XXVIII Skyrius
Emilė Brogan
Trys su puse metų.
Aš norėjau važiuoti traukiniu. Būtų buvę greičiau, bet Grelas užsispyrė trenktis automobiliu. Spėju, kad vairavimas jį atitraukė nuo minčių apie Džemą. Maniau, bus nesaugu, tačiau Grelas vairavo kaip auksinis. Aš sėdėjau ir galvojau apie tai, ką praradau pati, ko nustojo Džemą: brendimo, mokyklos, egzaminų, vaikinų svetainėje, vakarėlių…
Aš taip laukiau visų šių dalykų. Augindama dukrą tarsi dar kartą išgyvenau savo pačios jaunystę, todėl tiek daug neteko patirti. Mums visiems neteko. Širdau ant jos už tai. Ir dar dėl to, kad… Suprantat, visus tuos metus bandai susitaikyti su mintimi, jog, galimas daiktas, daugiau jos neišvysi iki pat senatvės. Ir staiga – skambutis: vėl atsiveria žaizdos, kurias ji padarė pabėgdama iš namų. Džemai aštuoniolika metų, ji prisivirė košės, tačiau tebėra mano vaikas.
Kaip ji galėjo mums taip padaryti?
Vis prisiminiau tos merginos žodžius:
-Ji ligoninėje. Ne, nesužeista.
- Bet kodėl? – kartojau aš. – Kodėl ji ligoninėje?
Pamaniau, kad atsigulė gimdyti.
Ir staiga:
-Ji priklauso nuo heroino. Atrodo, jai sunki abstinencija.
Treji su puse metų. Per šitą laiką ji galėjo numirti. Ir dar gali.
* * *
Ligoninėje paklausėme apie Džemą. Reikėjo palaukti. Atėjęs gydytojas norėjo su mumis aptarti jos būklę dar prieš pasimatymą. Be visa ko, jis pranešė, kad ji nėščia, ir davė suprasti, jog jų ligoninėje užuojautos tokiais atvejais bergždžia tikėtis.
- Ligoninė skirta sergantiems žmonėms, – pasakė jis. Kitaip tariant, ją ketinama išgrūsti. Jis akivaizdžiai tikėjosi, kad pasirūpinsime ja.
Einant į palatą Grelas lyg ir įniršęs pasakė:
-Kūdikis. Ji leidžiasi tą šlamštą būdama nėščia… -Paskui pridūrė: – Įtariu, ji tikisi, kad mes ištrauksime ją iš čia.
Negalėjau patikėti. Sustojusi įsmeigiau į jj akis. Džemą – mūsų vaikas. Aš taip užpykau ant Grelo, kad būčiau nepabijojus susikibt su juo čia pat, vidury koridoriaus, žmonėms girdint. Tačiau atsisukusi pamačiau, kad jis anaiptol neįniršęs ir žiūri į mane tokiom didelėm drėgnom akim. Kai Grelas verkia, jam tik sudrėksta akys, rankos nusvyra, o veidas papilkėja kaip žiemos lietus. Atrodė taip, lyg visas jo pasaulis būtų subyrėjęs j šipulius.
Galimas daiktas, kad mes ne kartą nuvylėm Džemą. Bet ji mus taip pat apvylė. Sugriovė mums gyvenimą. Kai Džemą pabėgo, mes su Grelu nuolat kaltinom vienas kitą, ginčy-davomės, ką mes pasakėm ir padarėm, ką Džemą pasakė ar padarė. Mūsų santuoka vos neiširo. O gal ir iširo. Galbūt tebesame kartu tik todėl, kad nieko geriau nesugalvojame.
Šiaip ar taip, mes vis dar drauge…
Paėmiau ir suspaudžiau jam ranką. Dievas mato, nė vienas nėra tobulas. O Grelas, dievaži, nuleidęs galvą užsimerkė, ir skruostu nuriedėjo ašara. Paskui paspartinom žingsnį. Ko jau ko, o verkiančio Grelo negaliu pakęsti. Tada visuomet imu žliumbti, o dabar ašaras norėjau pataupyti Džemai.
Prie palatos pasielgiau labai savanaudiškai.
- Noriu ją aplankyti viena, – tariau. Nesiginčiju, aš neturėjau jokios pirmenybės. Turbūt norėjau viena pati patirti šią neįkainojamą akimirką.
Jis tik papurtė galvą. Man vos neišsprūdo, kad esu jos motina, bet laiku prikandau liežuvį. Ir mes įėjome…
O Dieve, ji atrodo kaip mano mama – tokia buvo pirmoji mintis. Nepaisant visko, apie ją vis dar galvojau kaip apie keturiolikmetę mergaičiukę. Betgi Džemą atrodė kaip mano tikra mama, senutė.
Atsisėdau šalia ir uždėjau delną ant jos rankos. Jos labui norėjau, kad viskas atrodytų taip, lyg nieko nebūtų įvykę, pakalbėti apie namus ir paklausti, ką ji veikė, nors ir nenutuokiu, kaip, po galais, galima kalbėti apie tai, ką ji veikė per tuos metus. Nenorėjau verkti, žinojau, kad nereikia, tačiau pagalvojusi apie viską, ką praradau, nesusilaikiau, negalėjau išstenėti nė žodžio iš to, ką ketinau sakyti. Paprasčiausiai ėmiau žliumbti. Visiškai praradusi amą, padėjau galvą jai ant krūtinės ir verkiau verkiau…
Džemą irgi pravirko. Tada supratau, jog viskas gerai. Ašaros mums atstojo žodžius.
- Aš noriu grįžti namo, mama, ar galima namo, mama? Aš tik linktelėjau bandydama ištarti „taip”, ir mes apsikabinusios dar labiau pravirkom.