XXX Skyrius

Džema

SO VVHAT’S SOINTERESTING ‘BOUT YOU-0

WHERE’S THE DAMAGE, VVHERE’S THE

FUN?

THINK OF ALL THE THINGS WE DONE BUT VVE’LL NEVER DO ‘EM NO MORE-0 O NEVER DO NO MORE-O[1]

Lurky

Sėdžiu svetainėje ir rašau šiuos žodžius. Diena vėjuota, namuose švilpauja skersvėjai. Iki galo atsu­kau dujinę krosnelę ir matau, kaip nuo vėjo šuorų plaikstosi liepsnos. Pažiūrėjus pro langą nesimato, kad kas nors judėtų, nors vėjas ir stiprokas. Bristolyje visada regėdavau vėjuje siū­buojančius medžius. Iš čia matyti jūra. Tiksliau – matytųsi, jei ne sutemos. Besidaužančios bangos turėtų būti labai putotos. Nematau jų, tačiau netgi namuose užuodžiu.

Vėl prakeiktas Mainlis. Tiesa, man patinka, kai netoli jūra.

Dukrelė guli ant sofos. Jos vardas Ūna. Ji nemiega, nors ką tik pamaitinau. Ūna turi mano mamos dovanotą žais­lą – prisuktas groja melodiją ir ant lubų meta gražias šviesas. Kambary gana blausu, turbūt rašydama gadinu akis. Gir­džiu, kaip dukrelė ulba regėdama gražias švieseles. Be galo ją myliu. Ji išgelbėjo man gyvybę, ir aš nė kiek neperdedu.

Taras jau miega.

Sugrįžo šiandien po pietų. Jį paleido septintą valandą ryto. Norėjau parsivežti automobiliu, tačiau iki Medoufildo geras kelio galas. Jis nenorėjo manęs varginti ir su gautu leidimu grįžo traukiniu. Taigi pasitikau Tarą Greivenhemo stotyje.

Buvo nuostabu, tikrai nuostabu. Tiek laiko išsėdėjęs kalė­jime buvo išblyškęs ir sunykęs, tačiau anų laikų Taras, mano drovuolis. Išlipęs iš traukinio, su savo nediduke kuprine stovėjo vietoje ir šypsodamasis žiūrėjo, kaip einu prie jo. Išvydęs Uną, dar labiau išsišiepė, regis, net galėjai išgirsti.

Ketinau jį pasitikti panašiais šūksniais kaip tąkart Bris­tolyje, bet paskui apsigalvojau. Kalbėjau telefonu su Sele. Metusi heroiną ir pagal receptą vartoja metadoną, bet neži­nau, ar ji atsilaikys.

- Nepersistenk, atmink, kad grįžta iš kalėjimo, – pa­tarė ji. Tą patį sakė ir mama, todėl nesiverčiau per galvą. Pribėgusi plačiai ir stipriai apkabinau ir ilgai nepaleidau iš glėbio. Įsikniaubusi jam į kaklą, stipriai spaudžiau prie savęs ir vis dėlto nesusilaikiau neaiktelcjusi – iš laimės. Po to padaviau jam kūdikį. O jis stovėjo išsišiepęs kaip… senų gerų laikų Taras.

Ak, tas Taras. Švarus, tyras kaip šaltinėlis, nes dar mėnuo prieš kalėjimą jau vartojo metadoną, o Medoufilde ir šito nebegaudavo. Aš taip džiaugiausi jį matydama.

Jo sugrįžimo proga namuose surengiau nedidelį vaka­rėlį. Nieko nekviečiau iš senosios kompanijos – nė vieno nenorėjau matyti. Pakviečiau tik Ričardą ir Vonę bei keletą mokyklos draugų, dar kelis naujus pažįstamus. Muzika, pui­kus maistas, galybė gėralo, truputis ratu leidžiamos žolytės. Valandą ar dvi pabuvome vieni, kad Taras apsiprastų, po to ėmė rodytis svečiai. Visi tiesiog šokinėjo aplink jį. Kaip Selė ir sakė, ne juokas praleisti tiek laiko tarp keturių sienų, kai kiekvieną tavo žingsnį stebi prižiūrėtojai, ir kęsti kitokius pažeminimus… Ir staiga – esi laisvas, gali traukti, kur širdis geidžia, ir daryti ką tiktai nori. Net galva sukasi.

Ričardas buvo linksmai nusiteikęs. Vilkėjo marškinėlius su piene, kurią buvo nusikopijavęs nuo vieno Taro piešinio, avėjo tais savo žaliais, dabar jau apiblukusiais ir sutrūkinė­jusiais batais, dar prieštvaniniais laikais Taro apipaišytais gėlytėmis.

- Kaip atostogos vasarnamyje? – šyptelėjo jis durims už Taro nugaros.

Viskas atrodė puiku. Atėjo ir jo seni bičiuliai. Aš akylai rinkausi svečius. Pakviečiau Barį, kuris tada užleido mums savo tėčio garažą, atėjo paplūdimio šutvės žmonių, klasiokų. Vėliau mes su Ūna išėjome pasivaikščioti pajūrio bulvaru, o Ričardas pakvietė mus ko nors užkąsti. Jaučiausi kiek įsitempusi, bet sau aiškinau tai susijaudinimu po ilgo ne­simatymo su Taru. Galbūt ramybės nedavė ir mintys apie herą. Kaip sakiau, jis turėjo pas mus sugrįžti švarutėlis, ir toks atvažiavo, tačiau tik todėl, kad tupėjo cypėje. Vis dėlto reikia duoti jam galimybę. Taras žinojo: nors lašelis hero – ir dainelė sudainuota.

Vakare nuėjome su Ričardu ir Vone į barą, kol viena mano draugė prižiūrėjo Ūną. Trečiadienio vakaras, taigi visur ramu. Taras atrodė pervargęs, tiesiog išsunktas.

-      Gal nori grįžti namo? – paklausė Vonė.

-      Ne, viskas gerai.

-      Aš pats jaučiuosi truputį pavargęs, – pasakė Ričardas ir atsistojo, šitaip leisdamas Tarui eiti namo.

Ričardą su Vone paguldžiau dukrelės kambaryje. Tiesa, Ūna čia dar nenakvoja, ji pučia j akį savo lovytėje šalia mano lovos. Paskui nuėjome gulti ir mes su Taru.

Mane apėmė labai keistas jausmas, juk tiek laiko nebuvau šito dariusi. Tvardydami jaudulį, nuogutėliai sušokome į lovą. Tada jis apkabinęs pabučiavo mane ir… aaaaaaaaaaaa.

Siaubinga. Aš… nenorėjau gulėti su juo. Negalėjau net pagalvoti, kad jis mane liestų ar gulėtų ant manęs arba pa­šonėje. Troškau, kad jis būtų kuo toliau nuo manęs. Baisu, negalėjau patikėti. Aš taip ilgai Taro laukiau ir pasiilgau, my­lėjau jį, ir še tau, kad nori – aš nebegaliu pakęsti jo rankų.

Turbūt sustingau, nes Taras paklausė:

-      Kas nors ne taip?

-      Ne, viskas gerai, viskas gerai, – nuraminau. Bandžiau atsipalaiduoti ir įsijausti, tačiau plaukai šiaušėsi, jog turėsiu vaidinti. Na, buvau tai dariusi… Bet čia juk Taras.

Nesumečiau, kaip elgtis. Suprantat, aš laukiau jo sugrįž­tančio. Namas, Ūna, aš – saugiai laukėm jo sugrįžtančio. Galas narkotikams, šauni šeimynėlė, viskas eis kaip per sviestą. Be to, juk tai mano Taras, tas pats, kuris dėl manęs du kartus prisiėmė visą kaltę ir perėjo tą mėsmalę: detoksi­kaciją, koloniją. Ir vis dėl manęs. Jei ne aš, galbūt jis niekad nebūtų sėdęs ant adatos. Ir staiga – bum!

Galų gale mes pasimylėjome, nors ir nebuvo lengva. Nuo tokio sukrėtimo buvau sausa kaip tėčio nosinė, bet pasisten­giau susikaupti, ir galų gale neblogai pavyko. Pasiteisinau Tarui, kad paprasčiausiai nervinausi. Nežinau, ar patikėjo.

Kai pagaliau pasirodė, kad jis užmigo, pasiėmusi Ūną išslinkau iš kambario. Man reikėjo trupučio erdvės apmąs­tymams. Ką tai reiškia? Kurgi pagaliau šuo pakastas?

Taip rymojau ištisą amžinybę. Išplempiau kokį galoną arbatos. Dar blogiau, kad vėliau jis atsikėlė paklausti, kas yra. Jis taip pat negalėjo užmigti. Bandžiau paaiškinti, kad jaučiuosi sutrikusi ir susijaudinusi, ir tai nuskambėjo gana įtikinamai. Susėdę kiek pasiglamonėjome. Mėginau galvoti apie jį kaip apie savąjį Tarą, daug iškentėjusį savo berniuką, kuriam reikia paguodos, ir pasidarė geriau.

* * *

Kai apie tai papasakojau mamai, ji iškart suprato. Mane pritrenkė, kad galiu kalbėtis su mama. Su tėčiu… hmm, ne­manau, kad kas galėtų su juo aptarinėti tokius reikalus, net mama. Bet mama kas kita. Ji patarė palaukti pusmetį. Zino, kad mes kartu su Taru buvom įklimpę; įtariu, ji norėtų, kad išsiskirtume, bet leidžia man elgtis savo nuožiūra. Taras yra Ūnos tėvas, ir tai tikrai nemažas pliusas jo naudai.

Pusmetį. Aš labai tikiuosi, kad per tuos šešis mėnesius viskas pakryps į gerąją pusę. Juk antraip paprasčiausiai būtų neteisinga, tiesa? Aš lieku su nauja gyvybe, Ta­ras – tuščiomis rankomis. Kažkas turi pasikeisti per tą laiko tarpą, ar ne?

Tarui tikrai neprastai einasi. Jis nori studijuoti menų koledže, tačiau pirmiausia jam reikia išlaikyti O ir A lygio egzaminus. Tam ketina lankyti technikos koledžą, tačiau mokslo metai prasideda tik rudenį, o dabar gegužė. Taigi Taras kol kas eina į vakarinę. Be to, gavo nedidelį darbelį už baro – be popierių, antraip jam užrauktų pašalpą. Porą naktų dirba jis, kitas dvi – aš. Hmm, jei nori apsisaugoti nuo narkotikų, nebūtinai turi tapti „Kaimynų” personažu, ar ne? Taras – nuostabus bičas, bet…

Viskas pasibaigė. Kurgi pradingo? Keisčiausia, kad ke­tinau jį atstatyti dar prieš susipažindama su Lile ir Robiu. Dėl to jaučiuosi nei šiaip, nei taip.

Prieš porą dienų plepėjau telefonu su Sele. Ji tebenori mus aplankyti, tačiau aš vis atidėlioju susitikimą – dar per anksti. Ji nėra švari, vartoja metadoną, bet kartkartėmis at­krinta. Selė susirado naują vaikiną, Miką, su kuriuo planuoja kurį laiką pagyventi Amsterdame. Cha, tikisi nulipti nuo adatos Europos narkotikų sostinėje, kaip šį miestą mėgsta vadinti mano tėtis. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Selė nė neturi rimtų ketinimų mesti herą. Tačiau kas kas, o ji neprapuls. Ji iš tų, kurie gali tempti ir tempti.

Aš pavydžiu Selei. Norėčiau nuvykti pas ją, tačiau žinau, kuo tai pasibaigtų. Aš netgi nedrįstu kišti nosies į Bristolį, todėl esu pririšta šiame prakeiktame Mainlyje visam liku­siam gyvenimui. Na, bent jau kuriam laikui. Tačiau Selė pakišo man keletą įdomių minčių. Galbūt aš nebegalėjau miegoti su Taru todėl, kad prisiminiau masažo kabineto laikus, galbūt tai atgrasė mane nuo sekso. Gana įdomu, ir aš bandau įtikinti save, kad taip ir yra. Paklausiau, ar jos nekankina panašios problemos.

-    O ne, ne, tu juk mane pažįsti…

Nieko negaliu pasakyti šiuo klausimu, mat kol Taro ne­buvo, su niekuo daugiau neturėjau reikalų. Bet nemanau, kad mane nuo sekso atbaido tokios mintys. Tiesiog su Taru nebegaliu…

-    Turi duoti jam progą, – sako Selė. Visi tą patį gie­da. – Galų gale elkis, kaip tau atrodo geriausia, – priduria

ji. Tą patį sako ir mama, ir kiti žmonės. Tačiau aš nenoriu vadovautis savo jausmais. Nenoriu skriausti Taro.

Jaučiuosi labai bjauriai, nes tai nesąžininga. Tarui labai reikia sėkmės, ir aš pagalvojau, – turbūt visada galvoda­vau, – kad aš ir esu jo sėkmė. O paskui susimąsčiau, ką gero esu jam padariusi. Jis niekada nebūtų susidėjęs su Lile, Robiu ir heroinu, jei ne aš. Taras būtų likęs pas Vonę ir Ričardą.

Tiesa, mano mama su tuo nesutinka. Sako, kad galų gale jis pats atsako už savo veiksmus. Galbūt… jis buvo net di­desnis narkomanas nei aš. Nesakau, kad jis daugiau vartojo. Kitados aš nė kiek neatsilikau nuo jų visų. Tačiau sugrįžusi namo ištvėriau laužtuves, ir taškas. Daugiau nebenorėjau akyse matyti ir nieko žinoti apie tą šlamštą. Tačiau Taras aplėktų autostopu visą šalį, kad tik įsileistų hero… Tiesą sakant, porą kartų taip ir atsitiko. Todėl gal mano mama ir teisi. Bet vis tiek nesąžininga, ar ne?

Jis beprotiškai myli Ūną.

Man reikia šešių mėnesių. Tik būtų gerai…

Tik būtų gerai, kad jis nenorėtų su manim miegoti.