XXVII Skyrius

Vonė

Trečiadieniais mes žaidžiame badmintoną.

Aš persikėliau į Kliftoną, kai įstojau į koledžą. Dabar moku nuomą ir visa kita. Aišku, nuobodu, tačiau studijuo­jant reikia gerų sąlygų, be to, niekada nežinai, kiek išsilaikysi užimtam name. Aš rimtai atsidėjau mokslams ir nebeturėjau jokio noro kraustytis kas keli mėnesiai.

Džonas studijuoja dailę. Po badmintono paprastai eina­me išgerti. Jis prašvilpia savo stipendiją per vieną mėnesį, todėl turiu jam statyti, o tai mane be galo nervina. Jis gauna tokią pat stipendiją, kodėl turėčiau už jį mokėti? Džonas vis kartoja, kad turi didesnį apetitą, ir tai tiesa – jis išmaukia daugiau nei aš. Galbūt jam reikėtų paprašyti pašalpos dėl tokio žvėriško apetito.

Paprastai mes leidžiame laiką kur kas jaukesniuose mano namuose, tačiau trečiadieniais aplankome ir jo plotą – pas mane reiktų važiuoti autobusu, o Džonas gyvena visai prie pat Sporto centro. Dažniausiai pas jį ir nakvoju, o kitą die­ną tiesiai iš ten važiuoju į koledžą. Taigi nebūnu namie iki ketvirtadienio vakaro.

Gyvenu bute kartu su tokia mergina, Sende, bet jos tą savaitę nebuvo. Keli aukštai virš mūsų gyvena Vilė. Taip ją praminėm, nes atėjus laikui miegoti ši moteriškė, kaip Vilė Mirksė, prie lauko durų savo vaikams šaukdavo:

-   Ar jau visi vaikai lovose?

Maždaug po valandos, kai grįžau namo, ji užsuko pas mane.

-   Vakar rytą prie tavo durų sėdėjo tokia mergina. Viena iš tų pankuojančių šlykštukių. Pratupėjo čia ne vieną valandą.

Aš, Vilės žodžiais tariant, taip pat kiek pankuoju, bet nesu šlykšti. Nesuvokiau skirtumo, nes išsikrausčiusi iš Sent Polo, nebepažinojau nė vieno panko.

-     Prabuvo ištisą amžinybę. Pasirodė, kad po paltu tik su naktiniais, tikriausiai sušalo. Dievas žino, kiek laiko prakiurksojo prie tavo durų, gal nuo aušros. Apie dešimtą valandą išėjau į lauką ir pasakiau, kad iki vakaro negrįši. Atrodė baisiai.

-     Nepasakė vardo?

-     Ne. Tačiau tave pažįsta, – įtariai nužvelgė mane Vilė. -Kas tokia galėjo būti?

-     Supratimo neturiu… – pasikrapščiau ausį. – O kaip ji atrodė?

Vilė ėmė pasakoti jos išvaizdą, bet ir tai nepadėjo. Staiga man nušvito:

-   Džemą!

Šimtą metų nebuvau jos akyse regėjusi. Pas juos padė­tis darėsi nevaldoma, ten trinasi nuprotėję zombiai. Gana dažnai mindavau jų slenkstį ir skaitydavau pamokslus. Visą laiką ji girdavosi, kad leidžiasi, kad parsidavinėja. Jai atrodė, kad prostitucija ir narkotikai yra baisiai kieti dalykai. Ričardui išsikrausčius iš Bristolio, aš dar užeidavau pas juos, bet vėliau lioviausi.

Dingtelėjo, kad ją tikriausiai ištiko bėda. Na, ji kelis metus kasėsi sau duobę, tačiau tik dabar tai suprato.

Iškart nuvažiavau j jos namus, tačiau niekas neatsiliepė. Nieko neįžiūrėjau ir pro langą. Parvairavusi namo negalėjau nusėdėti vienoje vietoje. Man buvo neramu – netgi baisu. Ji taip ilgai nesuprato, kaip rimtai įklimpusi. Man patinka Džemą. Ji turi daug gero, bet nemoka pažinti žmonių.

Tik apie šeštą vakaro atradau raštelį. Tikriausiai įmetė pro pašto plyšį duryse. Raštelis buvo palindęs po susiglam­žiusiu kilimėliu, taip neretai atsitinka.

„Daugiau nebegaliu laukti, pabandysiu laimę ligoninėje. Džemą.”

Daugybę kartų buvau jai sakiusi, kad visada pasiruošusi padėti, o ji tik šaipydavosi iš manęs. Galų gale prisiminė mano žodžius. Išbėgusi iš namų, šokau į mašiną ir nurūkau į ligoninę.

Atrodė ji kaip giltinė. Atsisėdusi ant lovos klausiausi Džemos pasakojimo ir vis galvojau: jai aštuoniolika, o man dvidešimt ketveri, bet atrodo kur kas vyresnė už mane. Ji – įsimylėjusi narkomanė, gulėjusi su daugybę vyrų ir nėščia. Aštuoniolikmetės pasakojimo klausiausi lyg kokios senos moteriškės jaunystės nuotykių.

Policija jau buvo pas ją, tačiau Taras, ačiū Dievui, vėl prisiėmė kaltę, nors ir žinojo, kad ji užsiundė faraonus ir… kad šįkart prisipažinimas jam kainuos „atostogas” paauglių kolonijoje.

Ligoninė troško ja atsikratyti. Personalo manymu, ji tik užima lovą. Džemą paguldė į ligoninę tik dėl siaubingo pilvo skausmo. Ji sakė, kad jai taip visada būna per abstinenciją, bet, būsiu atvira, man rodos, ji kiek suvaidino norėdama patekti į ligoninę. Taigi Džemą gulėjo laukdama, kada ją išspirs į gatvę, kur jos niekas nelaukė.

Vargšė Džemą! Aišku, galėjau ją priimti pas save. Būčiau taip padariusi, bet…

-      Duok man savo tėvų numerį, Džemą. Pirma išbandy­kim šitą variantą.

-      Aš negaliu.

Kiek kartt} prašiau. Ir kiek kartų ji man atsakė tais pačiais žodžiais. Nebuvau tikra, ar teisingai elgiuosi.

-    Dabar jau ne tavo valia, Džemą. Sakyk numerį. Ji užsidengė veidą rankomis.

-    Nulis, du, trys, du… – pradėjo. Per šitiek metų nebuvo pamiršusi.

Telefonui sučirškus tris kartus, ragelyje atsiliepė moteris.

-      Ponia Brogan? – paklausiau.

-      Taip.

Giliai įkvėpiau ir ištariau:

-    Aš dėl jūsų dukters, Džemos.