaudinėja. Kniaukia pinigus tiesiog iš mano piniginės. Svarina mūsų atsargas. Pasigriebęs heroino, nesirodo tol, kol viso nesunaudoja. O paskui pasakoja, kad myli mane. Nežinau, ar teisybė, jis niekada nebežiūri į akis. Abejoju, ar apskritai bežino, kas yra tiesa. Anksčiau visuomet maniau, kad man į akį kris koks šunsnukis su auskaru. Ką gi, atrodo, taip ir atsitiko.

Gulėjau lovoje ir labai ilgai mąsčiau. Apie Tarą. Apie Lilę, Robį ir Sanį. Įsižiūrėjęs į to berniuko akis matai, kad jis pripumpuotas – heroino, aišku. Turbūt gauna su motinos pienu. Jei nerimsta, Lilė įtrina kelias dulkeles heroino jam į dantenas. Sanis – narkomanas nuo pat gimimo, jis tokiu tapo dar prieš išvysdamas pasaulį.

Mane baugino tik tai, kad tas mažytis gniužulėlis manyje atrodo vienintelis dalykas, brangesnis už viską pasaulyje.

Daug vėliau išgirdau svetainėje vaikštinėjančią Lilę, todėl taip pat atsikėliau. Su sūneliu ant rankos ji slankiojo kažko ieškodama stalčiuose.

-    Labas.

Ji pažiūrėjo į mane. Atrodė baisiai.

-Aha… – Sanis jos rankoje gaikčiodamas šnarpštė. – Ne­užmiega, ieškau jo žaisliuko, – paaiškino. Ji nusižiovavo ir mieguistai šyptelėjo.

-    Duok man palaikyti, – paprašiau, ir Lilė neprieštaravo. Ji retai duoda man Sanį, tiesiog nepaleidžia jo iš rankų. Pa­liečiau vystyklus prie jo veiduko. Jis toks mielas. Kai laikau kūdikį, visada užsimanau savo vaikučio.

-      Aš taip pat noriu kūdikio, – prisipažinau.

-      Aha, kada nors ir turėsi, Džemą, tu to verta.

Lilė atsisėdo. Paguldžiau Sanį ant sofos šalia jos ir įme­čiau į puodukus arbatžolių. Elektros šviesos reguliatorius buvo prisuktas iki žemiausios padalos. Buvo jauku. Židinyje teberuseno žarijos. Užplikiau puodukuose arbatžolės, ir susėdusios ėmėm siurbčioti.

-    Kaip kaklas?

-    Peršti, – nusišypsojo Lilė. Aš taip pat nusišypsojau. Su chalatu ji atrodė labai motiniška ir nuoširdi. Sanis gurgu­liavo. Pasinaudodama gera Lilės nuotaika, vėl paėmiau jį ant rankų. Jis dvokė.

-    Manau, kad pridarė, – pasakiau. Lilė nusižiovavo.

-    Pirma baigsiu arbatą, – tarė. – Jis gali… – ir ji plačiai žiovaudama atlošė galvą, – … dar padaryti.

-      Aš pervystysiu, – pasisiūliau.

-      Nee, aš pati.

Lilė sriūbtelėjo arbatos ir ėmė snūduriuoti. Buvo tokia nusikalusi, kad nusprendžiau vis tiek pakeisti Saniui vys­tyklus.

Nusinešiau jį ant kilimėlio prie židinio ir išvysčiau. Tikrai buvo pridaręs monstrų, tas vaikiukas. Svariai nušluosčiau jį. Kaip visi kūdikiai, gurguliuodamas ir ulbėdamas, sulenkęs kojytes bandė susikišti pirščiukus į burną. Tada leidau jam krimstelėti nosį.

-    Nėra reikalo šito daryti, Džemą.

Aš aiktelėjau už nugaros išgirdusi Lilės balsą. Ji buvo prisėlinusi prie manęs pažiūrėti, ką darau. Mirtinai išgąs­dino. Jos balsas buvo kažkoks keistas. Lilė spoksojo į mano rankas ant kūdikio.

-    Tu užmigai, – pasakiau.

Prasibrovusi pro mane, ji pakėlė Sanį ir metė į mane tokį žvilgsnį, lyg nepažinotų ar nesuprastų, ką čia veikiu.

-    Niekas niekada neatims iš manęs mano vaike­lio, – pasakė.

Aš apstulbau.

-      Argi aš kada ką sakiau? – pratariau. Man net į galvą nebuvo atėję. Lilė žvelgė į mane kaip į kokią pabaisą, atėju­sią pagrobti jos vaiko. Ir aš pasijutau velnioniškai kalta. Po tokių jos žodžių tapo akivaizdu, jog ji iš tikrųjų mano, kad taip gali atsitikti.

-      Niekas niekada neatims, – pasakė ir nusisuko su kūdi­kiu. Atrodė, kad tuoj pravirks.

Visas kambarys zvimbė man ausyse. Net nežinau kodėl, gal dėl to, kad kaukė nukrito. O Dieve, dingtelėjo man, jai visai pasimaišė protas. Lilė staiga žvilgtelėjo į mane per petį, ir mes abidvi supratome, abi žinojome, kad ji parodė tai, ko niekas niekada nė neįtarė. Persigandusiu veidu ji pati buvo panaši į kūdikį, dėl kurio taip baiminosi. Ji patrynė skruostą į Sanio veiduką ir su meile jį pabučiavo.

-    Žavingas vaikas, Džemą, – pasakė Lilė ir pabandė nu­sišypsoti, lyg nieko tokio nebūtų atsitikę, tačiau neatrodė normali. Lilė stovėjo ir žvelgė mane mėgindama išlaikyti ramų veidą, ir man bežiūrint akys pritvino ašarų. Ji prasi­žiojo, ir aš supratau, kad prašys padėti. Neklauskit kodėl, tiesiog supratau. Mačiau, kad ji ieško žodžių, bet neranda. Bandžiau ją apkabinti, bet ji tik papurtė galvą.

Porą siaubingų akimirkų maniau, kad ji neišlaikys ir ap­siverks. Tačiau Lilė apsisuko ir išėjo į virtuvę. Paskui grįžusi pavaikščiojo po kambarį ir atsisėdo ant sofos. Nesijudinau iš vietos. Nežinojau, ką daryti. Neapleido mintis, kad Lilė staiga gali pašokti ir… smogti man peiliu ar dar ką. Buvau tikra, kad bet kada gali pratrūkti pykčiu.

Lilė atlošusi galvą plačiai plačiai nusižiovavo. Nepatikė­jau šituo žiovuliu. Atsisukusi nusišypsojo savo šypsena, lyg čia vėl būtų senoji Lilė.

-      Aš jau, Džemą, einu miegot.

-      Gerai, Lile.

Atsistojusi ji turėjo praeiti pro mane, ir man reikėjo su­kaupti visas jėgas, kad neatšlyčiau.

-      Viskas bus gerai, Džemą, – pasakė žiūrėdama į mane.

-      Žinau, Lile.

-      Labanakt.

-      Labanakt.

Žiurėjau, kaip ji išeina. Prie durų atsisuko ir nuoširdžiai nusišypsojo, nors akyse ir vėl šmėstelėjo baimė. Jai išėjus aš vėl atsisėdau ant kilimėlio baigti savo arbatos. Klausiausi, kaip Lilė lipa į lovą. Taip sėdėjau ilgai.

Sanis buvo jos vienintelis turtas. Visada toks ramus ir geras.

Mąsčiau, kad visada sekiau paskui ją, visur ir visada, bet dabar nebeseksiu…

Po kurio laiko nulipau į prieškambarį ir užsimečiau savo didįjį paltą. Labai tyliai nusėlinau koridoriumi ir išslinkau į gatvę. Buvo vėlu, antra ar trečia nakties. Šalta, bet negrįžau apsirengti. Bijojau susidurti su Lile ar pabudinti Tarą. Labai greitai sprukau už kampo, nes netikėjau, jog Lilė miega. Su­siradau telefono būdelę, susukau tris devynetus ir paprašiau sujungti su policija.

Baigdama pokalbį tos moters dar paklausiau:

-    Važiuosite iš karto?

-    Pirmiausia jie turi gauti orderį, tai užtruks apie porą valandų…

-    Viso labo.

- Palaukit, panele… Aš padėjau ragelį.

Tikra kankynė, kad visa tai tiek užtruks. Planavau grįžti ir su kitais palaukti tos muzikos, tačiau negalėjau čia stypsoti kelių valandų.

Eiti nebuvo kur.

Patraukiau gatve. Salia, sulėtinęs greitį, ėmė slinkt au­tomobilis. Papurčiau galvą ir nuėjau. Vien su naktiniais ir paltu, basnirčia įsispyrusi į batelius. Po kiek laiko ėmiau verkti nesugalvodama, ką, po velnių, reikės toliau daryti…