XXXI Skyrius

Taro tėtis

Tai nebuvo meilės istorija.

Atrodo, sunku pripažinti, tačiau, be kita ko, galima iš­mokti ir žiūrėti tiesai į akis. Nebūtinai ramia širdimi.

Na, pavyzdžiui… Kad ir aš, apgailėtinas senis. Pabandyk sau nemeluodamas pažvelgti atgal, kai tau jau penkias­dešimt penkeri. Tavo vienintelis vaikas tavęs neapkenčia, žmona pilna pagiežos, kolegos, tiksliau – buvę kolegos, tave niekina. Ir ne be reikalo. Viskas, dėl ko gyvenai, staiga išnyksta kaip dūmas ir tu lieki tuščiomis rankomis. Aš savęs nesigailiu… hmm, na, netiesa, velnioniškai savęs gailiuosi, t. y. žinau, kad dėl visko kaltas aš pats.

Mes su Džcine – štai kur buvo meilės istorija. Įsimylė­jome jauni, karštai karštai. Vėliau santykiai pašlijo. Galima vardyti daugybę „kodėl”: ji nebuvo tokia, kokią įsivaizdavau ją esant, nemanau, kad ir aš pateisinau jos lūkesčius. Galų gale paskutinis atsakymas į visus klausimus – alkoholis, marios alkoholio. Sakydavau, kad mėgstu išlenkti taurelę. Daugiau taip nebesakau. Per vėlu. Juokingiausia, kad abudu galiausiai atsidūrėm butelio dugne. Argi ne keista? Atrodė, girtauti ėmėm savaime, nė vienas iš mūsų nepajuto, kada pradėjom slysti į pakalnę. Negali nesistebėti.

Kai Deividas vėl pasirodė Mainlyįe, aš pakraupau. Tačiau nepraradau vilties, galų gale jis – mano sūnus. Sunku, nes jis mane perprato anksčiau, negu pats tai padariau. Tavo sūnus, tavo berniukas, kuriam atstoji visą pasaulį, o tu neturi kitos išeities, kaip atsistoti priešais ir pasakyti:

-      Štai ir aš, viską tau sudirbau. Ar norėsi su manimi bendrauti? Aš nekaltinsiu tavęs, jei pasakysi „ne”…

-      Tau nereikėjo jos palikti, – pasakė jis.

-      Deividai, aš nesugebėjau pats susitvarkyti, ką jau kal­bėti apie tavo velnio neštą ir pamestą motiną.

Viskas subyrėjo beveik tuoj pat, kai jis pabėgo. Maniau, kad aš laikau visus namus. Matyt, taip manė ir Deividas. Žmonės yra aplinkybių vergai. Tau atrodo, kad pats ir nu-lemi tas aplinkybes. Bet kai prasideda tokia velniava… lieki ten, kur buvęs.

Tačiau nebebuvo prasmės stengtis, kai neliko Deivido. Net ir juodžiausiom akimirkom nekeičiau nusistatymo, kad negaliu mesti šeimos dėl savo berniuko, negaliu palikti Deivido jo motinos malonei. Jis irgi man nepadėjo. Visą laiką kišosi. Nenustojo ja rūpintis. Atlikdavo už ją namų ruošą. Atėmė jai savigarbą – vienintelį dalyką, kuris galėjo jai padėti atsitiest. Alkoholikui tai tikras peilis, nes jo savi­garba ir taip jau mikroskopiška. Ką Džeinė turėjo apie save galvoti, kai sūnus nudirba jos darbus. Mėginau paaiškinti jam, kad turime padėti mamai įveikti save. Bet jis ir toliau bandė gyventi jos gyvenimą.

Dabar numanau, kad tada man reikėjo pasakyti: „Tavo tėvas įklimpo, man reikia pagalbos”. Tačiau kai pakliūvi į svaigalų spąstus, tiesiog pritrenkiančiai sugebi mulkinti save. Kol visko nepraradau, niekada nepripažinau, jog esu alkoholikas.

Pavyzdžiui, grįžus iš darbo visas namas trenkdavo džinu ir kvepalais.

-  Tu smirdi alkoholiu, – užbaubdavau.

-      TU dvoki degtine! – spiegdavo ji. Tačiau manydavau, kad ji meluoja. Juokinga, ar ne? ji niekaip negalėdavo ma­nęs suuosti, buvau kur kas gudresnis už ją, cha cha cha! Išgėręs degtinės, pasipurkšdavau losjonu po skutimosi. Ji taip sakydavo tik bijodama pripažinti, jog ištisą dieną maukė džiną.

Iš tikrųjų dvokdavau kaip šeškas.

Turbūt jau žinote, kad mušdavau namiškius. Nieko ne­nuslėpsi, a? Norėčiau, kad jis dovanotų man, tačiau perne­lyg daug prašau. Ne, niekada nemaldausiu sūnaus atleisti. Visai kas kita, jei jis pats apie tai užsimintų. Su didžiausiu nuolankumu priimčiau jo atleidimą.

Džeinė tebegyvena ten pat. Retai ją matau, tačiau kai sutinku, padvelkia senų alkoholikų kvapeliu – dar šilto šlapimo su spirito priemaiša. Patys alkoholikai jo nejaučia, užsipurškia kvepalų ar losjono po skutimosi ir dedasi proto bokštais, cha cha cha.

Maždaug po metų Deividui išėjus praradau darbą. Ste­biuosi, kad išvis šitaip ilgai ištempiau, jau vien dėl to kva­po. Mintis apie tai, kad aš smirdėdavau, ir dabar neduoda ramiai miegoti. Paskutinį kartą pažeminimą patyriau per susirinkimą. Užsnūdau per patį posėdį. Tai nebuvo išskir­tinis įvykis. Pabudau pajutęs, jog kažkas purto ranką. Tai buvo Tamla Viljams.

-    Pabuskit, pone Losonai… Atrodo, kad jus ištiko šiokia tokia avarija…

Prasiblaiviau akimirksniu. Smarvė. Paskui – ant kelnių vėstanti šiluma.

-Atsiprašau. – Atsistojęs išžirgliojau lauk. Nuo stalo dar paėmiau klasės žurnalą ir prisidengęs juo nuskubėjau prie mašinos. Aš sapnuoju, sapnuoju, kartojau mintyse.

Šunsnukiai. Jie galėjo tyliai išeiti iš kabineto ir leisti atsibusti man vienam, susitvarkyti ir išsinešdinti. Bent jau būčiau galėjęs save kvailinti, jog niekas nepastebėjo. Tarp kitko, įdomu, ar dažnai jie apsimesdavo nepastebėję. Ne, ne, negaliu pakelti tokių minčių.

Bandžiau išbraukti šį nutikimą iš atminties, bet prieš akis vis iškildavo tas vaizdas… Visi mokytojai sėdi aplin­kui ir galvoja: vargšas senis vėl nulūžo, argi ne graudu? Paskui – dvokas, apsižvalgau, suprantu, kad ne aš vienas pamačiau, jog kažkas varva nuo mano kėdės ant kilimo. Visi įsmeigia akis, kai pakylu nuo stalo, ir pamato didelę šlapią dėmę mano kelnių priekyje. Netgi nepamenu, ko­kios spalvos buvo tos kelnės, tačiau neduok Dieve, jei jos buvo šviesaus moleskino.

Net mirties patale nepamiršiu šito nutikimo, tikrai ne­pamiršiu. Galbūt tai bus paskutinė mano mintis šioj ašarų pakalnėj.

Mokytojų kambaryje pasklidusi žinia: per posėdį ponas Losonas apsišlapino.

Direktorius Deividas Holinsas buvo labai taktiškas. Mokykloje buvau pradirbęs dvidešimt metų.

- Daugiau taip nebegali tęstis, Čarlzai. – Ir panašiai. – Iš­leidžiu jus neribotų atostogų. Negerai prieš vaikus…

Žmona, sunūs, darbas – viskas velniop. Kas man beliko, klausiat? Hmm, labai jau nuvalkiotas atsakymas, tačiau teisingas. Liko Dievas.

Atleiskit, aš ne iš tų uoliųjų krikščionių. Nesiruošiu nieko atversti į tikėjimą. Aš visada buvau tikintis, nenoriu, kad kas manyti}, jog Dievas man tik atstoja butelį. Visuomet melsdavausi. Dabar meldžiuosi dar daugiau. Vaikštau į bažnyčią. Raminuosi, kad liko bent tikėjimas. O Deividas tikrai nieko nebeturi. Ne, jis ne darbo neteko, nes niekad jo neturėjo. Prarado žmoną – kažką panašaus – ir dukterį. Devyniolikos metų vaikinui menki juokai. Jam reikia atgauti dukrą, o man tikriausiai – sūnų.

Bandžiau sugrąžinti jį prie tikėjimo.

-     Kokia kita jėga, jei ne Dievas, yra tokia stipri ir galinga, kad padėtų atsikratyti narkotikų?

-     Tikėjimas, viltis ir meilė, – atsakė išsišiepęs. Manau, kad jis tyčiojosi.

Su Deividu mes turime labai daug bendro. Bendrų temų -iki kaklo. Tačiau jam neįdomu. Įtariu, kad jis iš aukšto žiūrėtų į bet kokius mano samprotavimus. Iš tikrųjų tenori kalbėti apie mane kaip apie šunsnukį, kuris mušė jį ir Džeinę…

Manau, jis užsigavo, kad išdrįsau jį auklėti. Matote, aš tu-riu savo nuomonę. Žudikai, psichopatai, šventuoliai – visi turi savo pažiūras. Nebūtina jų priimti, bet jei su žmogumi nori bendrauti, reikia pamėginti jį suprasti. Tačiau galimas daiktas, kad Deividas nenori su manimi turėti nieko bendro.

Mes trumpam susitikome, kai jis grįžo į Mainlį. Pakeitęs gyvenimo būdą, gyvenau išsinuomojęs vieno kambario butą gatvės gale, taigi jis tikriausiai pamanė, jog turėtų duoti man progą. Jis ateidavo pas mane ir leisdavo palaikyti anūkėlę. Buvau labai dėkingas. Aš vis dar matau Ūną… Džemą kartais taip pat užsuka. Veduosi anūkę į parką pasivaikščioti, lesinti ančių ir pasisupti…

-     Sveiki, debesys! – šaukiu aš.

-     Sveikiiii, debesys, – cypsi ji.

-     Labas, dangau!

dangau…

-   Sveiki, paukščiai!

-       Sveikini…

-      Sveikas, Dieve!

Įdomu, ar jos tėvas pritartų?

Deividas apie save daug nepasakodavo, tiktai klausinė­davo apie mane, tad turėjau pats nuspėt, kas vyko toliau. Iš esmės nieko gero. Kai Deividas grįžo iš kalėjimo, Džemą jam parodė duris. Štai kodėl sakau, kad tai nebuvo meilės istorija. Mes su Džeine susipažinome ir įsimylėjome be jokių dirbtinių stimuliantų ir… tebemylime viens kitą. Taip manau nepaisydamas visų pykčių, nusivylimų, smurto ir girtuoklysčių. Žinoma, mums nelemta gyventi kartu, štai kur tragedija. Tačiau mes mylėjome… ir mylime. Bent jau aš. Tačiau Deividas ir Džemą susipažino apsvaigę nuo narkoti­kų. Paplūdimio šutvė. Drįstu manyt, kad ne heroino. Tačiau bet kokie narkotikai lieka narkotikais, tiesa?

Kai jam apie tai užsiminiau, jis išvertė akis:

-      Vienas kitas dūmas – menkniekis.

-      Tikrai?

-      Netgi geriau už cigaretes…

Ir mes kartu ištarėme frazę, kurią aš dažnokai kartoju:

-    Aš negaliu nerūkyti. – Ir abu nusijuokėm.

Šiaip ar taip, išėjo šnipštas. Jis norėjo, ji – ne. Džemą nelabai man prie širdies. Aš kaltinu ją, lygiai taip pat kaip ir save. Matyt, visa tai truko mėnesius. Džemą prašė išeiti, o Deividas nenorėjo… Juk Ūna – ir jo vaikas, ir panašiai. Galiausiai Džemą išsikraustė pas tėvus ir pranešė nebegrį­šianti į tuos namus. Deividas apie savaitę palaukė, paskui pasidavė ir išsikraustė iš buto – kad ji galėtų sugrįžti. Aki­vaizdu, kad jis negalėjo leisti Džemai su vaiku gyvalioti pas jos baisiuosius tėvus.

Pasiūliau jam pastogę. Galėjo apsistoti ir pas motiną, ten pakankamai vietos. Tačiau ne, susidėjo su draugais.

Ir matyt – vėliau nieko panašaus nebegirdėjau – iš įsiūčio pametė galvą. Vėlai naktį Deividas šlaistydavosi prie jos durų, šūkaudavo, kol neapsikentusi įsileisdavo. Girtas jis rėkaudavo ir gąsdindavo vaiką. Pasidarė nepakenčiamas. Įprastas vaizdelis.

Be ilgų išvedžiojimų: vieną dieną prisisprogęs jis iškrėtė kiaulystę – nuėjo persiutęs, parbloškė Džemą ant žemės ir prispardė tąsydamas po visą kambarį. Stai kaip. Labai jos nesudarkė, na, Džemą nevaikščiojo pajuodusiais paakiais ar ištinusiom lūpom. Tačiau nesvarbu. Svarbu, kad jis ją mušė.

Žinoma, man apie tai neprasitarė. Kai jis išsinešdino iš Mainlio, viską papasakojo užėjusi Džemą. Ištisą amžinybę nieko nebuvau apie jį girdėjęs, net nežinojau, kad Mainlyje jo nebėr.

Ilgai laukiau, kada Deividas pasirodys. Norėjau apie šį įvykį su juo pakalbėti, tiksliau – norėjau, kad jis man pa­pasakotų. Oho, ponaiti, ką dabar paburkuosi? – galvojau. Vyliausi, kad pagaliau jis kreipsis į mane – ne, ne patarimo. Bet man atrodė, jog mūsų patirtis jau per daug panaši, kad jis nekreiptų į tai dėmesio. Saunų turėti bendrą silpnybę. Tiesą sakant, slapta džiaugiausi. Juk jis tiek valandų aušino burną apie šunsnukį tėvą, o dabar… ohoho.

Hmm, žinau, kad perdedu. Kumščių Deividas nesuvaldė tik tą kartą. Kitą dieną nuėjo pas ją ir atsiprašė. Galbūt aš per daug išpūčiau – kiekvienas gali nesusivaldyti, ypač po viso to, ką jam teko iškęsti. Kertu lažybų, jis išsigando – pamanė, jog darosi panašus į savo senį baisuoklį!

Bet mes abu netekome antrosios pusės, abu praradome vaiką. Abudu murkdėmės vienokiame ar kitokiame mėšle. Suprantu, kad mūsų padėtis skyrėsi. Aš buvau gerbiamas mokytojas, šeimos galva, išsimokėtinai nupirkęs namą, o jis – įstatymo ribas peržengęs skvoteris ir narkomanas. Vis

dėlto iki šiol manau, o gal ir viliuosi, kad mus kažkas sieja. Tačiau jis išvažiavo ir nebedavė jokios žinios. Po kiek laiko gavau atviruką iš Herifedo. Matyt, ten turėjo draugų. Ruo­šėsi laikyti A lygio egzaminus technikos koledže. Susiradęs merginą. Atrodė gana laimingas. Džemą taip sako. Jie dabar draugai, kur kas geresni nei aš su Džeine.

-Jam tikrai sekasi, turi gražią merginą. Ne, viskas puiku, jis švarutėlis, mes neblogai sutariame, – sako ji. Kartkartėmis jis aplanko ją ir Ūną, o per atostogas dukrelę pasiima, kad Džemą kiek atsipūstų. Atrodo, viskas puikiai susiklostė. Manęs niekada neaplanko, nors kartais pasirodo Mainly-je. Aš kantrus. Tikiu, kad vieną dieną sulauksiu telefono skambučio ar beldimo į duris. Jis- geras berniukas, geras žmogus. Jam įaugę į kraują padėti kitam. Tikiu, kad jis moka stipriai ir švelniai mylėti. Žinau, kad niekada šito iš jo nesulauksiu, bet man patinka manyti, jog ir aš prisidėjau ugdant šiuos jausmus, kai jis dar buvo mažas, kai gyvenimas dar nebuvo pairęs.

Kada nors, berniuk, viskas bus tavo. Visas turtas ir gran-dinės. Daugiau nėra kam palikti. Vaikams palieki ir savo gyvenimą – pavyzdį. Kada nors, berniuk…

Taigi nors tavęs ir nėra šalia, Deividai, keliu stiklą – ar­batos, ne ko kito, – ir sakau:

- Už tave. Sėkmės! Išspausk iš gyvenimo, kas geriausia.

Ir nebaik kaip aš.

EVER FALLENIN LOVE VVITH

SOMEONE EVER FALLEN IN LOVE IN LOVE VVITH SOMEONE EVER FALLEN IN LOVE VVITH SOMEONE YOU SHOULDN’T

FALL IN LOVE VVIITniIIIIIIIIIIIIIIIIIIITIIITH?

The Buzzcocks

Tai buvo mano, Džemos ir heroino meilės istorija. Maniau, ji tęsis be galo, be krašto. Suprantat, tai buvo didžiausias mano gyvenimo nuotykis. Juk Džemą ypatinga, ar ne? Lygiai kaip ir heroinas.

Man patinka mylėti. Tu lyg atiduodi dalį savęs. Meilė yra amžina! Na, gerai, daugiau tuo nebetikiu. Meilė tau nutinka kaip ir bet koks kitas dalykas. Prasideda ir baigia­si. O priklausomybė nuo narkotikų… niekada nesibaigia. Kaip sako detoksikacijos centre, narkomanas visada lieka narkomanu. Kad ir kaip savimi pasitikėtum, geriau ne-beliesk to šlamšto. Dėl to truputį gaila, nes heroinas – tai žaibiška meilė. Kad galėtum mylėti kitą žmogų, turi jaustis saugus, būti tam pasirengęs – tai nelengva. O su heroinu paprasčiau: susistumi švirkštą ir – bingo! Be to, ši meilė tokia apčiuopiama.

Bet aš nebenoriu kalbėti apie tuos senus reikalus. Reikia būti optimistu. Mano ateitis pakankamai šviesi. Aš judu į priekį. Turiu kitą merginą, Kerolę, kur kas man geresnę už Džemą. Ji abiem kojom tvirtai stovi ant žemės. Džemą norėjo paimti pasaulį šturmu, ar ne? Manau, kad ji viską žinojo. Kai esi taip nusivažiavęs, kaip aš buvau, bet kuri mergina, nors kiek panaši į Džemą, atrodo rinktinė.

Sutikau Kerolę bičiulio namuose, ir mes lyg niekur nieko susidraugavome. Po poros mėnesių persikrausčiau į jos didžiulį namą, kuriame vietos užtenka dar keletui žmo­nių. Man neblogai sekasi: aš švarus, turiu puikią merginą, darbą… Įsivaizduojat, aš dirbu! Prekybos centre kraunu į lentynas visokias prekes ir panašiai. Šiais metais menų ko­ledže dar nestudijuosiu. Mainlyje gerais pažymiais išlaikiau O lygio egzaminus. Įstojau į technikos koledžą ir šiemet laikysiu A lygio egzaminus. Menų koledžas nepabėgs. Neabejoju, kad kada nors, kai būsiu pasiruošęs, mokysiuos tenai. Su Kerole ramiai gyvenam, šiuo metu man kaip tik to ir reikia.

Maždaug kas porą mėnesių susitinku su Džemą… Dėl Ūnos. Manau, kad ir šiaip su Džemą nebūtume nutraukę ryšių. Kai matau Džemą, negaliu neprisiminti praeities, suprantat… tie prisiminimai liūdni. Išsiskyrimas. Tikrai nenoriu apie tai pasakoti, viskas jau praeity. O Ūna – ateitis. Tik dėl jos mečiau herą. Aišku, ir dėl Kerolės, ir dėl savęs. Ūna nuostabi. Per atostogas parsivežu ją į Herifedą. Džemą gali pailsėti, o mes su Kerole tada galvojam, kaip gera būtų turėti savo kūdikį.

- Argi nenorėtum vaiko? – paklausiau kartą.

-Ne.

Stai kokia ta Kerolė! Turi galvą ant pečių. Supranta, kad neverta su manim turėti vaikų. Kerolė mane visada prajuokina.

Nuvykęs į Mainlį, su Džemą pabūnu neilgai. Galiu su ja paplepėti telefonu ar susitikti bare, bet man skauda širdį, kai matau ją su Ūna. Mano vieta šalia Onos, tačiau Džemą nesutinka. Aš pykstu, tačiau nesinori pykti ant Džemos. Kuriam galui?

Tarp mūsų viskas baigta, štai kas svarbiausia. Viskas, kas liko iš tų laikų, – mažytės, penkių mililitrų metadono tabletės – finišo juostelė. Kerolė žino visą mano praeitį. Viską papasakojau. Žino, kad man išrašytas receptas. Penki mililitrai – lašas jūroje, net nepajuntu. Organizmas visai jų nereikalauja, tik gera žinoti, kad turiu po ranka. Be to, kas savaitę jų geriu vis mažiau.

Dabar kur kas geriau save pažįstu. Suvokiu, kad man reikia pagalbos ir kad vienas būčiau bejėgis. Herifede kalnai heroino. Tiesą sakant, kur jo nėra, bet matau čia sukinėjantis porą pažįstamų veidų. Kažkodėl kai kurie bristoliečiai irgi čia nusėdo. Galėčiau bet kada nueiti ir nusipirkti. Jokių šansų pasislėpti nuo hero.

Negali atsistebėti, kaip heroinas tave susiranda. Maž­daug po trijų mėnesių, kai aš atsikėliau į Herifedą, – su Ke­role buvau pažįstamas keletą savaičių, – viename vakarėlyje kalbėjausi su tokiu vyruku, ir jis staiga paklausė:

-    Gal nori kaifo?

Keista, matėmės pirmą kartą, bet jis iškart suprato. Aš tik papurčiau galvą, tad jis užlipo į antrą aukštą su kažkuo kitu.

Kankino mintis, kad jie dabar ten viršuje leidžiasi, o aš stypsau apačioje be nieko…

-      Mes turime išeiti, – pasakiau priėjęs prie Kerolės.

-      Kodėl?

-      Tiesiog turiu išeiti.

Ji pastebėjo, koks aš sutrikęs, tad pasiėmė švarką ir mes išnykome iš gana neblogo vakarėlio. Užėjus už kampo pa­aiškinau jai, kas yra.

Kerolė viską žino apie heroiną, Džemą ir kitką.

-    Tai tu nesi visiškai švarus, kaip sakei, ką? Ir pakliuvai į pasalą.

Kerolė tikrai išmintinga. Jei ne ji, nežinau kaip būtų su­siklostę, tikriausiai būčiau grįžęs prie hero. Po to vakarėlio pradėjau nežmoniškai norėti, metus nebuvau taip norėjęs. Suprantat, žinojau, kad heras čia pat, ranka pasiekiamas. Pirmą kartą po to, kai mane paleido iš cypės, suvokiau, kad galiu išeiti pro duris ir toje pačioje gatvėje nusipirkti.

SS

Si mintis nedavė ramybės. Nuėjęs pas gydytoją, papasa­kojau, bet jis negalėjo prirašyti metadono, juk aš heroino nebevartojau. Taigi išėjau ir gerokai pamąsčiau. Buvo aišku, kad be pagalbos neišsiversiu. Kitą dieną vėl pasirodžiau jo kabinete ir pasakiau melavęs, kad nebevartoju. Tiesa, tai atsitiko kiek anksčiau, kai lankiausi Bristolyje. Tai buvo lyg meilės nuotykis per atostogas, suprantat? Parvažiavęs namo viską pamiršti. Nesijaudinau, nes visiškai valdžiau padėtį. Taigi paskiedžiau, kad tai atsitiko prieš savaitę, nors iš tiesų

Bristolyje buvau prieš du mėnesius. Bet suveikė, man išrašė receptą. Kad atprasčiau nuo heroino…

Vėžlio žingsniu vaduojuosi iš narkotikų. Kas dieną po mažą žingsnelį. Norėjau herą užbraukti vienu mostu, ne­turėjau kantrybės, tačiau gydytojas paaiškino, kad šitaip nieko nebus. Atprasti galima tik po truputį, kad pats vos pastebėtum.

Manau, viskas bus gerai. Viską darau teisingai. Būtų keista, jei su mano biografija nebūtų pasitaikę duobių. Svar­biausia išvengti vietų, kur tyko pagundos. Kartais suryju saują metadono – kaip narkotiką. Žinoma, Kerolei nieko nesakau! Oi, neišdrįsčiau. Ji šauni, neduotų man pipirų, bet ji niekada šito nepatyrė, taigi nesuprastų. Negalima su ja apie tai kalbėtis.

Svarbiausia, kad stengiuosi iš paskutiniųjų. Ir bandau būti optimistas. Viską darau, kaip reikia. Tačiau neapgau­dinėju savęs. Turiu pripažinti, kad ne visada pavyksta. Porą kartų paslydau, bet Kerolei nedrįstu sakyti. Džemą, aišku, irgi nieko nežino. Galimas daiktas, tada uždraus­tų man susitikinėti su Ūna. Ji neturi jokios teisės, juk aš – Ūnos tėtis ir turiu teisę matytis su dukrele… Kaip ir ji – su tėčiu.

Mano atveju nepaskubinsi. Galima greitai pakelti ran­kas: Dieve, aš vėl vartoju metadoną, vėl įklimpau, aš – ne­pataisomas narkomanas. Jei nors kartą taip blogai apie save pamanysi – galas. Būtina mąstyti šitaip: metadono dozės vis mažėja, kas savaitę lankausi pas gydytoją, aš nebepriklausau nuo hero. Viską darau teisingai. Ir dar ne-atsi kratau minties, – nors tai panašu į morką ant pagaliuko priešais nosį, – kad galbūt, jei išsikapanosiu, vėl sugrįšiu pas Džemą.

Žinau žinau, ji mane atstūmė ne dėl narkotikų… Tuo metu aš daugiau ar mažiau buvau švarus kaip šaltinio vandenėlis. Tačiau viltis juk miršta paskutinė. Kaip mano gydytojas mėgsta sakyti: būk optimistas, jei nori ko pasiekti.